XCIII

Norėjau aš deimanto grūdus pagriebti 

Nuo žemės, o paėmiau rasą tiktai, 

Norėjau aš laimę ant svieto pasiekti, 

O teko man usnys ir dagių pluoštai. 

Norėjau prikalbint prie darbo doringo, 

Prie darbo svarbiausio žmonių kuo daugiau, 

Norėjau ištarti jiems žodį širdingą, 

Bet širdis atšalusias, ledą radau. 

O visgi šiandieną da mislys man mena, 

Kad svieto žmonelių širdies viduryj, 

Gražiausi jausmai, supratimai gyvena, 

Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandenyj.