Text

Progiesmiais

yra žvaigždės ir

apuoko širdis žemiau jų

ir medžio viršūnė,

ir man to gana

                    *  *  *

Pavandenijusi

pavasario širdis

                    *  *  *

Pritemdinėjantis

žibučių paraistys

mane paakino pradėti

pašnekesį su vėjokšniu

                    *  *  *

Vėjo sumelsva

Strėlė

                    *  *  *

Lytėjo mėlyna

dangaus ranka,

ir visąlaik

rasa po kojom,

virš galvų dangus.

Kaip mes išbėgam

iš vaikystės

marškinių

                    *  *  *

Tos kryžkelės

tarytum

lietuviškas rašmuo kampuotas

medy ir line

                    *  *  *

O mėnesienos ežeras raibėjo

kaip gegutė,

ir tamsavo žilvičio keras,

vėjo paguldytas,

žiedai jau mėnesienos

su paukščio rutuliška

akimi