Story

 1  1|               tokios atmainos, kurias jam raštai pasako, kitas jam
 2  1|              jam raštai pasako, kitas jam žemės, vandens ir oro ermyderiai
 3  1|           vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą, sako: "Mirk,
 4  3|           Kuršo kunigaikščius, atdavė jam valdyti iki iškarštant vyriškajai
 5  3|         tepaklausia savo senųjų, anie jam papasakos, kokios buvo girios
 6  3|          pernai miręs, pasakojo, čia, jam bandą ganant, lūšis jautį
 7  3|        sklydurdamas per medes, skelbė jam ir kitus susiedus tenai
 8  3|             nuo pikto žmogaus, skelbė jam ojų; kaipogi šiandien dar
 9  3|              sakiau, ašvienio vietoje jam vergavo ir bandą ganė, kas
10  3|           briedena ar taurena išeigos jam drabužiu buvo, kuriuo darės
11  3|          maišelį, bet, ir tą patį lig jam atimant, reikėjo pirma dvi
12  3|              per savo gentis nusiuntė jam prieš savo tėvo kardą ar
13  3|             nesant ant stalo, užgavus jam su lazda į grindis, tas
14  3|           nušoko nuo kėdelės, o marti jam skersai pečių abrūsą antrišo
15  3|       pamylėjus, dar jį palydėti, kad jam nieko pikto kely nenutiktų,
16  3|           pamylėti, pradeda verkti ir jam guostis prispaudimais ir
17  3|              būt esąs per žmogų, sako jam labas rytas, laba diena,
18  3|        svečiui ar pavalgius, taip pat jam sveikatos geros linkėjo,
19  4|          perkūnijai pasiskelbus, sako jam senų dienų įpročiu: "Klausykis,
20  4|            nuėjęs pas jį ir pasisakęs jam esąs mulkis (Zamolksis buvęs
21  4|             taip šis vaisiaus. Aukavę jam javų pėdus, mirą, gintarus,
22  4|              vadina, Patrimpo dievas. Jam aukaujant, vyriausias kunigas
23  4|          pašėtrėj; maldant jį, deginę jam ant garbės taukų puodelį,
24  4|             džiaugęsis. Taip pat mušę jam ant garbės žmones ir gyvulius,
25  4| išmintingesnių už save, kurie išguldė jam daiktus, nuo jo nepermanomus,
26  4|         artimais gentimis gildžiusios jam širdį, trumpai sakant, vis
27  4|               trumpai sakant, vis tas jam nutikęs, kas žmogaus amžių
28  4|           pasauly, bet atkaliai, visa jam klojos: meilėj ir vienybėj
29  4|   septynioliktojo amžiaus, sako, jog, jam gyvojant, lietuviai, trobesiui
30  4|             pilį pastrūniję; išvirtus jam, paskui minavoti meldžionys
31  4|               namų tokį keleivį, kurs jam malonią naujieną į jo namus
32  4|           beilsėdamas prie jo, padėtų jam jo namus apgerbti nuo biaurybių.
33  4|            artinantis. Triškis jaučia jam erelį, žylė prajaučia speigą
34  4|           speigą ir pūgą, ežys padeda jam pievas ir girias vokti nuo
35  4|            dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio
36  4|            pas ugnį šventą regėję ir, jam šildantis, ženklus smerčio
37  4|              kūjį už šventą turintys, jam atsakę kunigai: angis per
38  4|               tai niekai buvę. Nuėjus jam dar toliau, radęs svietą,
39  4|              ir vaitodama, bei tarusi jam, jog šventus lieknus kertą
40  4|          vietoje dievo ieškosiančios, jam namus jo išteriojus. Ėmusios
41  4|             ir tikėjo aklai į tą, kas jam buvo sakoma, tad tokiame
42  4|               su pačiu Perūnu, reiškė jam jo paguodą ar karonę; todėl
43  4|           vienok, to neminėdami, rodo jam visų didžiausią godą sena
44  4|            tikybos įstatymų, pasakojo jam praėjusių gadynių notis,
45  4|               svietą vilčia ir brukti jam meilę artimo, ką šiandien
46  4|                kokioje dingstyje kaip jam reikia elgtis; todėl pasakojo
47  4|             galėtų jį permanyti, kaip jam reikia elgtis toje dingsty;
48  4|           sakyti ir pamokyti jį, kaip jam toje noty reikėjo elgtis,
49  4|       susigrums su kipšu ant jo javų, jam nuo to didi iškada, arba
50  4|           lendąs, kad šis nesuskubėtų jam savo vylyčia užsiausti.
51  4|          paglemžti teikės, todėl šis, jam dėkavodamas, iš džiaugsmo
52  5|          šilima išgūžęs kutino, dirbo jam iš jaunų berželių šėtrus,
53  5|              viso savo labo, aukodami jam pirmskrajus, taip pat valgius,
54  5|               jog ne taip elgės, kaip jam priderėjo; žynys, sutaisęs
55  5|          nubengė javus kulti ir linki jam besveikam juos valgyti.
56  5|             gyvenimą ir atsisveikinus jam su gentimis ir susiedais,
57  5|         budynę, darė alų, midų. Mirus jam, tuojau šiltu vandeniu numazgojo
58  5|               patį nabaštiką, sudievu jam sakydamas, ir lūgojo, idant
59  5|         antbėręs, tarias jau tuo visa jam atlikęs, kuo kaltu yra buvęs;
60  5|           palaidojimo nabaštiko, darė jam vėl atminimą, kurį vadino
61  5|             kiek žodžio amžiną atilsį jam sakydami.~    Dar nė to
62  6|             taip rėdytis, kaip tiktai jam gerai geriausiai būtų. Tai
63  6|            savo geradėją, garbinti ir jam dėkavoti, kaipo savo viešpačiui,
64  6|              visų pirma ugnį, pradėjo jam melstis ir dėkavoti už ugnį,
65  6|     negalėdamas permanyti viso to, ką jam rodės žinąs ugnies kūrėjas.
66  6|             kurs visados pasakė pirma jam, ką svietas turi daryti,
67  6|             parodyti, taip pat per jį jam reiškė; todėl svietas jį
68  6|               tepasirodė svietui, kad jam valią dievo reikėjo apreikšti.
69  6|              žodžiais, kuriuos skelbė jam savo lazda, kurią kožnas
70  6|            arba kunigai, kurie padėjo jam jo darbą atlikti, vadinos
71  6|           svietą į Parusnį ir tarusiu jam valdymierą sau, arba rykį,
72  6|              galėtų pasiekti, įduokit jam valdžią ant savo viso".~   
73  6|         nekaip karvedžio, kurs liepia jam visas sunkybes kentėti,
74  6|             papilį. Suėjus tenai, būk jam pavykę dievų baime svietą
75  6|           Brutenis svietui sueiti ir, jam suėjus, taip būk sakęs: "
76  6|             brukti vienybę, minėdamas jam jo praėjusias pergales,
77  6|         Raudiškė dėl žinojimo, idant, jam mirus, jo genčiai tektų.
78  6|             vergauti, kaipo tam, kurs jam gyvybą buvo dovanojęs. Tapo
79  6|          abydytasis nugriebė tą, kurs jam abydą, arba iškadą, buvo
80  6|             buvo padaręs, beje, atėmė jam gyvulį ar daiktą kokį pagal
81  6|             pirmąjį spietlių tų bičių jam už radybas grąžino.~   
82  6|             tėviškę ir visą palikimą; jam reikėjo seseris išrėdyti
83  6|        Jusdamos jau mirsiąs, nusiuntė jam savo seidoką, vylyčias,
84  6|               didelė, nesgi, su lazda jam mosterėjus, visi nutilo.
85  6|         turėję skelbti svietui tą, ką jam reikėjo tokioj dingsty veikti.
86  7|               kestės galu dunksterėjo jam į krūtinę taip smarkiai,
87  7|             nesgi naują poną, valsčių jam apimant po tėvų, genčių
88  7|             minavonei visa tauta kasė jam kapus aukštus aukštesnius
89  7|               ne prie ąžuolo, pervėrė jam vylyčia arba aksčia širdį
90  8|     skaugėdami išreikšti ją, nepasakę jam tiesos.~    Ketvirtajame
91  8|                kurie kad jos nenorėjo jam attiesti, kėlės vėl Lietuvoj
92  8|               šaldrą kame pamatė, tas jam tuojau apdaru pavėdauti
93  8|            turi atduoti už tiek, kiek jam vokiečiai pasiūlos. Į pietus
94  9|               žemėj, pagrąžinti, donį jam po seno mokėti ir nuo kožno