Story

  1  1|         keturiais sieksniais aukštu, ant kurio liemeningos eglės,
  2  1|     ermyderius neįrašė. Žuvėdai turi ant savo uolų ženklus, kurie
  3  1|     pavirtusių, visur randamų, beje, ant kalvų, per 300 kurpių aukštesnių
  4  1|            Žemaičių pajūrių, lygmėse ant smilčių šiandien dar gulinčios,
  5  1|    neišdžiūvo; tuo tarpu jų tarpuose ant nubrindusios žemės girios
  6  1|         klėbiais neapkabinamos, auga ant dirvų, kurių ežios aiškiai
  7  1|               spiganti saulė surietė ant galvų plaukus į garbanas,
  8  1|              minėdamas užvis didžiau ant to, jog šventi vyrai ir
  9  3|          tyrus bandą ganydami, patys ant arklio gulantys ir keliantys,
 10  3|          sako, nevalna yra, nes turi ant pilvo išsiristi. Visi tie
 11  3|        išsiristi. Visi tie prietarai ant to eina, sako toliau, jog
 12  3|        gyventojai amžiną ugnį dievui ant garbės kūrino, kuriuo vardu
 13  3|        kurioje žinyčioj amžina ugnis ant dievo garbės rusėjo, nuo
 14  3|           kuriais vadino, kurie ugnį ant dievo garbės kūrino. Liepoja
 15  3|            ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos;
 16  3|       skroblai, uosiai, klevai puvo, ant kits kito nuo karšaties
 17  3|             žemę krėsdami augantiems ant savęs sūnums ir dukterims,
 18  3|             kiti žarynai, it apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų
 19  3|       apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų kamienų ir stuobrių augdami
 20  3|             keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pušies, o nuo
 21  3|        pavirtusios pušies, o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo.
 22  3|           Pačius ragus žvėrių vienus ant kesčių galų maustė ir ragotines
 23  3|       reikėjo šventą ugnį tuoįtimpos ant dievo garbės kūrinti iki
 24  3|       tegalėjo. Ne vien buvo perdėti ant tų girių kunigai, kurie
 25  3|               kurie jas saugojo, bet ant didesnio jų orumo visų dideliojo
 26  3|            taip gaspadorius, sėdęsis ant suolo namo pasieny, visą
 27  3|         ugnies lėkdamos, neįkibtų, o ant tų mauknų viršaus - ilginiais.
 28  3|        apsukui vaikščioti, kad kiti, ant kranto susėdę, kojas žemyn
 29  3|            jungė; nuo kamaros sienos ant tos sijos buvo dvi puskazilininki
 30  3|       užleisti, jog buvo nuo kamaros ant tos pervarinės sijos, arba
 31  3|       skylėse, tai lietai išręstose, ant kurių kartelių krovė medžius
 32  3|           nuo ko ir kriaute vadinos. Ant pat vidurio tos duobės ar
 33  3|            kaisti ir virti. Dar buvo ant to mieto, arba aksties,
 34  3|              to mieto, arba aksties, ant kurio ir vąšas kybojo, pasieti
 35  3|          keli svarai ledinės druskos ant šniūrelio taip, jog gaspadinė,
 36  3|         tenai iki nudžiūnąs. Užugnėj ant šalinės namo sienos buvo
 37  3|            namo sienos buvo lentyna, ant kurios sugrįsti mazginiai,
 38  3|           buvo platūs ąžuolo suolai, ant kurių dieną sėdėjo, o naktį,
 39  3|         naktį, kojas sudūrę, gulėjo. Ant čiukuro namo buvo lėkiai
 40  3|              beje, žambius, akėčias, ant sulos kamaros sukeltus,
 41  3|           kartais karės žirgus tenai ant stelingio laikė. Iš tos
 42  3|        uolektį ar pusantros pakeltas ant trinkų ar didelių akmenų,
 43  3|            kaip sakiau, buvo luboti, ant tų lubų viškos, kame laikė
 44  3|           kame laikė džiūvusią mėsą, ant aksčių suvertą, žiemą ir
 45  3|             lubas išvesta, kuri buvo ant trobos lubų molio kaušu
 46  3|            apvalus ir slesnas akmuo, ant trinkos ąžuolo padėtas,
 47  3|        žibintoju, po skyle ir sukūrė ant jo iš kėnių ar liepkaulių
 48  3|           pakabintą kelnę iš palubio ant ugnies, idant dūmus trauktų
 49  3|           buvo platūs ąžuolo suolai, ant kurių žiemos laiku vyriškieji
 50  3|        sausus, iš duobos išimdamies, ant kluono pakloję kūlė. Toje
 51  3|              kurioje javus džiovino, ant tos duobos buvo doris, arba
 52  3|             toje duoboj pėrės, nesgi ant kakalio buvo krosnis sukrauta.
 53  3|              jau liepos geldose, jau ant šiaudų; tengi džiovino grūdus,
 54  3|             kaip sakiau, buvo, nesgi ant mūrio kakalio buvo krosnis
 55  3|            javų ar pašaro, tad krovė ant lauko į žagus ar bragus,
 56  3|           nuo žodžio plauti, suolai, ant kurių voliodamies su lapuotomis
 57  3|     pasieniais taip pat buvo suolai, ant kurių mazgojos ir trinkos;
 58  3|          tenai garą po kelis atvejus ant krosnies, ėmę su plačiomis
 59  3|     žemesniais dailiais žiogreliais, ant kurių puikos, beje, nasturcijos
 60  3|             juo brūzdė, bet dar jojo ant jo į karę savo neprietelių
 61  3|             kalnėnų ir žemaičių buvo ant dviejų tekinių, šliuižiu
 62  3|          tekinių, šliuižiu vadinami, ant kurių javus ir šieną iš
 63  3|             dabar reikia žvilgterėti ant jų būdo ir dabos. Jau nuo
 64  3|         gyvas į žemę neįlisi, reikia ant svieto vargti, kol gyvam".~   
 65  3|              vėpūtiniais susisukusi, ant žandų niuksotų; plaukai
 66  3|            arklių karčiai plaikstės. Ant galvų sklastai it dirvoje
 67  3|         Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė
 68  3|       palytėjo ar žodžiu užgavo, tas ant vietos žegterėjo, nesgi
 69  3|        smogsiu, tai žegterėsi", "Šuo ant uodegos nuneš, ir to pakaks"
 70  3|            yra: "Tas eina, - sako, - ant vieno", todėl ir lykinis
 71  3|           metuose 1588 savo pamoksle ant 22 (antros) nedėlios minavotinus
 72  3|     ketėjimuose ir veikimuose ryžęsi ant ko norint, nesipesnojo,
 73  3|         valgy nesilepino ir, jei kas ant to slygo, tą ištižiu vadino;
 74  3|        klestėjo, noris jų namų durys ant medžio kaškų girgždėjo,
 75  3|              pasišildyti ir tuo save ant didesnių vargų pastiprinti.~   
 76  3|     briediniu diržu kulšis surakino, ant kurio tiek vario sagčių
 77  3|      nugalavęs, prie kurio, pasietas ant šikšnelės, briedkriaunis
 78  3|         plaukų, šikšnele persijuosę, ant kurios pasietas peilis korulo;
 79  3|            pynė ir jas kaip tinkamos ant galvų raizgė, kurios tankiai
 80  3|              arba Kurše; tokį kilimą ant pečių antsiautusios, ant
 81  3|             ant pečių antsiautusios, ant dešiniojo peties segele
 82  3|          sijonai ir avalai, nuotakos ant galvų rūtų vainikus sagstė,
 83  3|       svyravo.~    Valgė visi vasarą ant žemės pablaka ar išsitiesę,
 84  3|            dar tebdaro šienuodamies, ant plikos vejos, dembliais
 85  3|          svečiams, jei mažumui, kepė ant iešmo ar ant anglių, jei
 86  3|           mažumui, kepė ant iešmo ar ant anglių, jei daugiui, beje,
 87  3|            ar tinklais žvejojo, kiti ant galo neprietelių karėj graudino
 88  3|         lopšy pratindami vaikus savo ant vargų, šalčių ir alkio,
 89  3|             vadinamas, kurs lekiantį ant savęs ritinį pro save nepraleido,
 90  3|        pratinos, kaip mešką ar šerną ant savęs skriejant vienu smūgiu
 91  3|      neprieteliui užsiausti, kad jis ant siūčio kėžterėtų. Todėl
 92  3|         sugriuvo, pasiilsėjusi tenai ant ežios ar pradalgės, pati
 93  3|         dirbant, vienus jų kūdikius, ant pradalgės paguldytus, saulės
 94  3|           mergausena ar jaunikausena ant jų pačių naudos buvo. Nesgi
 95  3|             tuojau verpė ir audė sau ant tėvų duonos ir drabužio
 96  3|           jei nesibaidė jo ir sutiko ant to, tad patys, pakvietę
 97  3|             teatdavė, pagal tą, kaip ant ūkvaizdžių buvo sukalbėta.
 98  3|              tiktai pasergėjo nesant ant stalo, užgavus jam su lazda
 99  3|          grindis, tas tuojau ir klot ant stalo. Trumpai sakant, stalai,
100  3|               įmukęs į trobą, pašoko ant kėdelės, abrūsu apdengtos,
101  3|           negirtu yra; jei jis tenai ant vienos kojos nepastovėjo,
102  3|            už kelią. Sėdusis marčiai ant suolo, midum vaišino, o
103  3|          padėjo kniūpsčią minkytuvį, ant jo viršaus pagalvę, arba
104  3|       viršaus pagalvę, arba podušką, ant kurios pasodino jaunąją,
105  3|           tėvas uždegė. Tą patį darė ant dešiniosios ausies, ant
106  3|              ant dešiniosios ausies, ant kaktos ir pakaušy. Paskui
107  3|          apsuk jaunąją, duoną padėjo ant stalo, o alų išgožė per
108  3|             pastatė kėdelę pas ugnį, ant kurios pasodinę namiškiai
109  3|   didžiausiom ydom motriškųjų, todėl ant viso turi užsimerkusi būti,
110  3|           durų bėrė iš saujos grūdus ant jaunosios galvos, tardamas: "
111  3|             jaunąja, paskui svečius, ant galo, pripylęs pilną taurę
112  3|            stangi, stipri ir tikra". Ant galų galo jaunajai nusegė
113  3|        aprutulo, kuri tačiau vainiką ant nuometo dėvėjo iki sūnų
114  3|            šie to nieko nerandantys. Ant galo sūdžios nusprendė piršlį,
115  3|           pasekėjai, nugiežę apmaudą ant piršlio, su vėdliais vėl
116  3|             kurį jis buvo pas Vilnių ant Tauro kalno nušavęs. Pagėrus
117  3|      kvietinių ar pūrinių, kakaly ar ant anglių keptų, kuriuos šiandien,
118  3|             yra kieme, taip jį myli. Ant galo regėdama žmona svetį
119  3|         barniai visados bengės kare. Ant galo reikėjo grumtis su
120  3|         kurioje gyveno, skatino juos ant karių, bet patsai jų karingas
121  3|             savo žalas ir gieždamies ant jų apmaudą, nusiaubė plačiai
122  3|   tesivaidijo ir tesibarė ir apmaudą ant viens kito tankiau veikalu,
123  3|            geros linkėjo, sakydami: "Ant sveikatos" ir dėkavodami,
124  3|         nedėlioj kartą, nesgi vasarą ant kiemo vejos pakaičiavo medžių
125  3|         šimtą ir pusantro šimto metų ant svieto ištvėrė. Ant galo
126  3|             metų ant svieto ištvėrė. Ant galo nuo mažų dienų pratinos
127  3|           ausiai skaustant, svogūną, ant anglių iškeptą, pritvėrė,
128  3|            dantims geliant, gelžgalį ant dantų dėjo, rėmui piaunant
129  3|           aukavo dievams, degindamos ant malkos, idant nebvargtų
130  3|               idant nebvargtų ilgiau ant svieto, kaip viršiau minavojau.~   
131  3|           svečios drobės nuometą sau ant galvos vyturti ar sermėga
132  3|          vyrų dirbti. Tą jų gebėjimą ant visokio amato gal šiandien
133  3|        Žmonės yra drąsūs, skudrūs ir ant karės pagebsnūs, kariauja
134  3|              skomį, šienu pakreikia, ant kurio stuopą alaus ir šalip
135  3|           neprietelių mus glemžtum". Ant galo mėsą gyvulių aukautųjų
136  3|          žmogaus augumą, kurį į medį ant ilgų strikių pakabina ir,
137  3|               jei atkaliai, vasarojų ant žiemos sėtų, taip pat visa
138  3|       daržines, krauna. Žirnius sėja ant švento Vaitiekaus todėl,
139  3|       stipriai mauknomis apdanguoja, ant kurių viršaus mėsą, lašinius
140  3|        ypatingu, jog, jei kas randas ant smerčio pasmerktas, tam
141  4|             ir diegti, jog žvaigždes ant dangaus daigstė ir tuo į
142  4|             arba meldžiančius girdi. Ant galo tarė tą Perūną turintį
143  4|      šiandien dar žemaitė, nešiodama ant rankų kūdikėlį, perkūnijai
144  4|           raugą, pryparšes, bestiją, ant galo, stokodamas jų vardų,
145  4|         vadinamą Kuros, beje, saulė, ant kurio garbės tuoįtimpos
146  4|            sektų krikščionų tikybą". Ant didesnio patvirtinimo, jog
147  4|         gyvybą, nepasibengiantys čia ant žemės su kūnais, bet einantys
148  4|             tokiais esantys, kokiais ant svieto buvo buvę, beje:
149  4|            darbą reiks atlikti, kurį ant svieto dirbo. Nes tą krikščionys
150  4|       nedorieji, kurie piktai elgęsi ant svieto, ir nelaikšiai, kurie
151  4|         dūšios baisiai apmaudavusios ant neklausančiųjų: kaipgi baldžiusios
152  4|          didžturčiams didžiai sunku. Ant to kalno debesų aukštybėse
153  4|           raudoną, barzdą garbanotą, ant galvos liepsnas tvaskančias,
154  4|             dievu ir davėju šilimos, ant kurio garbės kunigai, kaip
155  4|            gėrėjęsis žmogaus krauju. Ant jo garbės laikę dideliame
156  4|             tris dienas pasninkauti, ant plikos žemės gulęs, ir į
157  4|        Norint į maldą veizint, kurią ant jo garbės kalbėjo, regima
158  4|           jaučio ir arklio, pamautos ant ragotinių, stovėjusios pašėtrėj;
159  4|               maldant jį, deginę jam ant garbės taukų puodelį, dykęs
160  4|        džiaugęsis. Taip pat mušę jam ant garbės žmones ir gyvulius,
161  4|          tarnai, arba kunigai, kurie ant jo garbės amžiną ugnį kūrinę.
162  4|       nuomonę, kurią sekdamas, atėjo ant to, jog tarp pačių šiukštinų
163  4|         mažųjų šiukštinų, nemindamas ant to, jog tie žalčiai ir kirminai
164  4|             už laimę, ir taip sako: "Ant laimės mūsų pradėjo aušti"
165  4|               kaip jei Laima, tiktai ant pikto, todėl vadinos Ganda
166  4|            turėjęs pavestus akmenis, ant kurių aukavęs joms aukas,
167  4|            dievą garbinę, bet meldės ant aukštų kalnų, kuriuos auko
168  4|       žinyčioj amžina ugnis rusėjusi ant garbės dievui, nuo ko, regis,
169  4|             1250 sugriovė ir akmenį, ant kurio buvo išrašyti metai
170  4|              Pas angą buvęs aukuras, ant kurio gyvulius aukavę ir
171  4|               kaip sakiau, kaukolės, ant ragotinių pamautos, dėl
172  4|          vardu Perūno klausiantiems. Ant metų šventės aukavę tam
173  4|          reikalingus žyniams, laikę. Ant tos sukrautuvės, arba koplyčios,
174  4|          kiekvienam dangaus ženklui, ant kurių kas mėnesy vieną kartą
175  4|              o žemiausioji Ožragiui. Ant tų laiptų tikroji auka nesikūrinusi (
176  4|          tūlomis šventomis dienomis, ant kurių visados amžina ugnis
177  4|             antveizo šventos ugnies. Ant tų rūmų buvęs apvalus bokštas,
178  4|            pirmosios dienos mėnesio, ant kurios laiptos kuo metu
179  4|              stovėjo ir šventa ugnis ant garbės jų buvo kūrinamai
180  4|        Trečioji taip pat Žemaičiuose ant Šatrijos kalno, ant kurio
181  4|      Žemaičiuose ant Šatrijos kalno, ant kurio metuose 1417 šventą
182  4| persikrikštiję slapta šventos ugnies ant kalno nebkūrintų. Ketvirtoji
183  4|              kūrėjų kūrėjo vadinama, ant Kuršo rubežiaus, kurią slapta
184  4|         vietos, kuriose amžina ugnis ant garbės dievo rusinama buvo,
185  4|            vietoj kūrino amžiną ugnį ant garbės dievo Perūno, kuri
186  4|        padirbęs. Antras buvo paisly, ant kurio šakų teutonų meldžionys,
187  4|       didžiai klysta, nesgi neminėja ant to, jog tos girios ir medžiai
188  4|          turėję, neminėdami taip pat ant to, jog tą darė iš didžio
189  4|            dreves žiemavojo ir mito. Ant galo girios buvo jų pilimis
190  4|              aukurus, arba altorius, ant kalnų, kuriuos vadino auko
191  4|     viešpilais, ir didelius akmenis, ant kurių meldės ir dievams
192  4|    kvepiančius daiktus ir melsdamos; ant kurių visados amžina ugnis
193  4|            dar norėjo pačias vietas, ant kurių taip garbingi ir narsūs
194  4|          akmenis svaidę it obuolius, ant pirštų žiedų vietoj legerės
195  4|            ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas
196  4|            niekaip tarp savęs negali ant vienybės sutikti; kaipgi
197  4|             niekaip niekas nedrįsęs; ant galo, kad jis kitą drąsinęs
198  4|           koją įkirtęs ir be dvasios ant žemės pakritęs. Svietas,
199  4|       nusigandęs, pradėjęs verkti ir ant Jeronimo rūgoti, jog jis
200  4|             visi ąžuolą kirsti, kurį ant galo su dideliu tranksmu
201  4|            skųsti Jeronimą Vytautui, ant galo visas svietas ėmęs
202  4|           tokiame atsiėjime, palipęs ant šventos malkos, pirma sugraudino
203  4|              kūrėjų kūrėjo, atmenant ant to, jog vienas tarp jų šventame
204  4|        ragučiais, tie kunigai, kurie ant švenčių aukaudami arba puotose
205  4|         dalijo, kaip tuojau matysim. Ant galo buvusios dar ir motriškosios,
206  4|          užlaikymu tikybos įstatymų, ant kožnos šventės arba viešių
207  4|         svietas susirinkęs atlikdavo ant kalnų, kalvų ar ant akmenų
208  4|        atlikdavo ant kalnų, kalvų ar ant akmenų po dideliais didelesniais
209  4|             treineitiška antsivožęs, ant kurios viršaus aukso burbulas
210  4|             išvydęs svietas parpuolė ant žemės, o šis, išvyturęs
211  4|            įdavė kareiviams, kaži ką ant jų barstydamas. Pabengus
212  4|            patvirtinimo jos, palipęs ant šventos ąžuolo malkos, pažinyčy
213  4|             Išeiginėse aukose, beje, ant metinių viešių, arba švenčių,
214  4|     Viršaitis, paėmęs duonos šmotelį ant torieliaus ar midaus kaušą
215  4|          išplėtę tykojo nutverti lig ant žemės nenukrintant. Vėl
216  4|               Perūne dievali, nemušk ant mano javų to kipšo, melsiu
217  4|           jei jis susigrums su kipšu ant jo javų, jam nuo to didi
218  5|            tą minėdami, senu įpročiu ant krikščionų švenčių susirinkę
219  5|     vadinamas kunigas, midaus kaušą, ant stalo, arba skomio, stovintį,
220  5|          Želdink žoles, veją, puikas ant visos žemės, mes dabar tavęs
221  5|          stovintieji vėl pagrobė lig ant žemės nenukrintant. Tad
222  5|          kursai pagėrus ėmęs giedoti ant garbės savo dievo Perūno.
223  5|              žmogų yra dievas leidęs ant svieto", nesako yra sutvėręs,
224  5|              šilima gyvoja. Taip pat ant tos pačios šventės abydas
225  5|          lauko nuimdami, tokiu būdu. Ant kalvos padėjo akmenį aukurui.
226  5|              gaspadorius pėdą pamovė ant šmaikščio ir padirvy pastatė.
227  5|              badą it alkį, degindami ant akmens aukas. Po tos maldos
228  5|         gaspadorių, kuriam padavė ji ant balto raiščio vainiką, kurį
229  5|     darbininkams, o vainiką pakabino ant gembės trobos gale godingoj
230  5|          suvisu į namus parėjus arba ant žiemos įsikūrus, nu tad
231  5|          plonius, sykiais vadinamus, ant anglių kepė ir iškeptuosius
232  5|             ir stojos dešiniąja koja ant zedliaus, ant durų atsisukusi,
233  5|         dešiniąja koja ant zedliaus, ant durų atsisukusi, o kairiąją
234  5|              Jei mergaitė aukaujanti ant vienos kojos išstovėjo,
235  5|          statykim stakles, Vaisgamta ant mūsų susimils, nesgi Beniutė,
236  5|             mergaitė, nenyksterėjusi ant vienos kojos išstovėjo".
237  5|             vienos kojos išstovėjo". Ant galo susėdus visiems prie
238  5|             vėlėms, tai yra dūšioms, ant žemės baldančioms, sakydami: "
239  5|            dienos, nuo to, jog vėles ant tos šventės vaišino. Nesgi
240  5|     negadinkit grįždamos mūsų javų". Ant galų galo kaulus gyvulių
241  5|    gyvenantys, tos raudinės minavonę ant kapų tebdaro ir valgius
242  5|              linksminos, kaip jei ir ant kitų švenčių: valgė grūdus,
243  5|         švenčių: valgė grūdus, šieną ant stalų paskleidę, žyniai
244  5|          susiedais, kunigai, antdėję ant jo galvos pagalvę, arba
245  5|             troboj pasieniais susėdo ant suolų. Tuo tarpu raudės,
246  5|             minavojo, kas mirusiajam ant svieto maloniu yra buvęs
247  5|       nugiedoję ir pakarčiui apgėrę, ant galo kožnas vėl pakarčiui
248  5|         elgtųsi, kaip jei čia su juo ant žemės kad elgės. Paskui
249  5|           nuleido. Atvežus nebaštiką ant kapus, padėjo į šiaudinę
250  5|              šiaudinę lovą ir pakėlė ant malkinės, lygiai karės žirgą,
251  5|             sušuko: "Regim nabaštiką ant balto žirgo, žibančiuose
252  5|               žibančiuose ginkluose, ant peties sakalą sėdintį ir
253  5|             brangius daiktus sudėję, ant galo pastatė jį į kapus,
254  5|                  Apsukurtinai padėjo ant žemės kelias eiles akmenų,
255  5|         neprietelių pergalėjęs, tad, ant geležies grandies sumovę,
256  5|        ratpėdžiai į stebulę sukalti. Ant galo tą žvaigždę, akmenimis
257  5|             dar, noris saujelę žemių ant nabaštiko laidojant antbėręs,
258  5|          sako, - su lopeta, kad bent ant kapus benuskubėčiau" arba: "
259  5|             arba: "Garbė dievui, dar ant kapų užlenkiau nabaštiką",
260  5|             turi sau smilčių saujelę ant nabaštiko antberti, nekaip
261  5|            midaus plėšką ir vakartį, ant galo parišę po kaklu nabaštikui
262  5|          raiščio kertę pinigų įmezgė ant kelio.~    Lydėtojai, taip
263  5|           ginklai, paskui drabužiai, ant galo niekniekės. Jei nabaštikas
264  5|             gaspadinė padėjo valgius ant stalo; taip visiems nuliūdusiems
265  5|      pasirinko iš tų namų! Eikšenkit ant šio pasistiprinimo tokia
266  5|            antraip apvertė skotertes ant stalo, padėjo antrus valgius
267  5|         valgiais į pintinę ir nunešė ant kapus, kuriuos valgė kas
268  5|             lietuviai teturi davadus ant tų savo senovės minavonių,
269  5|              kas vadinos sukaktėmis. Ant abiedviejų tųdviejų atminimų
270  5|            nebalintų drobių rutulius ant galvų sau rutulo, nebalintais
271  5|            ar tėvui, vargutės rutula ant galvos noris trinytį nuometą.~   
272  6|             draugės nieksai negalėtų ant svieto patekti, o ir gimęs
273  6|               kaipo savo viešpačiui, ant galo, kaip patys žmonės
274  6|          kantrųjį vyrą, kurį, pakėlę ant savo pečių, nešiojo po rindas
275  6|         regit, tai išmintingai galit ant savo naudos atversti, beje,
276  6|        pasiekti, įduokit jam valdžią ant savo viso".~    Būk paklausęs
277  6|       Brutenis yra visados reiškėju. Ant ko būk visas svietas vienu
278  6|              namus strūnyti ir pilis ant kalnų pilti, nuo neprietelių
279  6|              didžturčiai ir nenorėję ant to sutikti, kuriuos ramdydamas
280  6|             paskyrė sau už buveinę". Ant tų žodžių nudengęs jis tris
281  6|        Vaidovyčiui, seneliui rykiui, ant tos pačios malkinės, liepęs
282  6|            laimingai gyvens, mindami ant to įsakymo - kas tau netinka,
283  6|             sūdą tie, kurie negalėjo ant rako skolos atduoti savo
284  6|           visas šalis siaubdami, lig ant galo tą jų narsybę kunigai
285  6|            veizėti, idant abydytasis ant sutartos dienos nuo savo
286  6|             viršiau minavojau. Mesti ant žemės kepurę buvo ženklu,
287  6|    susigluosniavus, kasė gyvu į žemę ant skerskelės lig kaklo prieš
288  6|        pinigus, kuriuos visi susiėję ant šventės pragėrė.~    Senovėj
289  6|        kitaip javai supūtų nuo lytų, ant lauko būdami; tarp javų
290  6|        ilgainiui išlepę, kad būtinai ant orės neatsidėtų, jau idant,
291  6|         sueimavoti, beje, eidami jau ant prapulties.~    Sueimavojo
292  6|          ūkės reikalus. Ryžęsi tenai ant ko norint, tad paskui leido
293  6|            įgyti. Pagal Odino mokslą ant žibančio kalno sėdėjęs pasaulio
294  6|             antras žmonių gyvenimas. Ant to kalno buvęs dar skomis,
295  6|             reikalus, o ryžęsi patys ant ko norint, turėję skelbti
296  6|              galėtų namie rėdytis, o ant galo ilsėti gyvenime Perūno
297  6|           gyvus deginę, o jų pelenus ant skerskelių išbarstė, ir
298  6|            savo vyro ar skundžiantis ant jo, pačią gyvą sudegino,
299  6|             keturis didelius akmenis ant kaklo pakabinę, su kuriais
300  6|        patrumpinimo jų ligos deginti ant dievų garbės. Kiekvieno
301  6|          pakajaus patys save dievams ant garbės sudeginti, tardami; "
302  6|            būdamas, būt norėjęs save ant dievų garbės deginti, taip
303  7|            kareivis jodamas negalėjo ant žirgo pakelti, tą jo šuo,
304  7|          pačiam mirus, lygiai degino ant rogo su pačiu jo žirgą,
305  7|          negali raitas joti noris ir ant erkelės kumelėlės į bažnyčią
306  7|              pagruobinėj, pasalotėj, ant žirgų, namie augusių, ne
307  7|            nuo namų apdaro; ir taip, ant tos pačios sermėgos arba
308  7|            dar neprietelių nuogandos ant savo galvos tarp tauro ar
309  7|        susiveržė su šikšniniu diržu, ant kurio tiek buvo vario grandžių
310  7|               taip vadinamą kartinį, ant kurio galo buvo landus ragas
311  7|           tos gadynės karės kapuose. Ant galo seidoką ir vylyčių
312  7|             pečius įkabinęs, skraidė ant žirgo it paukštis neprietelių
313  7|          upes, po keturis, po penkis ant taurų kailių sustoję it
314  7|              taurų kailių sustoję it ant pluostų, o raitieji, įrišę
315  7|              viso negalėdami sunkose ant arklių pakelti, likusįjį,
316  7|          savo tautos, minėdami pirma ant to, kaip ir su kuo turi
317  7|        šalčiu, lytumi ir darganomis, ant galo, antpuolę žiebų greitumu,
318  7|    susiskliautę puolė vienu muntuliu ant neprietelių, kurių perlaužę
319  7|         rindą, suniukusius beveizint ant vietos pakrėtė. Taip žemaičiai
320  7|        pergalėjo vokiečių meldžionis ant jūros ledo tarp Rygos ir
321  7|       kalnėnai ir žemaičiai plynuose ant lauko narsavo grumdamies
322  7|              prie kits kito sudurtų. Ant tų sienų viršaus toks pat
323  7|          augumą aukštesnį, pasimauti ant galų mietų, jei peršoko
324  7|           palikęs, tad turėjo ropoti ant sienų aukštų, ant kurių
325  7|             ropoti ant sienų aukštų, ant kurių vėl buvo atbulų mietų
326  7|             akmenaičius iš svilksnių ant neprietelių svaidė it krušą
327  7|           pilis neb jau lygmėse, bet ant kalnų ir vietose taip pat
328  7|            trūkiu antjoti ar anteiti ant pilies viršaus, ant kurio
329  7|          anteiti ant pilies viršaus, ant kurio buvo rąstai ir ronai
330  7|              ir kaip juos pergalėti. Ant pilies viršaus buvo stiebas,
331  7|          vyrai, bet it levai staipės ant uolinių ar akmeninių sienų,
332  7|          nusiaubė, jog plėnys vienos ant degėsių tyruose jau lakstė,
333  7|            užrakinusios, lipo pačios ant pilies sienų ir nuo tenai
334  7|           vylyčias ir akmenis svaidė ant neprietelių, pasieniuose
335  7|            ir vyrams visos apygardos ant lopšelio prisiekti, jog
336  7|            tą, jog kokiu žmogus esąs ant šio pasaulio, tokiu būsiąs
337  7|     mokesniais, todėl kožnas velijos ant vietos liuosas mirti, nekaip
338  7|         nevergautų danguje, kaip kad ant žemės kad vergino juos neprieteliai,
339  7|          savo krašte, lig neištraukę ant jų į karę, pirma savo pelnelį,
340  7|              buvo kariavęs, pasodino ant jo su visais jo ginklais,
341  7|      pergalėtųjų nuo jo neprietelių, ant vario ar geležies rinkių
342  7|         baltą žirgą lig nuvargstant, ant malkinės gyvą sudegino,
343  7|    teutoniškumo ratmistrais pramanė, ant galo karūžuosius, kurie
344  7|         žalas ir abydas, kurį pakėlę ant pečių nešiojo po rindas,
345  7|              pakeltas turėjo valdžią ant kiekvieno gyvybos ir giltinės,
346  7|          taip ir Žemaičiuose. Paskui ant malkinės degino savo atmoną
347  7|       keliaujantį nabaštiką debesyse ant balto žirgo ir sakalą besklendžiantį
348  7|              neprietelių pergalėtųjų ant grandies suvėrę, padėjo
349  7|              dar pačias kovų vietas, ant kurių kareiviai ar kiti
350  7|        rindas, barstė, regis, druską ant kareivių.~    Kiekvienos
351  7|            sujojus visiems į pavietę ant įsakytos dienos, paprastai
352  7|         išmestasis ir nevaidinusysis ant tos perveizos vėl duoklę
353  7|               būdamas visų vyriausiu ant visų kareivių, norėdamas
354  7|           drąsiu yra, pirmasis puolė ant neprietelių. Tokių atmonų
355  7|           sakiau, turėjo klausyti ir ant sutartos dienos į paženklintą
356  7|             turi, noris ir privilijų ant anos neparodytų, jau tuo
357  7|          buvo gavęs tą žemės lopelį, ant kurio gyveno, tas turėjo
358  7|              atdavęs, nemindamas nei ant dievo, kurio įsakymas yra:
359  7|            baltais maišais apsimovę, ant greitų žirgų su ilgais medžio
360  7|            jau paskysdami, jau apent ant balso savo trūbų susiblokšdami,
361  7|        neprieteliams, pėstieji laidė ant jų akmenaičius iš savo svilksnių,
362  7|              į brūklius rendėtinius, ant galo puolė ant neprieteliaus
363  7|          rendėtinius, ant galo puolė ant neprieteliaus su akmeniniais
364  7|             grūmės su neprieteliais, ant arklių apžarga sėdėdami,
365  7|           geležies, medžio kilpomis, ant virbgalių pasietomis, kokius
366  7|         vietoje, o arkliams - gūnių. Ant tokio savo apdaro tankiai
367  7|       priešaky didelę baltą vėliavą, ant kurios buvęs skydas, pusiau
368  7|         žmogus besėdįs meškos galva, ant kurios vėliavos buvę išrašyti
369  7|       žodžiai: "Dieve kūrėjau, supyk ant pūstytojų, užtik juos."~   
370  8|            1475 pirm gimimo Kristaus ant aukurų kūrino gintarus,
371  8|            gimimo Kristaus, sudegino ant gintarų krosnies, kuriuos
372  8|          žvaigždžinys būk atkeliavęs ant penicijonų laivo į Žemaičių
373  8|             arba Raumonija vadinama, ant kurios pavasariais jūros
374  8|              kurių trobesių jų javai ant lauko nuo lytų ir darganų
375  8|           tesą gaunami gintarai.~    Ant galo nuo to vien gal dar
376  8|              tvyksterėjo spindulėlis ant Lietuvos krašto, nesgi toje
377  8|             suniuko tautos grūsdamos ant kita kitos, ir vėl pavoju
378  8|            sukilo ilgainiui karės ir ant Žemaičių jūrų. Jau metuose
379  8|              užgulę, kariavo su jais ant jūros, kuriuos noris ir
380  8|            aptekęs, retai kame tenai ant uolų kuprų pradirti žemės
381  8|            sueiti įvairiai kalbančių ant mugių su savo prekėmis.
382  8|              šiaurėj, nurimus karėms ant Žemaičių jūros, vėl ėmė
383  8|        skolininkus, kurie neužmokėjo ant rako savo skolos, paliko
384  8|       gelžiniais noragais arti, nes, ant nelaimės nevykus javams,
385  8|             javams, svietas pradėjęs ant jo tūžti, jog jis taupąs
386  8|              1680 gyvenąs, rūgodamas ant lietuvių, jog nieko neperka
387  8|              jos vokiečiams neįdavė. Ant galų galo, nebgalėdami nė
388  8|            didžiuose ūkės reikaluose ant paramų, kartimis pasiremdami,
389  8|         vieno pašalio iki antro arba ant pluostų, kurie, ant virvės
390  8|             arba ant pluostų, kurie, ant virvės pakabinti, plūduro
391  8|            virvės pakabinti, plūduro ant vandens, kurią, nuo vieno
392  8|            nuo vieno kočėlo riesdami ant antro, pertraukė nuo vieno
393  8|           lietuvių diduomenė, kurčia ant šiųdviejų maldos, nėmaž
394  8|       rankoves savo koboto perskėlę, ant pečių susvarstė, galvą sau
395  8|             kurie šoblelę it skalelį ant šilkelio pajuosę, vieni
396  8|           raiti lankė, polubių, ratų ant suopynių nežinojo, nesgi
397  8|              kaip viršiau minavojau, ant lepumų ir lėbausenos. Kas
398  8|            tamprybė, rėdė jų darbus; ant didesnės dar nelaimės metuose
399  8|           kakinos, nugis tos nebkako ant skaninių ir lepumų, tad
400  8|          taip pačių netaikos sukilo; ant galo jezavitai sušyžino
401  8|          verstis, bet laikė it jautį ant sieto pririštą vienoj vietoj
402  8|          savindamies neteisingai sau ant jų vyresnybę, įvairiais
403  8|          žuvėdais varžės tuo kraštu, ant galo ir su lenkų pagalba
404  8|      išplėšti, perdėjo naujus muitus ant prekių tose pilyse parduodamų
405  8|              geležį ir druską turėjo ant galo nuo tų pačių vokiečių
406  8|             regimai vežti, nemindami ant to, jog tas įstatymas dėl
407  8|              Janmarienburg), įkurti, ant ko metuose 1688 sueime gavo
408  8|          žemės sūde arba galvos sūde ant jo skųstis ir per 10 metų
409  8|      vadintis, turėjo pilį palikinas ant žemės krumšlelio grįžti
410  8|           pilys į sodas pavirto.~    Ant galo, kad svetimos tautos
411  9|            pigaus žvėries kailį, lig ant galo svietas pramanė pinigus,
412  9|             paskui į žvėrių kailius, ant galo ir į pinigus; bet kuo
413  9|          tenai laivus savo sutraukęs ant krašto, pats būk žemės keliais
414  9|        žemaičiai metę savo drabužius ant žuvėdų kalavijų ir tokiu
415  9|             1596, sakydamas pamokslą ant šv. Mikalojaus, talentus,
416  9|        pažinti nuo jų žymės: kaipogi ant visų mažiausiojo pinigėlio,
417  9|           iškėlęs, zovada per laukus ant žirgo belekiąs.~    Kas