Progiesmiais
yra žvaigždės ir
apuoko širdis žemiau jų
ir medžio viršūnė,
ir man to gana
* * *
Pavandenijusi
pavasario širdis
Pritemdinėjantis
žibučių paraistys
mane paakino pradėti
pašnekesį su vėjokšniu
Vėjo sumelsva
Strėlė
Lytėjo mėlyna
dangaus ranka,
ir visąlaik
rasa po kojom,
virš galvų dangus.
Kaip mes išbėgam
iš vaikystės
marškinių
Tos kryžkelės
tarytum
lietuviškas rašmuo kampuotas
medy ir line
O mėnesienos ežeras raibėjo
kaip gegutė,
ir tamsavo žilvičio keras,
vėjo paguldytas,
žiedai jau mėnesienos
su paukščio rutuliška
akimi