III, 31. BALTAZARUI MORETUI

Lyrinė panegirika

O šlove Mūzas mylinčios Belgijos,

Šviesioji žvaigžde, Lipsijaus pažiba,

                    Moretai, tau ant žalio Skaldies

                                         Kranto statau aš koloną aukštą,

Citra sušaukęs akmenis ir uolas.

Nei įsišėlęs Austras jos neįveiks,

                    Nei Okeanas, iš pat dugno

                                         Versdamas vandenis, nenuplaus jos.

Ją puošia rožės vos prasiskleidusios,

Žibuoklės, kitos kvapniosios dovanos.

                    Aplinkui ją vynuogienojas

                                         Niekad nevystantis apsivijo

Liaunom šakom. Jai lenkias ir sveikina

Iš tolo aukštos uolos Keraunijų,

                    Karpatai, siekiantys septynias

                                         Grįžulo Ratų žvaigždes, Rodopė -

Dangaus snieguotas ramstis. Sudrebino

Skliautus praaugus debesis kolona;

                    Žvaigždžių vežimą ir griaustinio

                                         Žirgus sustabdė, iki žvaigždynų

Iškilo ji - net trejeto tūkstančių

Pėdų aukštumo. Alpės lotynų daug

                    Žemesnės ir žila Pirėnė,

                                         Afrikos Lunos kalnai aukštieji.

Ką man iškalti akmenyje, ką jis

Byloti turi? Vengia mani sparnai

                    Šlovės tavosios vandenyno

                                         Ir iš garbingojo vardo uosto

Neranda kelio. Tai, kas didu, puikiom

Dorybėm žėri. Joms neprilygs šlovė,

                    Kuri kilmingą ir bekilnį

                                         Garsina, nors ji ir švyti skaisčiai.

Kapuos etruskų cezarių pamiršti

Vardai sudūli. Šlovę, kurią valdžia

                    Ir pagarba didžiausia teikė,

                                         Baugūs šešėliai ūmai aptemdo.

Dažnai nuo aukso aukuro nutrina

Vardus pavydas. Bet neapgaubs tavęs,

                    Moretai, juodas Acheronto

                                         Vakaras sutemomis pagiežos,

O patekėjus tavajai šlovei, pats

Pavydas žus. Mat tu - šeimininkas sau,

                    Turtuolis tu, nes trumpaamžės

                                         Deivės patyčių gali išvengti.

Kai, maloningo Lipsijaus mokomas

Sokrato žodžiais, aidintį portiką

                    Lankei jaunystėj, ten garbingai

                                         Amžiną šlovę pelnyt išmokai

Brangiausia kaina - mokslu ir žiniomis.

Tu pats prie darbo, mielo dievams, vargsti

                    Ir bičiuliaujiesi su svečio

                                         Krašto išminčiais, o tavo amžių

Pratęs vaikaičiai. Ramią senatvę tu

Paskyrei knygoms. Jaunas tu tarnavai

                    Merkurijui ir Apolonui,

                                         Mūzoms ir Gracijoms - visą amžių,

Kai tik Plantenų upės plačia vaga

Tu mokytumo savojo vandenis

                    Ėmei plukdyti. Atmintin tau

                                         Dieviškų dainių įstrigo daugel.

Klusniai vagoja popieriaus baltąjį

Dirvoną plunksna, kokią bepaimi.

                    Tarnauja ir budrus mėnulis

                                         Tau, ir Uranijos tylios naktys.

Tačiau ką plunksna sukuria, tą lengvai

Audringi metų vėjai nusineša,

                    Jei to neprislegia metalo

                                         Svoris ir švinas sparnų greitųjų

Nekausto, kol iš puslapių, įspraustų

Rėmelin, ėmus popieriui po presu

                    Sunkiuoju aimanuoti garsiai,

                                         Gimsta knygelė plona iš lėto.

Sudėti verta daug apie tai giesmių,

Tačiau nuklyst už Pindaro Gadų man

                    Kamenos draudžia ir pradėtą

                                         Aukštą, tarytum Heraklio stulpas,

Koloną liepia traukiant skambias giesmes

Pabaigti. Tau gi daug atvirų kelių,

                    Ir pas tave iš jų ne vienu

                                         Greitos šlovės keturkinkės skrieja.

Mat pagarsėjai talentais tu puikiais,

Atmintimi, daug šimtmečių gebančia

                    Aprėpti. Žinomos tau visos

                                         Tiesos, kurių kitados Sokrato

Ratelis mokė, ir ką išminčius iš

Stagiros teigia. Nei gražbylystės tau

                    Nestinga, nei lengvumo plunksnai.

                                         Likti nežinomam ar prasčiokų

Tepamėgtam tau nedera: vertas tu

Visų didžiūnų pripažinimo. Net

                    Valdąs ir Romą, ir Europą

                                         Urbonas, Lacijaus tėvas, teikės

Tave į būrį mokytų valdinių

Priimt. Koloną aš pastačiau. Joje

                    Iškalsiu: "Tu - žvaigždė, valdovams

                                         Lygiai miela ir visiems piliečiams."