III, 25. JONUI RUDAMINAI

Mirus jo tėvui Jonui Rudaminai

Nors kartais būna, jog apgauli šlovė

Kviritą supa, lankstosi jam minia

                    Klientų ir visur jį lydi

                                         Priesaiką davę būriai kareivių,

Nors jam po kojų tviskantys kilimai

Ant žemės guli, džiugina jo akis,

                    Nors gina jį kohortos stiprios,

                                         Skydais ir ietimis apginkluotos,

Bet atkakliosios deivės kandžių juokų,

Klastų niekingų jis neišvengs taip pat

                    Ir nuo svečių sukelto triukšmo

                                         Jis nepabėgs iš namų savųjų;

Užmiršęs viską, jis nepajėgs išeit,

Širdis kur šaukia, veržiasi kur dvasia,

                    Niekingas žemės šios valdovas,

                                         Jis nepakils į dangaus mėlynę.

Darbų kasdienių dulkės nusėda jį,

Vargai kamuoja, slegia lemties kaita.

                    Ir sunkūs rūpesčiai užgriuvę

                                         Dvasios sparnams išsiskleist neleidžia.

Bet ką į aukštą sostą dangaus namų

Mirtis iškėlė, žemę palikusį,

                    Tasai lyg paukštis veržias aukštin -

                                         Ten dabar mūs Rudaminos kelias.

O kaip jis skrieja tarp debesų rūsčių,

Lengvų vėjelių nešamas ir džiugus,

                    Per sunkiai pereinamą kraštą

                                         Veržias jisai į pilis aukštąsias!

Dar nepatirto skrydžio pagautas, jis

Praskrido žemėj dunksančias trobeles,

                    Žmonių būrius ir į laimingus

                                         Rūmus dangaus kaip svetys įėjo.

Jį čia pagarbiai vedė Religija,

Vežimą puošnų - sielos taurios namus -

                    Dorybė jam pelnytai skyrė

                                         Ir per aukštybių erdves lydėjo.

Bažnyčios aukštos žemėje mena jį,

Nes, Dievui remiant, dosniai globojo jas,

                    Todėl dabar dievų buveinės,

                                         Aukštas dangus jam už tai atlygins.

Čionai žvaigždynų spindinčiam vežime

Arba prie Dievo sosto visai arti,

                    Lengvai ant debesies parimęs,

                                         Žemišką būtį stebės po kojom.

Karalių kardus jis ten matys žemai,

Žvaigždes karalių, puošiančias jų kaktas.

                    Ir fascijus matys tironų,

                                         Spindinčius gal nuo pralieto kraujo.

Matys kaip mirksi žvaigždės visai šalia,

Kaip slenka tankūs debesys dangumi,

                    Apžvelgs plačius didingus miestus,

                                         Griūsiančius tuoj, kaip likimo lemta.