I

Yra šalis, kur upės teka

Linksmai tarp girių ūžiančių

Ir meiliai tarpu savęs šneka

Prie giesmininkų vėversių.

Ten prakaitas aplieja žmones

Prie vasaros darbų sunkių

Ir prastas aprėdas marškonis

Apdengia sąnarius visų.

Bent tave meiliai pavaišina,

Kaip tik nueisi į svečius, -

Ten tave myli, valgydina,

Kiek daleidžia išteklius.

Ir grakščios tos šalies merginos

Ten žydi vis kuo nepuikiau...

Šalis ta Lietuva vadinas -

Bet aš neilgai ten buvau...

Atsimenu, kada į guolį

Saulutę prašo vakarai

Ir gieda lietuviai varguoliai,

Nes pabaigti dienos darbai...

Kaip tąsyk mergos veidą  skaistų

Prie rūtų lenkia kvepiančių,

Dainuodamos jas meiliai laisto,

Lelijų skinas žydinčių.

Atsimenu, kaip vakars šiltas

Po vasaros kaitrios dienos

Ir oras, ramumu išpiltas,

Nenoroms traukia prie dainos,

Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia

Ir užgirdėt toli toli...

Seniai jau paukščiai medžiuos snaudžia,

Bet pats užmigti negali... 

Kaip vandens upės mislys teka, 

Idėjos reiškiasi galvoj,

Gamta su tavim, rodos, šneka:

"Gražu, gražu mūs Lietuvoj..." 

O tėviške! kaip mielas kraštas, 

Kuriuo taip netekau ūmai, - -

To neišreikš nė vienas raštas, 

Tą pasakys vieni jausmai...