V

   Atėjo laikas rinkimų vaitų. Jau ne tik šventomis, bet ir šiokiomis dienomis karčemos pilnos žmonių. Tik geria, tik rėkauja. Tai kandidatai myli savo rinkikus.
    Mūs žmonės da nesuprato nė kokių savo tiesų, nelabai numanė, nė kam tas vaitas reikalingas. Tam turbūt, manė daugumas, kad būtų ką rinkt. Dėl to gi rinkdavo į vaitus ne tuos, kurie galėtų geriau atlikt ir apgint valsčiaus reikalus, o tik tuos, kurie galėjo pastatyt daugiau degtinės. Iš tokio žmonių aklumo naudojosi visokios erkės, visoki Pstrumskiai ir Bavolskiai. Jie gali laimėt iš valsčiaus tol, iki valsčius pats nepatirs savo tiesų, nesupras savo reikalų ir nepradės rinkt sau vaitus, galinčius apmalšint raštininkų šunystes arba ir visai prašalint netikusius. Dabar tokiems Pstrumskiams labai rūpėjo, kad būtų išrinkti į vaitus tik jų pačių paskirti parankūs kandidatai. Tame reikale atsilankė jau po kelis kartus pas viršininką, kuris juk pažadėjo neužmiršt. Ant galo ir paties viršininko nauda, išpildžius pažadėjimą ir prilaikius savo uždarbio šaltinius.
    Ant rinkimų į Miškagalius, Dykulius ir Žioplius pasirengė važiuot pats Kruglodurovas, o kitus valsčius paskyrė savo pagelbininkui.
    Paskirtoje rinkimų dienoje atvažiavo Kruglodurovas į Žioplius. Bavolskis norėjo, kad liktų vaitu tas pat, kur iki šiol buvo, o valsčius jo visai nenorėjo ir statė savo kandidatus. Ką čia daryt? Pasirodavojo Bavolskis su viršininku ir štai ką padarė: vieton rinkt paprastu būdu, šaukia į kanceliariją po vieną žmogų ir klausia, ką jis nori į vaitus.
    Gavę atsakymą, įrašo pravardę rinkiko į vieną iš trijų ištiestų ant stalo popierą, į tą būtinai, kur neva surašomi balsai paminėto kandidato. Paskui šaukia kitą ir t.t. Pasirodė ant galo, kad ant lapo Bavolskio kandidato buvo prirašyta daugiausiai balsų, nors ant jo nesirašė nė vienas valsčionis. Bavolskio kandidatas, žinoma, liko vaitu.
    - Vyrai! kaip tai gal būt? - tarėsi nusistebėję žmonės, kurie buvo negirti. - Juk čia ne rinkimai! iš mūs tik tyčiojasi!
    - Na tai ką padarysi? - sako kitas.
    - Galime skųst! - sako pirmasis.
    - Kam pasiskųsi? - atsiliepia trečias. - O da gali Siberiją pamatyt... Ant galo ar ne vis tiek: ar tas vaitu, ar kitas. Mokesčių juk nesumažins...
    Taip kalbėjosi nuskriausti žmonės, bet nesutarė gintis, nes nežinojo, kaip gintis, ir bijojo pradėt. Valsčionys verkė, o Bavolskis juokėsi. Dykuliuose rinkimus atliko da greičiau ir da prastesniu būdu. Kruglodurovas, išėjęs po užkandžio nuo Kuznickio, pasakė tik:
    - Kas nenori Striukio, tegul išeina priešai! Lengva taip pasakyt, bet nelengva išpildyt. Nė vienam žmogui neyra smagu pasirodyt, dagi prieš visus, kad tokio ir tokio nenori, esi lyg jo priešininku. Lengviau pasirodyt kieno draugu. Nieks neišdrįso išeit priešai iš minios, nors visi buvo paketinę išmest Striukį iš vaitų. Viršininkas luktelėjęs traukė toliau:
    - Tai nėra tokio, kuris nenorėtų Striukio? Užrašykite, kad Striukį išrinko visi! - užbaigė atsigręžęs į raštininką ir nuėjo į vidų.
    Nors visiems buvo aišku, kad čia negerai pasidarė, kad ne taip renka vaitus, bet nežinojo žmonelės, ką daryt, tik kaltino viens kitą:
    - Ko tu neišėjai?
    - O tu ko neišėjai? Gudruolius koks!
    - Aš būčiau išėjęs, kad tik tu būtum.
    - Ir aš būčiau išėjęs, kad tik tu nebūtum kvailas!
    Žmonės kaltino patys save, o Striukis, Kuznickio kandidatas, liko vaitu.
    Rinkimai Miškagalių valsčiuje buvo taip ypatingi, parodė tiek žemų palinkimų, pagedimo, painiojimų, neteisybės, kad tą dalyką ketinu aprašyt smulkiau, visai skyrium.
    Da toli prieš rinkimus, beveik už dviejų metų, Miškagalių valsčius sutarė rinkt į vaitus Petrą Svarūną, baigusį universitetą ir buvusį inspektorium gimnazijos. Pametęs tarnystę tolimoje šalyje, gyveno dabar Svarūnas Lietuvoje pas savo brolį. Jau valsčius norėjo išrinkt jį pirmiau ar į vaitus, ar į sūdžias, tik jis neapsiėmė. Dabar sutiko ir pasidavė į kandidatus. Pasigailėjo žmonių ir pasižadėjo patarnaut valsčiui, ketindamas išrodyt visas neteisybes, daromas ikšiol kanceliarijoje, pastatyt valsčionių tiesas taip plačiai nuo rubežių iki rubežių, kaip jos išrodo įstatymuose. Šiandien tos tiesos buvo labai susiaurintos, nes žmonės ir patys nieko apie jas nežinojo ir da turėjo nelabą vyriausybę. Daugumas valsčionių netikėdami galvas kraipė, kada Svarūnas užminė jiems sykį, kad jie turi tiesą patys tarp savęs pasiskirstyt, kiek kam priguli mokesčių dėt.
    Raštininkas Pstrumskis iš savo pusės taipgi tėmijosi, kas jam būtų parankiausiu vaitu. Anksti pavasarį, kada da nežinojo apie pasidavimą Svarūno į kandidatus, Pstrumskienė atvirai išpasakojo pačiam Svarūnui savo politiką ant ateinančių rinkimų.
    - Valsčius išrinks tą, kurio mano vyras norės, - sakė ji.
    - Valsčius stengiasi dabar, kaip girdėt, - atsakė Svarūnas, - išsirinkt vaitą, išmanantį kanceliarijos darbą. Rinks arba Kirvelį, arba Raibutį.
    - O kam reik vaito, išmanančio kanceliarijos darbą? Juk mano vyras gerai tą darbą supranta. Jau tiek metų raštininkauja! Viršininkas niekad jo nepapeikia. O Kirvelis tai girtuoklis, tankiai karčemoje po suolu guli. Yra vienas šaltyšius, žmogus blaivas, teisingas, kuriam aplinkiniai kaimai paveda mokesčius nunešt į kasą. Jį valsčius tikrai išrinks į vaitus, ypač jeigu da aš prisidėsiu. Be juoko! Piktavalės valsčiuje aš taipgi įtaikiau vieną šaltyšių į vaitus. Ik pat rinkimo nė mano vyras, nė valsčius, nė jis pats nežinojo, kad jį kas rinktų. Susiėjus žmonėms ant rinkimų, aš apstačiau stalą su bonkomis, padėjau užkandžio, pasišaukiau didesnius ūkininkus, gražiai pamylėjau, ir kaip paskui jie išėję suriks: "Rėplaitis, Rėplaitis vaitu!" Jiems pritarė da kiti, ir mano šaltyšius buvo išrinktas į vaitus. Bus ir čia taip. Aš jau gerai pažįstu žmones.
    Pstrumskis, patyręs, kad Svarūnas pasiduoda balsavimui į vaitus, užsispyrė visokiais nelabais trukdymais Svarūną prie vaitystės neprileist. Paleido į valsčių paskalą, būk valsčius turįs tūkstantį rublių skola, būk ta skola prie nemokinto vaito užslepiama, o jeigu bus išrinktas Svarūnas, tai užslėpt nebus galima ir reiks skola užmokėt. O tuo tarpu per Klynaitį, vaito kandidatą, ir Kirvelį, rodininką, geru abudu girtuokliu, padavė žandarams skundą, būk Svarūnas turįs žemę užsirašęs tiktai fiktyviškai ir per tai negali būt vaitu. Už tai pažadėjo Pstrumskis skundikams padarysiąs vieną iš jų vaitu, o kitą vaito kandidatu. Neužilgo padavė skundą kitą, būk Svarūnas esąs girtuoklis, turįs sumišusį protą ir t.t.
    Beje! Pstrumskis visai neįrašė Svarūno į kandidatų lapą.
    Svarūnas, patyręs apie viską, nuvažiavo pas paviečio viršininką pasisakyt, kad jo neįrašė į kandidatus ir paleido neteisingus skundus. Viršininkas atsakė, kad da kandidatų lapo nematęs, o jeigu rasiąs Svarūną neįrašytą, tai liepsiąs įrašyt. Skundų gi nė kokių pas jį neesą, jeigu atsirastų paskiau, tai duosiąs Svarūnui žinią.
    Nors Kruglodurovas priėmė Svarūną labai švelniai, vienok, susitikęs rejentą, pasakė:
    - Ar supranti tamista, kokį Miškagalių valsčius renka sau vaitą? Žmogų, baigusį universitetą, buvusį inspektorium gimnazijos!
    - Labai gerai, jeigu toks žmogus apsiima patarnaut valsčiui,- atsakė rejentas.
    - Gerai! Bet matyk tamista, jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu? Aš turėčiau jį baust per gubernatorių arba per sūdą, o tai man visai neparanku!
    Reikia žinot, kad Kruglodurovas ant činų lipynės stovėjo trimis laipsniais žemiau už Svarūną. Matė, kad su tokiu vaitu jau negalės elgtis "be ceremonijos", ką buvo papratęs daryt su kitais vaitais. Taigi Svarūno kandidatūra ir Kruglodurovui buvo negeistina.
    Pstrumskis, nepasitikėdamas skundams, nusiuntė pas viršininkienę savo pačią, žinoma, ne su tuščiomis. Pstrumskienė įsišnekėjusi pradėjo skųstis:
    - Svarūnas da neišrinktas į vaitus, o jau nori mus išmest iš kanceliarijos! Tai, ką jam mes! Jis giriasi, kad ir viršininkas jam menkas daiktas, kad galįs jį pamokinti!
    Viršininkienė įsitėmijo šitą ir papasakojo savo vyrui. Vyras taipgi įsitėmijo.

    Atėjo 2 diena gegužio, diena rinkimų.
    Kandidatai buvo keli, o tarp jų sukriausias - Raibutis, kamarninko raštininkas. Jis puldinėjo tarp susirinkusiųjų nuo vieno prie kito, save girdamas, kitus peikdamas.
    - Ką, - sako, - Svarūnas išmano kanceliarijoje? Koks jis bus vaitas? Jis tik vaikus težino mokint! Vienas atsiliepia:
    - O tu ar gali vaikus mokint? Mat paršas, pusantros kliasos pabaigęs, o šneka ant akademčiko!
    Raibutis sugėdintas nulindo kasžin kur. Bet jau jo dalykas liko praloštas. Da aršiau, paleido paskalą, būk Raibutis vesiąs Pstrumskio dukterį. To buvo jau per daug, kad Raibučio kandidatūra dingtų neatitaisomai.
    Visi, matoma, norėjo į vaitus Svarūno. Dėl ko norėjo? Dėl to: 1) tikėjosi nuo jo, kaipo išmanančio ir teisingo žmogaus, kad valsčiaus neskriaus ir neužslėps šelmystų, raštininko išvien su buvusiu vaitu padirbtų; 2) Svarūnas pažadėjo gyvent prie kanceliarijos. O tai didelis žmonėms palengvinimas, nes ikšiol tankiai negalėdavo visko su sykiu kanceliarijoje atlikt, turėdami kasžin kur ieškot vaito; 3) tikėjosi, kad, Svarūnui pastojus į vaitus, turės išeit Pstrumskis, tinginys ir lupikas, ir kad kanceliarijoje bus užvesta tvarka; 4) Svarūnas buvo žmogus nors aukšto mokslo, bet prieinamas, ne didžiuolis.
    Pstrumskio gi valsčius nenorėjo ir labai nekentė. Oi buvo už ką nekęst! Lupdavo žmones kruvinai, be gėdos ir pasigailėjimo. Jau nieko nė nedirbdavo, tik, vaikščiodamas po kanceliariją, svarstė, nuo ko kiek galėtų išlupt. Imdavo didelius pinigus net už tokius dalykus, už kuriuos neprigulėdavo imt nė skatiko. Už išdavimą liudijimo perkant žemę nulupdavo po 3, 5, 10 ir 15 rublių; už valančenijas - 10 ir daugiau, už laiškelį parduodant gyvulį imdavo po vieną arba du auksinu; už pasą į Prūsus - rublį ir t.t. Plėšdavo už mažiausią daiktelį. O nuo parėjusių iš Amerikos imdavo šimtais. Ypač pelnydavo gerai, kada žmonės su jo pagelba atsiimdavo ugniapinigius. Kam vėl pateko atimt per vaitą pinigus nuo skolininko pagal tiesos nusprendimą, tai Pstrumskiui vis likdavo arti pusės visų pinigų - kitaip neidavo jų paieškot. O jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštininkėlis ir iš čia pelnydavo, taip kad abi pusės turėdavo jam įkišt. Sunku būtų išpasakot visas Pstrumskio gudrybes dalykuose plėšimo žmonių. Bus gana jau ir to, kas aukščiau paminėta. Ir iš to galima matyt, kad valsčius galėjo nekęst Pstrumskio. Prie šitų visų ypatybių, raštininkas mėgdavo dagi užsitraukt, o žmonių reikalus atlikdavo tada, kada jam pačiam patiko.
    Ant tokių raštininko darbų valsčius ketino per susirinkimą pasiskųst viršininkui ir prašyt, kad jį iškeltų. Bet atsirado keli, kurie sudraudė tai daryt, sakydami: jeigu sykį bus išrinktas išmintingas vaitas, tai Pstrumskis pats turės prasitraukt. Paskui pasirodė, kad valsčius padarė didelę klaidą, tylėdamas apie atstatymą raštininko.
    Iš vakaro prieš rinkimus atvažiavo į Benderių kaimą žandarai, klausinėdami pas kaimynus apie Svarūną. Klausinėjo, ką jis veikia, ar vaikų nemokina, ar turi savo lauką. Kaimynai pasakė, kad turįs lauką ir trobas įtaisytas. Veikte ką veiks, lauko darbo nemokėdamas: skaito, rašo, o kad vaikus mokintų, tai negirdėję. Skundas buvo paduotas be parašų, o skundikai, Kirvelis su Klynaičiu, patys save pridavė į liudytojus. Žandarai, surinkę kaime apie Svarūną žinias, nesutinkančias su skundu, visai nė neužėjo pas liudytojus skundikus. Tuodu vėl atkartojo savo skundą ir labiausiai spyrė ant to, kad Svarūnas skaitąs knygas, laikydami tai per didelį nusidėjimą.
    Nors Pstrumskis kur kas da prieš rinkimus pradėjo važinėt po kaimus, vaišint visus, siūlydamas savo kandidatą, nors pasikvietė į pagelbą Šlavikų karčemos žydą Šmulkį, vienok valsčius Pstrumskio prisimeilinimui nepritarė, nes, atvažiavus viršininkui ir paraginus rinkt vaitą, visi vienu balsu sušuko: "Svarūnas! Svarūnas!"
    Viršininkui tas priepuolis nepatiko. Juk jis pats nenorėjo Svarūno vaitu, ir da Pstrumskis reikėjo gelbėt. Paliepia Kruglodurovas norintiems Svarūno pereit į kitą pusę. Pereina visi, išskyrus 13 pasidavusių į kandidatus. Tiek daug kandidatų padarė Pstrumskis, tikėdamas per tai išskirstyt balsus, idant mažiau tektų Svarūnui.
    Tada viršininkas liepia rinkt vaito kandidatą. Valsčius, patėmijęs, kad viršininkas Svarūno nenori, sutarė rinkt į kandidatus tokį žmogų, kuris galėtų atsisakyt, panorėjus viršininkui užtvirtint jį vaitu. Išrinko Svainišių, pildantį jau ir be to dvi tarnystes, užveizėtojo kanceliarijos ir sąnario priežiūros bažnyčios. Jis gavo į 150 balsų. Pats viršininkas skaitė balsus ir atrado jų 270. Visi užtėmijo tą nemokėjimą skaityt, bet nieks nieko nesakė, nes Svarūnas turėjo 480 balsų, o Svainišius buvo pažadėjęs atsisakyt.
    Ant galo Kruglodurovas, nežinodamas, ką daryt, liepia rinkt trečią kandidatą. Bet valsčius tiesiog pasakė, kad jam trečio kandidato nereikia, kad į vaitus išrinko Svarūną, o į kandidatus Svainišių.
    Pasirodžius, kad valsčiaus negalima nė kokiu būdu priverst rinkt trečią kandidatą, nors po kelissyk ragino, pats Kruglodurovas įrašė Svarūną į kandidatų lapą, kas da ikšiol visai nebuvo padaryta.
    Ponia Pstrumskiene! Nebuvo čia taip, kaip pranašavai. Matyt, žmonių nepažįsti.
    Visą tą dieną landė Pstrumskis tarp žmonių ir klausė, ką šneka. Tą pat darė Šlavikų Šmulkis su savo vaikais. Turbūt nelaimingas pagavo žinias, nes Pstrumskis baisiai nusiminė. Išvydęs pavojų, kybantį ant jo galvos, stvėrėsi iš paskutiniųjų gelbėtis. Ikšiol buvo pasitikėjęs pats ant savęs, dabar, nepasisekus, šoko ieškot pagelbos pas kitus. Nuvažiavo pas Virdulynės sūdžią Bandavičių, garsų dirbiką painių ir skundų ant savo priešininkų laike kiekvieno rinkimo. Jau jis kartą skundė net Svarūną, kurį buvo paketinę rinkt į sūdžias vieton Bandavičiaus. Dabar taipgi mielai prisidėjo prie Pstrumskio, nes Svarūno vaitavimas jam pačiam buvo neparankus - vaitas greičiau gal būt sūdžia už kitus kandidatus. Sutarta apskųst Svarūną, kad jis, kaipo užsipelnęs bajorystę, neturi tiesos pirkt valsčionišką žemę ir dėl to negal būt vaitu.
    Atvažiuoja pas Pstrumskį viršininko pagelbininkas Duževskis. Nelaimingas raštininkas puola prie jo, melsdamas rodos. Duževskis rodija visai noriai ir gerai. Tuoj sustatė juodu šitokį skundą: "Svarūnas mokina slapčia vaikus, skaito uždraustus užrubežinius laikraščius ir protauja apie tai tarp žmonių. Jis yra pusadvokatis ir stoja į sūdą, o kaipo toks negali užimt nė kokios tarnystės. Taigi mes, Miškagalių valsčius, Svarūno turėt vaitu nenorime ir t.t."
    Ant to skundo taipgi nieks nepasirašė.
    Toki skundai prajuokino net Kruglodurovą. Valsčius vienu balsu išrenka Svarūną, o po kelių dienų tas pat valsčius sako Svarūno nenorįs!
    Prie tokio valsčiaus užsispyrimo Kruglodurovas jau buvo savo pusę apleidęs, bet reikia gelbėt Pstrumskis. Tegul jau Svarūnas bus sau vaitu, tegul tik Pstrumskis lieka raštininku, tegul jo Svarūnas neišmeta. Pasimatęs su Svarūnu, klausia:
    - Ar tamista galėtum su Pstrumskiu sugyvent?
    - Aš Pstrumskiui nė kokio pikto nedarau,- atsakė Svarūnas,- tik jis prieš mane eina, paduodamas per bjauriausius girtuoklius skundus ant manęs. Ant galo nuo Pstrumskio prigulės, ar galima bus sugyvent, ar ne.
    - Ar tenai ant vietos galima kur nusisamdyt gyvenimą?
    - Kurgi nebus galima?
    Svarūnas suprato, kad viršininkas nori ne tik palikt Pstrumskį raštininku, bet ir tame gyvenime, kurį valsčius turėjo paskyręs vaitui. Da ilgą valandą juodu kalbėjo, ir matyt buvo bentgi tuo žygiu viršininko palinkimas jau į Svarūno pusę.

    Pstrumskis stipriai tikėjo, kad Svarūnas nebus paskirtas užtvirtinimui, nes ne tik viršininkas buvo tai pažadėjęs, bet ir visas biuras jo pusę laikė, o viršininkas visada klausydavo savo biuro rodų. Biurui priderėjo laikyt Pstrumskio pusę. Kada tik jis atvažiuodavo į Naupilę, tai visą biurą, anot žydo pasakos, "padarydavo be kojų": nuo Dinės jau rėplomis grįždavo namo.
    Sukakus dviem ar trims nedėlioms, atvažiavo Pstrumskis su pačia ir dukterim į Naupilę. Patyrė biure, kad jau siunčia pas gubernatorių popieras Svarūnui užtvirtint. Ta žinia apliejo Pstrumskį tarytum šaltu vandeniu. Kaip šūvis nubėgo pas pačią. Pati, pamačiusi atsimainiusį jo veidą, klausia:
    - Kas atsitiko?
    - Svarūną užtvirtins! -atsakė trumpai.
    - O Jėzau! - suriko raštininkienė ir, parvirtusi ant lovos, apalpo. Duktė, pasižiūrėjusi ant motinos, apalpo taipgi. Bet Pstrumskis su jomdviem nesiglamonėjo. Paliepęs pašaukt daktarą, išvažiavo ko greičiausiai namo padaryt kanceliarijoje šiokią tokią tvarką.
    Valsčius, matydamas visas paines ir bijodamas, kad iš tikro nepakiltų kliūtis su Svarūno lauku, parašė gubernatoriui prašymą, kur išdėstė, kad stato už Svarūną "savo naudą rubežiuose reikalaujamo įstatyme cenzo". Prie to, vienas sodietis statė skyrium dešimts margų su trobomis.
    Kada prašymas nukako į Suvalkus, nuvažiavo ten ir Svarūnas. Pas gubernatorių, kurį tuokart užvadavo vicegubernatorius, patyrė, kad valsčiaus ir ano sodiečio prašymai nebus pakakinti, nes įstatymuose nėra pasakyta, kad tame dalyke galima būtų priimt svetimą užstatymą.
    - O ant galo,- tarė vicegubernatorius,- to užstatymo nė nereikia dėl to, kad turi tamista reikalaujamą cenzą ir gali būt užtvirtintas. Jeigu net nuspręstų tą cenzą nuo tamistos atimt, tai vis praeis ilgas metas, o tuo tarpu gali tamista įgyt tokią žemę, kokią leidžia įgyt įstatymai. Pasakyk tamista šitai viršininkui.
    - Ar negalima būtų gaut nuo jūsų mylistos raštelį pas viršininką?
    - Be reikalo. Ne mano dalykas mokint viršininką,- atsakė vicegubernatorius.
    Svarūnas parvažiavęs išpasakojo ir paaiškino viršininkui viską, ką girdėjo Suvalkuose.
    Tuo pat tarpu Pstrumskis taipgi nusiuntė į Suvalkus savo bičiulį Šlavikų Šmulkį. Žydas prieis visur - priėjo ir prie gubernatoriaus kanceliarijos viršininko...
    Rodos, vėl aptilo. Štai per Petrinių jomarką susitinka Svarūną viršininkas ir rodo jam Raibučio skundą, būk Svarūnas kurstąs valsčių. Tik nepasakyta buvo, prieš kokį viešpatį kursto: prieš Pstrumskį ar prieš Raibutį.
    Taip klojosi, iki nebuvo namieje viršininko pačios - buvo išvažiavusi ant kelių nedėlių į Vilnių. Ikšiol visos sąlygos taip buvo pakrypusios, kad valsčius su Svarūnu tikėjosi laimėt tikrai. Tik štai parkeliauja Pogoda Nenastjevna, ir Pstrumskis pradeda greit atsigaut.
    Neužilgo po jos parvažiavimo patiria Svarūnas nuo viršininko, kad jau jis pats abejojąs apie užtvirtinimą Svarūno, kad turįs apie tą dalyką susirašyt su gubernatorium.
    Ką rašė Kruglodurovas gubernatoriui, nežinia, tik, sukakus mėnesiui ar daugiau, paragino Miškagalių valsčių susirinkt 18 rugsėjo ant paskyrimo vaito.
    Valsčius susirinko įsakytą dieną, bet, užraginus viršininkui rinkt vaitą, žmonės atsiliepė:
    - Mes jau turime išsirinkę vaitą Svarūną ir kandidatą Svainišių. Mes kitų nenorime. O jeigu ponui viršininkui Svarūnas nepatinka, tai rinkite sau kitą, bet ir algą jam mokėkite nuo savęs. Prašome mus daugiau be reikalo negaišint, nes dabar didelis darbymetis.
    Taip pasakę, sujudėjo namo. Viršininkas vienok sulaikė juos, aiškindamas, kad neprivalo nesusitarę skirstytis.
    - Svarūną užtvirtint neduoda gubernatorius,- teisinosi Kruglodurovas,- ką tik jūs išrinksite kitą, tai bus tikrai užtvirtintas.
    Bet valsčius neatleisdamas šaukė: "Svarūną! Svarūną!" Tada Kruglodurovas, pasiprašęs Svarūną į kanceliariją ir likęs su juo vienas, prakalbėjo šitaip:
    - Pons Svarūne! Aš tamistos prašau atsisakyt nuo vaitystės. Iš savo pusės aš labai norėčiau užtvirtint tamistą, kaipo apšviestą žmogų, tik gubernatorius neduoda. Jis man įsakė padaryt naujus rinkimus. O jeigu tamista nenorėtum atsisakyt... tai administracija turės stvertis savo įrankių...
    Svarūnas, išgirdęs tokią kalbą, pyktelėjo ir karštai atsakė:
    - Ar tamistai, pons viršininke, rodosi - aš pats lendu į vaitus? Ką aš kaltas, kad mane valsčius renka? Juk aš nevažinėjau po valsčių, neprašinėjau, nepuldinėjau, nepapirkau. Jeigu mane skundžia Raibutis, būk aš kurstąs valsčių, tai tegul kas nors parodo, kur ir ką kursčiau. Tikras kurstintojas - tai štai šita kanceliarija. Kalbėkiva atvirai. Ar tamistai rodosi - šitie susirinkusiejie žmonės jau nė tiek neturi gudrumo, nė patys negal išmanyt, kaip juos kanceliarija skriaudžia, begėdiškai lupa? Ką mąsto, grįždamas iš kanceliarijos, toks neturtėlis, kuris jau trys dienos šičion vaikščioja ir ne tik ką savo reikalo neatliko, bet netur laimės išgirst nuo pono raštininko nė kokio atsakymo, o tik dėl to, kad neturėjo iš ko raštininkui pasigerint? Tamista, pons viršininke, žinoma, apie tai nežinai,- užbaigė su tokiu pažyminimu balso, kad klausytojas gerai suprato...
    - Taip, ir aš numanau, kad jie čia "ima"...
    - Taigi,- traukė toliau Svarūnas,- tikras kurstintojas - pati kanceliarija. Kam mane renka? Pasitiki, kad aš jų neskriausiu ir užvesiu kanceliarijoje tvarką. Jie, mane rinkdami, žiūri savo naudos, o ne mano.
    - Na taip, taip, žinoma. Vienok aš turiu gubernatoriaus įsakyta rinkt kitą vaitą. Meldžiamas tamista, paliepk valsčionims, tegul renką kitą kandidatą!
    - Man tai padaryt nesunku, tik netikiu, kad manęs klausytų, jeigu paties viršininko neklauso,- atsakė ant to Svarūnas ir, išėjęs laukan, pasakė žmonėms:
    - Ponas viršininkas mane prašė pasakyt jums, kad rinktumėt kitą kandidatą.
    Pasakęs atsitraukė, o Kruglodurovas vėl užragino rinkt kitą vaitą ir pridūrė, kad Svarūnui, rinkdami jį, tik duobę kasa. Gerai buvo viršininkas pamokintas, kaip ir ką tur daryt. Bandė paeiliui visas rodas, o prie galo turėjo pasilikęs "administracijos įrankius", apie kuriuos jau net užminė Svarūnui. Užraginus du vokiečiai nutvėrė Raibutį už pažastų ir išvedė priešais, šaukdami: "Štai šitą mes renkame į vaitus!" O kiti atsiliepia: "Judu jį renkate, judu ir algą jam mokėsite - mums piemens vaitu nereikia!" Rinkikai su savo kandidatu ūmai išnyko, bet jau nesilaikydami už pažastų.
    Tuo tarpu išnešė puodynes, išėmė grepšelį su gilutėmis ir telkė mest, kaip paprastai daroma renkant balsus. Valsčius nuo to atsisakė, o Spirgučių Antaura, pasisėmęs saują slyvų ir rodydamas jas, tarė:
    - Kad ponas viršininkas mus ant šitokių užkviestų, tai noriai eitume visi.
    Kruglodurovas mato, kad iš to nieko nebus ir kad iš jo pradeda tyčiotis, dėl to liepė nunešt puodynes atgal ir laukė, kas bus toliau. Bet jau pradėjo nerimt, nes buvo žymu, kad žmonės pyksta ir gali kartais padaryt, ko jis visai nesitiki. Valsčius pats pertraukė tą neramumo valandą:
    - Mes žinome, pons viršininke, kas dirba, kad mes negalime turėt kokį norime vaitą. Tai darbas raštininko Pstrumskio! Jis nori, kad vaitas daugiau nemokėtų, vos tik ranką pasirašyt, o mes tokio vaito nenorime. Jau mes seniai tarėmės prašyt jus, kad mums duotumėte kitą raštininką, tik ikšiol to nepadarėme, tikėdamiesi, kad naujas vaitas padarys kanceliarijoje naują tvarką ir įsitaisys gerą raštininką. O dabar mes, pons viršininke, labai jus meldžiame tuojau, šiandien atstatyt Pstrumskį!
    - Kuo gi Pstrumskis taip nusikalto? - klausia Kruglodurovas nusiminęs ir prijausdamas, kad duotų jam pamokinimų gal neištekt atsiradus netikėtoms sąlygoms.
    Nupasakojo Kruglodurovui, kad Pstrumskis lupa valsčių, reikalaudamas už kiekvieną kanceliarijos darbą didelius pinigus, rinkdamas iš valsčiaus per daug mokesčių ir t.t., ir t.t. Vardan valsčiaus kalbėjo prakilnesniejie vyrai, antai Spirgučių Antaura, Audikų Brazys, Poškakaimio Laužaitis ir Bobrausių Papartis. Brazys tuoj parodė viršininkui laiškelį, raginantį mokesčius nešt: "...ant sūdo, kanceliarijos, vaito ir kitų reikalų".
    - Kas tai tie "kiti reikalai"? - traukia Brazys.- Koki čia mokesčiai reikia išmanyt?
    - Ar knygose taipgi taip įrašyta? - klausia Kruglodurovas ir pradeda vartyt knygas. Neranda. Braziui parodžius, kur reikia ieškot, atranda tokį pat įrašymą ir ima Pstrumskį neva baust prie visų.
    Valsčionys buvo jau įpykdinti ir taiposgi pasiryžo varyt savo iki galo kaip ir viršininkas. Pareikalavo, kad Pstrumskis parašytų ant savęs nuo valsčiaus prašymą pas gubernatorių. Pstrumskiui rašyt ant savo galvos - tai jau per didelis nusižeminimas. Nesutiko.
    - Tu esi valsčiaus raštininkas, tai turi išpildyt tą mūsų reikalavimą! - prispyrė.
    Pstrumskis turėjo išbėgt. Tada vertė rašyt antrąjį raštininką, Takūną. Jis atsisakė, nes nesąs čia užtvirtintu raštininku.
    - Jei negali atlikt, kas reikia, tai šelauk! Ko čia užimi kitiems vietą? Daug yra mus vaikinų, kurie į tavo vietą tiks!
    Ir tas išbėgo.
    Reikėjo rašyt patiems, bet tą dalyką atidėjo ant rytojaus, o tuo tarpu prašė viršininką, kad tuoj atstatytų Pstrumskį ir užvestų tardymą jo šunysčių ant sušaukto tam tyčia valsčiaus susirinkimo. Kruglodurovas atsisakė dabar negalįs palikt kanceliariją be raštininko ir vaito, o šiaip išpildysiąs viską, ko prašo. Tąsyk sustatė protokolą susirinkimo ir valsčius pareikalavo kopijos su viršininko parašu, pridurdamas, kad kitaip nė vienas nesirašys ant protokolo. Kruglodurovas turėjo tai išpildyt.
    Tik vėlai vakare pasibaigė tas garsus susirinkimas, kokio nesitikėjo nė vienas Pstrumskio bičiulis, ant kurio pasirodė, kad jau ir valsčionys pradeda numanyt savo tiesas ir kad tas tiesas negali sulaužyt nė paviečio viršininkas, eidamas tiesos keliu,- gal jas apsukt tik šuntakiais, nes su tais da žmonės nepasipažįsta.
    Pasibaigus susirinkimui, Kruglodurovas jau neužėjo pas Pstrumskį "pasilsėt", o tiesiog nudūlino pėsčias pas kordono aficierą netoli nuo kanceliarijos. Taip ir rodėsi visiems,