102-nelie | nemin-zvelg
bold = Main text
Chapter,Paragraph grey = Comment text
1 Conclu,15(50)| Paulius II. Ut unum sint, 102.
2 I,4(13) | quibusdam (1351 rugsėjo 29): DH 1053; Florencijos Susirinkimas.
3 II,10(42) | CIC, kan. 1404; CCEO, kan. 1058; plg. Vatikano I Susirinkimas.
4 I,4(13) | Romanos, prat.: SChr 10, 106 – 107; Šv. Ireniejus Lionietis.
5 I,4(13) | Romanos, prat.: SChr 10, 106 – 107; Šv. Ireniejus Lionietis.
6 I,3(12) | Enarrationes in Ps., 40, 30: PL 14, 1134. ~
7 II,12 | 12. „Keliaujanti Bažnyčia savo
8 I,4(13) | Susirinkimas. Professio fidei (1274 liepos 6): DH 861; Klemensas
9 I,5(21) | atque tueatur “(Mansi 52, 1336 A/B). ~
10 I,4(13) | Laiškas Super quibusdam (1351 rugsėjo 29): DH 1053; Florencijos
11 II,11(43) | Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1369. ~
12 I,4(16) | Natale eiusdem, IV, 2: CCL 138, p. 19. ~
13 II,10(42) | CIC, kan. 1404; CCEO, kan. 1058; plg. Vatikano
14 II,9(36) | rugsėjo 30): AAS 13 (1880) 145; CIC, kan. 782 § 1. ~
15 I,4(13) | decessorem (385 vasario 10): DH 181; Liono II Susirinkimas.
16 I,4(13) | Enciklika Qui pluribus (1846 lapkričio 9): DH 2781; Vatikano
17 I,4(17) | laiškas Anglijos vyskupams (1864 rugsėjo 16): DH 2888; Leonas
18 I,4(18) | parag. Evangelii nuntiandi (1975 gruodžio 8), 77; Jonas Paulius
19 I,6(24) | kongregacija. Communionis notio (1992 gegužės 28), 9) pabrėžia
20 Intro,1(1) | Enciklika Ut unum sint (1995 gegužės 25), 95. ~
21 Intro,1(2) | Vaticana, Citta del Vaticano, 1998. ~
22 I,4(13) | haereses, III, 3,2: SChr 211, 32 – 33.] ~
23 I,3(7) | 31; 16, 16 – 23; ir par.; 26, 33 – 35 ir par.; Lk 22,
24 I,4(13) | pluribus (1846 lapkričio 9): DH 2781; Vatikano I Susirinkimas.
25 I,4(17) | vyskupams (1864 rugsėjo 16): DH 2888; Leonas XIII. Enciklika
26 I,4(13) | Pastor aeternus, 2 sk.: DH 3056 – 3058; Vatikano II Susirinkimas.
27 I,4(13) | aeternus, 2 sk.: DH 3056 – 3058; Vatikano II Susirinkimas.
28 I,6(25) | Pastor aeternus, 3 sk.: DH 3059; Vatikano II Susirinkimas.
29 I,6(26) | Pastor aeternus, 3 sk.: DH 3060, 3064. ~
30 I,5(21) | Pastor aeternus, 3 sk.: DH 3061; Bendras Vokietijos vyskupų
31 II,10(42) | Pastor aeternus, 3 sk.: DH 3063. ~
32 I,6(26) | aeternus, 3 sk.: DH 3060, 3064. ~
33 II,9(38) | Pastor aeternus, 4 sk.: DH 3065 – 3068. ~
34 II,9(38) | aeternus, 4 sk.: DH 3065 – 3068. ~
35 II,9(39) | Plg. ten pat: DH 3073 – 3074; Vatikano II Susirinkimas.
36 II,9(39) | Plg. ten pat: DH 3073 – 3074; Vatikano II Susirinkimas.
37 I,3(7) | Plg. Mt 14, 28 – 31; 16, 16 – 23; ir par.; 26,
38 I,5(21) | 1875 sausis-vasaris): DH 3112 – 3113; Leonas XIII. Satis
39 I,5(21) | sausis-vasaris): DH 3112 – 3113; Leonas XIII. Satis cognitum (
40 II,7(33) | 1875 sausis-vasaris): DH 3114. ~
41 I,4(17) | cognitum (1896 birželio 29): DH 3305 – 3310. ~
42 I,3(7) | 23; ir par.; 26, 33 – 35 ir par.; Lk 22, 32; Jn 1,
43 I,3(7) | Jn 1, 42; 6, 67 – 70; 13, 36 – 38; 21, 15 – 19. ~
44 I,3(7) | 42; 6, 67 – 70; 13, 36 – 38; 21, 15 – 19. ~
45 I,4(13) | Laiškas Directa ad decessorem (385 vasario 10): DH 181; Liono
46 I,3(12) | Milanietis. Enarrationes in Ps., 40, 30: PL 14, 1134. ~
47 I,3(7) | ir par.; Lk 22, 32; Jn 1, 42; 6, 67 – 70; 13, 36 – 38;
48 II,12(44) | Susirinkimas. Lumen gentium, 48. ~
49 Intro,2(3) | Fede: ten pat, Appendice, 493 – 503. Tekstą atskira brošiūra
50 Intro,2(3) | ten pat, Appendice, 493 – 503. Tekstą atskira brošiūra
51 I,5(21) | firmat atque tueatur “(Mansi 52, 1336 A/B). ~
52 II,9(39) | kan. 749 § 1; CCEO, kan. 597 § 1. ~
53 I,3(7) | Lk 22, 32; Jn 1, 42; 6, 67 – 70; 13, 36 – 38; 21, 15 –
54 I,3(7) | 22, 32; Jn 1, 42; 6, 67 – 70; 13, 36 – 38; 21, 15 – 19. ~
55 II,9(39) | Lumen gentium, 25; CIC, kan. 749 § 1; CCEO, kan. 597 § 1. ~
56 I,4(18) | nuntiandi (1975 gruodžio 8), 77; Jonas Paulius II. Ut unum
57 II,9(37) | nuntiandi, 14; plg. CIC, kan. 781. ~
58 II,9(36) | 13 (1880) 145; CIC, kan. 782 § 1. ~
59 I,4(13) | fidei (1274 liepos 6): DH 861; Klemensas VI. Laiškas Super
60 I,4(17) | Paulius II. Ut unum sint, 88; Pijus IX. Šv. Oficiumo
61 I,4(13) | Katalikų Bažnyčios katekizmas, 882; ir t.t. ~14) Plg. Šv. Ignotas
62 I,3(11) | Enciklika Ut unum sint, 90 ir toliau. ~
63 II,7(31) | Paulius II. Ut unum sint, 93. ~
64 Conclu,15(46)| Paulius II. Ut unum sint, 97. ~
65 I,4(18) | Paulius II. Ut unum sint, 98. ~
66 II,9(36) | munus (1880 rugsėjo 30): AAS 13 (1880) 145; CIC, kan.
67 I,6 | Bažnyčios ir dalinės Bažnyčios abipusio vidinio buvimo viena kitoje
68 II,10 | nereiškia, kad popiežius turi absoliučią valdžią. Įsiklausyti į tai,
69 I,5(21) | Fratres, non opprimit sed adiuvat, non destruit sed aedificat,
70 I,4(13) | Šv. Ireniejus Lionietis. Adversus haereses, III, 3,2: SChr
71 I,5(21) | adiuvat, non destruit sed aedificat, et saepissime confirmat
72 I,3 | kitos evangelijų vietos (7) aiškiai ir paprastai rodo, kad Naujojo
73 II,7 | Raštą, kuriuo gyvena ir kurį aiškina Tradicija; kitaip tariant,
74 I,5 | pagrindiniame šio dokumento tekste aiškinamas popiežiaus galių turinys
75 II,13 | poreikius. Tačiau sykiu yra aišku, kad tiktai popiežius (arba
76 Conclu,15 | Dvasia gali suteikti mums aiškumo, jėgos ir drąsos žengti
77 II,8 | ir krikščionių gyvenimo akylą prižiūrėjimą “(35). Kristaus
78 I,6 | laikomi Petro – Antiochija ir Aleksandrija – ir yra apaštališkosios
79 I,3(12) | Šv. Ambrozijus Milanietis. Enarrationes
80 I,4 | kaip Petro įpėdinis, yra „amžinasis ir regimasis tiek vyskupų,
81 I,4(17) | IX. Šv. Oficiumo laiškas Anglijos vyskupams (1864 rugsėjo
82 II,12 | jog tam tikra funkcija anksčiau nebūdavo atliekama popiežiaus,
83 I,6 | suvokia apaštališkųjų sostų ankstyvojoje Bažnyčioje vaidmenį, pirmiausia
84 I,3 | Dvylikos grupėje (8). Todėl ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse
85 I,3 | ypatingą užduotį. Jis yra uola, ant kurios Kristus pastatys
86 I,4(13) | t. ~14) Plg. Šv. Ignotas Antiochietis. Epist.ad Romanos, prat.:
87 I,6 | tų, kurie laikomi Petro – Antiochija ir Aleksandrija – ir yra
88 I,4(18) | redintegratio, 1; Paulius VI. Apašt. parag. Evangelii nuntiandi (
89 I,6 | ir Aleksandrija – ir yra apaštališkosios Tradicijos atramos taškai;
90 I,6 | Katalikų Bažnyčia gerai suvokia apaštališkųjų sostų ankstyvojoje Bažnyčioje
91 I,3 | įvaizdis išliko kaip įvaizdis apaštalo, kuris, nepaisant jo žmogiškojo
92 I,3(6) | Plg. Mk 3, 16; Lk 6, 14; Apd 1, 13. ~
93 II,8 | egzistuojantį tarp Rytų ir Vakarų apeigų, disciplinų bei bažnytinių
94 I,3 | pašauktas Bažnyčioje vykdyti apibrėžtą, ypatingą užduotį. Jis yra
95 I,6 | Tradicijos atramos taškai; jų aplinkoje išsiplėtojo patriarchatų
96 II,12 | kiek jie laiko bei vietos aplinkybėms ištikimai taiko jos galutinį
97 II,10 | Žinoma, priklausomai nuo aplinkybių, yra daug kitų galimų būdų
98 Intro,2 | reikalaujančius tolesnių studijų. Šie „apmąstymai “– kaip simpoziumo priedas –
99 Intro,2(3) | Dottrina della Fede: ten pat, Appendice, 493 – 503. Tekstą atskira
100 II,7 | dieviškasis įsteigimas, randamas Apreiškime (33). Petro įpėdinis yra
101 II,10 | popiežius turėtų atsakyti, – apskritai nepriimtina hipotezė, nes
102 II,7 | skiriasi nuo žmonių visuomenėse aptinkamų valdymo tarnybų (32): tai
103 I,6 | vienas iš būdų, kuriais Dievo Apvaizda veda Bažnyčią, ir nuo pat
104 I,3 | seniausios literatūrinės bei archeologinės tradicijos – Bažnyčia įžvelgia
105 Conclu,15 | Tarcisio Bertone ~Vercelli arkivyskupas emeritas, sekretorius ~
106 I,5 | kolegialumas nei yra priešingas asmeniniam primato vykdymui, nei gali
107 I,6 | nepaprasta šv. Pauliaus asmenybė, įpareigoti sollicitudo
108 I,3 | bendruomenei (11). ~Petro asmenyje, misijoje ir tarnyboje,
109 I,3(8) | skirtingos naratyviniais aspektais, jos iš pagrindų sutampa
110 II,12 | išvados, kad ši funkcija ateityje tikrai neatsidurs Petro
111 II,12 | skirtingomis vykdymo formomis, atitinkančiomis Bažnyčios, keliaujančios
112 Conclu,14 | siekiant išvengti nuolat galimo atkryčio į šališkas bei vienpusiškas
113 II,11 | Eucharistijos šventimas atliekamas vienybėje ne tik su savo
114 Conclu,14 | pozicijas, praeityje jau atmestas Bažnyčios (febronianizmą,
115 I,5(21) | Episcoporum, iura firmat atque tueatur “(Mansi 52, 1336
116 I,6 | apaštališkosios Tradicijos atramos taškai; jų aplinkoje išsiplėtojo
117 II,10 | Toks susaistymas, kaip atrodo, yra daug svaresnis ir patikimesnis
118 II,12 | balsą Bažnyčiose, ieško atsakymo ir pasiūlo jį tada ir taip,
119 II,10 | kuriai Romos popiežius turėtų atsakyti, – apskritai nepriimtina
120 II,10 | popiežius teisės požiūriu atsakytų už gautos dovanos vykdymą: „
121 Conclu,15 | Dvasią, kuri gali padėti mums atsikratyti praeities vaiduoklių, skausmingos
122 Intro,1 | savo misijos elementų“(1). ~Atsiliepdama į Šventojo Tėvo kvietimą,
123 I,6 | įsteigti Dievo. Istoriškai atsirado Bažnyčios įsteigtų bažnytinės
124 Conclu,15 | vaiduoklių, skausmingos atsiskyrimo patirties. Dvasia gali suteikti
125 I,3 | yra tas, kurio, vienąsyk atsivertusio, tikėjimas nesusvyruos ir
126 Intro,2(3) | Appendice, 493 – 503. Tekstą atskira brošiūra paskelbė ir Liberia
127 II,10 | struktūras, tarnaujančias atskiroms dalinėms Bažnyčioms, suteikti
128 I,6(24) | Bažnyčios pirmenybė bet kurios atskiros dalinės Bažnyčios atžvilgiu (
129 I,6 | visuotinio matmens nevalia atskirti nuo jiems patikėtų tarnybų
130 Intro,1(2) | del Succesore di Pietro. Atti del Simposio teologico,
131 II,9 | įpėdiniui, tai tam tikrais atvejais reiškia ir neklystamumo
132 I,6 | dėl šios priežasties yra atvira vienybės tarnybai. Šis Romos
133 Intro,1 | būdą primatui vykdyti esant atviram naujai situacijai, tačiau
134 I,5(21) | Summa ista Romani Pontificis auctoritas, Venerabiles Fratres, non
135 I,6 | vyskupiška galia, ne tik auk čiausia, pilnutinė ir visuotinė,
136 II,11 | reiškiasi per eucharistinę Auką, kuri yra bažnytinės bendruomenės,
137 II,9 | Bažnyčią. Kaip tokia ji yra aukščiausiasis ir visuotinis Magisteriumas (38),
138 II,10 | Susirinkimų nutarimams, tvirtinti aukštesnio nei dieceziniai lygmens
139 II,7 | neprarastų nė kiek savo autentiškumo bei skaidrumo “(31) – remiantis
140 I,5(21) | tueatur “(Mansi 52, 1336 A/B). ~
141 II,12 | įsiklausydamas į Dvasios balsą Bažnyčiose, ieško atsakymo
142 II,10 | tarnaujančias atskiroms dalinėms Bažnyčioms, suteikti įpareigojančią
143 II,12 | įsiklausydamas į Dvasios balsą Bažnyčiose, ieško atsakymo ir pasiūlo
144 I,6(24) | vyskupo tarnybos visuotinio bažnytinio matmens reikšmę.
145 II,8 | Vakarų apeigų, disciplinų bei bažnytinių struktūrų. ~
146 II,10 | nepriimtina hipotezė, nes visiškai be pagrindo. Galutinę ir būtiną
147 II,11 | ir su popiežiumi, vyskupų bendrija, visais dvasininkais ir
148 I,3 | visai Viešpaties mokinių bendruomenei (11). ~Petro asmenyje, misijoje
149 II,11 | Auką, kuri yra bažnytinės bendruomenės, neišvengiamai pagrįstos
150 I,3 | ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse ir vėliau visoje Bažnyčioje
151 Conclu,15 | Ratzinger ~Prefektas ~Tarcisio Bertone ~Vercelli arkivyskupas emeritas,
152 II,12 | Vadinasi, tikėjimo mokslo branduolio primato kompetencijų atžvilgiu
153 I,5 | narys, ir vyskupai yra jo broliai tarnybos aspektu “(22).
154 I,3 | nesusvyruos ir stiprins brolius (10); galiausiai jis yra
155 II,10 | jo ryšys su Tradicija bei broliška bendruomene ir, kita vertus,
156 II,13 | padedant Šventajai Dvasiai, ir brolišku dialogu tarp Romos popiežiaus
157 Intro,2(3) | 493 – 503. Tekstą atskira brošiūra paskelbė ir Liberia Editrice
158 I,3(8) | evangelijose – skirtingais bruožais Mato ir Luko, taip pat Morkaus, –
159 II,10 | būdingas vienybės tarnybos bruožas, taip pat Vyskupų kolegijos
160 Intro,1 | ganytojus ir teologus „rasti būdą primatui vykdyti esant atviram
161 I,5 | slėpinį (20). Toks traktavimo būdas leido aiškiau parodyti,
162 II,10 | sako dalinės Bažnyčios, yra būdingas vienybės tarnybos bruožas,
163 II,12 | Konkretūs primato vykdymo būdai būdingi Petro tarnybai tiek, kiek
164 I,6 | Kristaus pavaduotojo Petrui būdingu būdu kaip Vyskupų kolegijos
165 II,8 | 8. Į primato vykdymo būdingus bruožus reikia žvelgti remiantis
166 I,6 | vyskupo tarnybos vidinis buvimas kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje
167 I,3 | misijoje ir tarnyboje, jo buvime ir mirtyje Romoje – tai
168 I,6 | Bažnyčios abipusio vidinio buvimo viena kitoje išraiška (29). ~
169 I,5(21) | confirmat in dignitate, unit in caritate, et Fratrum, scilicet Episcoporum,
170 I,4(16) | in Natale eiusdem, IV, 2: CCL 138, p. 19. ~
171 II,11 | pagrįstos episkopato vienybe, centras ir esmė. Todėl „kiekvienas
172 II,9 | funkcija, susijusi su charizma, būtent su Šventosios Dvasios
173 I,4 | jau išryškėjo Petro charizmos tikslas – visų tikinčiųjų „
174 Intro,2(3) | Pietro nel ministero della Chiesa. Considerazioni delle Congregazione
175 I,6(28) | II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 11. ~
176 II,7 | savavališkumui bei konformizmui; iš čia kyla primato martyrologinis
177 I,6 | vyskupiška galia, ne tik auk čiausia, pilnutinė ir visuotinė,
178 Intro,1(2) | Liberia Editrice Vaticana, Citta del Vaticano, 1998. ~
179 I,5(21) | aedificat, et saepissime confirmat in dignitate, unit in caritate,
180 Intro,2(3) | Chiesa. Considerazioni delle Congregazione per la Dottrina della Fede:
181 Intro,2(3) | ministero della Chiesa. Considerazioni delle Congregazione per
182 I,5 | atsižvelgiant į Bažnyčios kaip Corpus Ecclesiarum slėpinį (20).
183 Intro,1 | aspektu 1996 metų gruodžio 2–4 d. Vatikane vykusiame simpoziume „
184 Intro,1 | 1. Dabartiniu Bažnyčios gyvenimo momentu
185 I,6 | vidinis buvimas kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje taip pat yra
186 II,10 | tarnaujančias atskiroms dalinėms Bažnyčioms, suteikti įpareigojančią
187 Intro,2 | kongregacija naudojosi simpoziume dalyvavusių mokslininkų mintimis, tačiau
188 Intro,2 | 2. Laiške simpoziumo dalyviams Šventasis Tėvas rašė: „Katalikų
189 Intro,1 | įpėdinio primatas”, kurio darbai buvo neseniai paskelbti (2). ~
190 II,7 | ir Bažnyčios statydinimo darbe. Primatas savo esme bei
191 Intro,2 | tekstą, pasirodžiusį minėtųjų Darbų tome kaip priedas, Tikėjimo
192 I,3 | evangelijose bei Apaštalų darbuose (6). Šis išvardijimas, pasižymintis
193 II,12 | atliekama popiežiaus, neleidžia daryti išvados, kad ši funkcija
194 I,5 | Susirinkimo mokymą (19), daugiausia dėmesio skirdamas primato
195 Intro,1 | ekumeniniu požiūriu. Apie tai dažnai yra kalbėjęs Jonas Paulius
196 I,4(13) | Siricius I. Laiškas Directa ad decessorem (385 vasario 10): DH 181;
197 Conclu,15 | tikslas? „Kaip jį pasiekti? Dedant ‘viltį’ į Dvasią, kuri gali
198 II,7 | šia prasme servus servorum Dei. Jis nedaro savavališkų
199 Intro,2(3) | della Chiesa. Considerazioni delle Congregazione per la Dottrina
200 I,5 | mokymą (19), daugiausia dėmesio skirdamas primato tikslo
201 I,5 | bei iš esmės harmoningai derančios (21). ~Taigi „Katalikų Bažnyčia,
202 I,5(21) | opprimit sed adiuvat, non destruit sed aedificat, et saepissime
203 II,13 | Šventajai Dvasiai, ir brolišku dialogu tarp Romos popiežiaus ir
204 Intro,1(2) | Simposio teologico, Roma 2 – 4 dicembre 1996, Liberia Editrice Vaticana,
205 Conclu,15 | netrūko žmogiškų klaidų ir net didelių silpnybių: Petras pats prisipažino
206 II,12 | vienybę). Šių konkrečių būdų didesnė ar mažesnė apimtis kiekvienoje
207 I,4(16) | DH 3051; plg. Šv. Leonas Didysis. Tract. in Natale eiusdem,
208 II,10 | tvirtinti aukštesnio nei dieceziniai lygmens vienuolinius institutus
209 I,4 | pamokslavimas bei kankinystė. ~Dieviškajame plane dėl primato kaip pareigų, „
210 II,7 | bei neliečiamas Bažnyčios dieviškasis įsteigimas, randamas Apreiškime (33).
211 Conclu,14 | tarnų Tarno tarnybą didele dieviškojo gailestingumo dovana Bažnyčiai,
212 II,9 | taip vyskupai yra dieviškosios ir katalikiškosios tiesos
213 I,5(21) | saepissime confirmat in dignitate, unit in caritate, et Fratrum,
214 I,4(13) | šv. Siricius I. Laiškas Directa ad decessorem (385 vasario
215 II,8 | tarp Rytų ir Vakarų apeigų, disciplinų bei bažnytinių struktūrų. ~
216 Intro,2 | įpėdinio tarnybą“(3). Primato doktrina buvo nenutrūkstamai plėtota
217 I,5 | ir tada pagrindiniame šio dokumento tekste aiškinamas popiežiaus
218 I,6(28) | Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 11. ~
219 Intro,2(3) | delle Congregazione per la Dottrina della Fede: ten pat, Appendice,
220 II,10 | požiūriu atsakytų už gautos dovanos vykdymą: „Prima sedes a
221 Conclu,15 | suteikti mums aiškumo, jėgos ir drąsos žengti būtinus žingsnius,
222 II,10 | 10. Drauge su magisteriniu primato
223 II,8 | šventimo, Bažnyčios misijos, drausmės ir krikščionių gyvenimo
224 II,11 | vyskupų bendrija, visais dvasininkais ir visa tauta. Kiekvienas
225 I,3 | vardu pradedamas ir kitose dviejose sinoptinėse evangelijose
226 II,8 | žvelgti remiantis visų pirma dviem pamatinėmis prielaidomis:
227 II,12 | priklauso nuo necessitas Ecclesiae. Šventoji Dvasia padeda
228 II,8 | laiduoja teisėtą skirtingumą, egzistuojantį tarp Rytų ir Vakarų apeigų,
229 I,4(16) | Didysis. Tract. in Natale eiusdem, IV, 2: CCL 138, p. 19. ~
230 Intro,1 | svarbus, taip pat reikšmingas ekumeniniu požiūriu. Apie tai dažnai
231 Conclu,14 | patvirtinus šiuos mokymo elementus bus aiškiau, kuriuo keliu
232 Conclu,15 | Bertone ~Vercelli arkivyskupas emeritas, sekretorius ~
233 I,3(12) | Ambrozijus Milanietis. Enarrationes in Ps., 40, 30: PL 14, 1134. ~
234 Intro,1 | Jonas Paulius II, pirmiausia enciklikoje Ut unum sint, kurioje jis
235 I,5(21) | caritate, et Fratrum, scilicet Episcoporum, iura firmat atque tueatur “(
236 I,4(13) | Šv. Ignotas Antiochietis. Epist.ad Romanos, prat.: SChr
237 I,3 | slėpiniu: „Ubi Petrus, ibi ergo Ecclesia“(12). Nuo pat pradžių
238 Conclu,15 | tarp tų, kurie išpažįsta esą jo mokiniai, reikalauja
239 Conclu,15 | įtikinamesnės “(50). Visi esame kviečiami patikėti save
240 Conclu,15 | Petras pats prisipažino esąs nusidėjėlis (48). Petras,
241 Conclu,15 | vyskupu yra – Dievo plane – esminis visiškos ir regimos bendrystės
242 Intro,1 | jokiu būdu neatsisakant esminių savo misijos elementų“(1). ~
243 II,11 | iškiliausiai reiškiasi per eucharistinę Auką, kuri yra bažnytinės
244 II,7 | skaidrumo “(31) – remiantis Evangelija, tai yra remiantis primato
245 I,3 | pirmumą, šv. Matas savo evangelijoje pradeda dvylikos apaštalų
246 I,3 | liudijamąja galia, ir kitos evangelijų vietos (7) aiškiai ir paprastai
247 II,9 | savo esme skirta plėstis: „Evangelizacija yra malonė ir tikrasis Bažnyčios
248 II,9 | ypatinga atsakomybe už misiją evangelizuoti (36), nes bažnytinė bendruomenė
249 Conclu,14 | jau atmestas Bažnyčios (febronianizmą, galikanizmą, ultramontanizmą,
250 Intro,2(3) | Congregazione per la Dottrina della Fede: ten pat, Appendice, 493 –
251 I,5(21) | scilicet Episcoporum, iura firmat atque tueatur “(Mansi 52,
252 II,12 | reiškėsi skirtingomis vykdymo formomis, atitinkančiomis Bažnyčios,
253 II | Primato vykdymas ir vykdymo formos ~
254 I,3(8) | Testamento tradicijos raiškos formose, tiek sinoptikų evangelijose –
255 I,6 | bažnytinės organizacijos formų, kur primatas irgi buvo
256 I,5(21) | auctoritas, Venerabiles Fratres, non opprimit sed adiuvat,
257 I,5(21) | dignitate, unit in caritate, et Fratrum, scilicet Episcoporum, iura
258 II,12 | ieškant minimalaus skaičiaus funkcijų, popiežiaus vykdytų istorijos
259 Conclu,14 | tarnybą didele dieviškojo gailestingumo dovana Bažnyčiai, visi,
260 I,3 | ir stiprins brolius (10); galiausiai jis yra ganytojas, vadovausiantis
261 Conclu,14 | Bažnyčios (febronianizmą, galikanizmą, ultramontanizmą, konciliarizmą
262 II,13 | pabrėžti, jog nustatyti, ar galimi Petro tarnybos vykdymo būdai
263 Conclu,14 | siekiant išvengti nuolat galimo atkryčio į šališkas bei
264 II,10 | aplinkybių, yra daug kitų galimų būdų šiai vienybės tarnybai
265 II,11 | ir visa tauta. Kiekvienas galiojantis Eucharistijos šventimas
266 I,5 | tekste aiškinamas popiežiaus galių turinys bei apimtis. Vatikano
267 II,10 | nes visiškai be pagrindo. Galutinę ir būtiną popiežiaus atsakomybę
268 II,12 | aplinkybėms ištikimai taiko jos galutinį tikslą (Bažnyčios vienybę).
269 I,6 | būdu kaip Vyskupų kolegijos galvos (25) – atveju sollicitudo
270 I,3 | galiausiai jis yra ganytojas, vadovausiantis visai Viešpaties
271 Intro,1 | kurioje jis ypač kviečia ganytojus ir teologus „rasti būdą
272 II,7 | Petro įpėdinis yra uola, garantuojanti griežtą ištikimybę Dievo
273 II,7 | nevalia nei nužeminti iki garbės primato, nei suvokti kaip
274 I,3(8) | raštuose ir Jono tradicijoje; gausios savų elementų, skirtingos
275 II,10 | teisės požiūriu atsakytų už gautos dovanos vykdymą: „Prima
276 I,6 | praktikuojamas. Katalikų Bažnyčia gerai suvokia apaštališkųjų sostų
277 II,10 | būtiną popiežiaus atsakomybę geriausiai laiduoja, viena vertus,
278 I,3 | tradicijos – Bažnyčia įžvelgia gilesnę tikrovę, iš esmės susijusią
279 II,9 | Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė “(37). ~Romos popiežiaus
280 Intro,2 | kaip rodo istorija, neretai gindavo vyskupų bei vietinių Bažnyčių
281 II,10 | bendrystės vienybei skatinti ir ginti. Popiežius gali, pavyzdžiui,
282 II,9(36) | Leonas XIII. Enciklika Grande munus (1880 rugsėjo 30):
283 II,7 | yra uola, garantuojanti griežtą ištikimybę Dievo žodžiui
284 I,3 | ir jo vaidmenį Dvylikos grupėje (8). Todėl ankstyvosiose
285 Intro,1 | išnagrinėti šią tematiką grynai magisteriniu aspektu 1996
286 II,7 | žmogui per Raštą, kuriuo gyvena ir kurį aiškina Tradicija;
287 Conclu,14 | jėgų kasdieniame Bažnyčios gyvenime Kristaus norimu būdu išgyventi
288 I,4(13) | Ireniejus Lionietis. Adversus haereses, III, 3,2: SChr 211, 32 –
289 I,5 | iš pagrindų bei iš esmės harmoningai derančios (21). ~Taigi „
290 II,10 | apskritai nepriimtina hipotezė, nes visiškai be pagrindo.
291 I,3 | išganymo slėpiniu: „Ubi Petrus, ibi ergo Ecclesia“(12). Nuo
292 I,3 | Naujojo Testamento kanonas įėmė Kristaus žodžius apie Petrą
293 II,12 | atžvilgiu neįmanoma nustatyti ieškant minimalaus skaičiaus funkcijų,
294 II,12 | Dvasios balsą Bažnyčiose, ieško atsakymo ir pasiūlo jį tada
295 II,8 | popiežiaus primatas apima įgaliojimą veiksmingai tarnauti visų
296 I,4(13) | 882; ir t.t. ~14) Plg. Šv. Ignotas Antiochietis. Epist.ad Romanos,
297 I,6 | sollicitudo omnium Ecclesiarum įgyja ypatingo svorio, nes susiejama
298 I,3 | kaip apaštalų įpėdinystė įgyvendinama vyskupų tarnyba, Petrui
299 I,4(13) | Lionietis. Adversus haereses, III, 3,2: SChr 211, 32 – 33.] ~
300 II,7 | jo nevalia nei nužeminti iki garbės primato, nei suvokti
301 II,8 | tikrovė, kuri yra una et indivisa (34), popiežiaus primatas
302 Conclu,15 | būtų nešiojamas trapiuose induose (49): taip žmogiškasis silpnumas
303 II,10 | negu kokia nors teisinė instancija, kuriai Romos popiežius
304 II,10 | aukščiausia, nėra jokios kitos instancijos, kuriai Romos popiežius
305 II,12 | Bažnyčia savo sakramentais ir institucijomis, priklausančiomis šio pasaulio
306 II,10 | dieceziniai lygmens vienuolinius institutus ir t. t. Kadangi primato
307 II,10 | dalinėms Bažnyčioms, suteikti įpareigojančią galią dalinių Susirinkimų
308 I,6 | nepaprasta šv. Pauliaus asmenybė, įpareigoti sollicitudo omnium Ecclesiarum (23).
309 I,4 | turėjo būti perduotos jo įpėdiniams“(15), jau išryškėjo Petro
310 I,6 | kiekvieną Bažnyčią iš išorės; ji įrašyta širdyje kiekvienos dalinės
311 I,4(13) | SChr 10, 106 – 107; Šv. Ireniejus Lionietis. Adversus haereses,
312 II,7 | primatą episkope riboja Dievo įsakymai bei neliečiamas Bažnyčios
313 II,12 | necessitas, ir Romos vyskupas, įsiklausydamas į Dvasios balsą Bažnyčiose,
314 II,10 | turi absoliučią valdžią. Įsiklausyti į tai, ką sako dalinės Bažnyčios,
315 Conclu,14 | mokslo kongregacija yra įsitikinusi, jog iš naujo oficialiai
316 II,8 | vykdomas įvairiais lygmenimis, įskaitant Žodžio perdavimo, liturgijos
317 I,5(21) | Pijus IX pareiškė: „ Summa ista Romani Pontificis auctoritas,
318 II,10 | tarnybai vykdyti: leisti įstatymus visai Bažnyčiai, kurti pastoracines
319 II,7 | neliečiamas Bažnyčios dieviškasis įsteigimas, randamas Apreiškime (33).
320 I,6 | susiję ir neatskiriami, yra įsteigti Dievo. Istoriškai atsirado
321 I,6 | Istoriškai atsirado Bažnyčios įsteigtų bažnytinės organizacijos
322 Conclu,15 | reikalavimas“(47). Popiežystės istorijoje netrūko žmogiškų klaidų
323 Conclu,15 | mūsų pastangos būtų vis įtikinamesnės “(50). Visi esame kviečiami
324 II,10 | vykdymą: „Prima sedes a nemine iudicatur “(42). Tačiau tai nereiškia,
325 I,5(21) | Fratrum, scilicet Episcoporum, iura firmat atque tueatur “(Mansi
326 I,4(16) | Tract. in Natale eiusdem, IV, 2: CCL 138, p. 19. ~
327 II,8 | vienybei ir „yra vykdomas įvairiais lygmenimis, įskaitant Žodžio
328 I,3(8) | pagrindžiančiu Bažnyčios įvykiu. ~
329 I,4 | vienybei, kuri būtina Bažnyčios išganomajai misijai atlikti (18). ~
330 II,7 | primato esmine vieta Kristaus išganomajame slėpinyje ir Bažnyčios statydinimo
331 I,3 | jos pačios bendrystės bei išganymo slėpiniu: „Ubi Petrus, ibi
332 Conclu,14 | gyvenime Kristaus norimu būdu išgyventi bei ištikimai išsaugoti
333 I,4 | Viešpaties buvo suteiktos išimtinai Petrui, pirmajam tarp apaštalų,
334 II,11 | tarnauja Petro įpėdinis, iškiliausiai reiškiasi per eucharistinę
335 I,3 | Bažnyčioje Petro įvaizdis išliko kaip įvaizdis apaštalo,
336 II,10 | tikėjimą, padėti kiekvienam išlikti tikėjime, kurį išpažino.
337 Intro,1 | kongregacija nutarė nuodugniau išnagrinėti šią tematiką grynai magisteriniu
338 I,6 | pasiektų kiekvieną Bažnyčią iš išorės; ji įrašyta širdyje kiekvienos
339 II,10 | kiekvienam išlikti tikėjime, kurį išpažino. Žinoma, priklausomai nuo
340 II,10 | įšventinti, reikalauti iš jų išpažinti katalikų tikėjimą, padėti
341 I,6 | vidinio buvimo viena kitoje išraiška (29). ~Episkopatas ir primatas,
342 II,11 | su Petru ir visa Bažnyčia išreiškia arba objektyviai jos reikalauja “(43),
343 I,4 | jo įpėdiniams“(15), jau išryškėjo Petro charizmos tikslas –
344 II,7 | savavališkų sprendimų, bet išsako valią Viešpaties, kalbančio
345 Intro,2 | bei Tėvų tikėjimui dvasia išsaugojusi Petro įpėdinio tarnybą“(3).
346 Conclu,14 | išgyventi bei ištikimai išsaugoti visišką ir veiklią vienybę
347 I,6 | atramos taškai; jų aplinkoje išsiplėtojo patriarchatų sistema. Ši
348 I | I. Primato ištakos, tikslas ir prigimtis ~
349 II,7 | uola, garantuojanti griežtą ištikimybę Dievo žodžiui priešingai
350 Intro,2 | Katalikų Bažnyčia jaučiasi ištikimybės Apaštalų tradicijai bei
351 II,12 | popiežiaus, neleidžia daryti išvados, kad ši funkcija ateityje
352 II,12 | šio praeinančio pasaulio išvaizdą“(44). Dėl šios priežasties
353 I,3 | Apaštalų darbuose (6). Šis išvardijimas, pasižymintis didele liudijamąja
354 Conclu,14 | taip pat naudingas siekiant išvengti nuolat galimo atkryčio į
355 II,10 | mandatą naujiems vyskupams įšventinti, reikalauti iš jų išpažinti
356 I,3 | archeologinės tradicijos – Bažnyčia įžvelgia gilesnę tikrovę, iš esmės
357 II,12 | Dvasia padeda Bažnyčiai įžvelgti šį necessitas, ir Romos
358 Intro,2 | rašė: „Katalikų Bažnyčia jaučiasi ištikimybės Apaštalų tradicijai
359 Conclu,15 | gali suteikti mums aiškumo, jėgos ir drąsos žengti būtinus
360 Conclu,14 | Dvasios malonės, rasime jėgų kasdieniame Bažnyčios gyvenime
361 I,6 | matmens nevalia atskirti nuo jiems patikėtų tarnybų ypatingo
362 II,10 | galia aukščiausia, nėra jokios kitos instancijos, kuriai
363 Intro,1 | naujai situacijai, tačiau jokiu būdu neatsisakant esminių
364 I,3(8) | tiek Pauliaus raštuose ir Jono tradicijoje; gausios savų
365 Conclu,15 | save Petrui. ~Kardinolas Joseph Ratzinger ~Prefektas ~Tarcisio
366 Intro,2(3) | Paulius II. Laiškas kardinolui Josephui Ratzingeriui: ten pat, 20. ~
367 II,10 | valdžią. Įsiklausyti į tai, ką sako dalinės Bažnyčios,
368 II,9 | tiesos liudytojai tada, kai moko bendrystėje su Romos
369 II,7 | išsako valią Viešpaties, kalbančio žmogui per Raštą, kuriuo
370 Intro,1 | požiūriu. Apie tai dažnai yra kalbėjęs Jonas Paulius II, pirmiausia
371 I,4 | Pauliaus pamokslavimas bei kankinystė. ~Dieviškajame plane dėl
372 I,3 | įpėdinystė susieta su jo kankinystės vieta. ~
373 I,3 | kad Naujojo Testamento kanonas įėmė Kristaus žodžius apie
374 Conclu,15 | patikint save Petrui. ~Kardinolas Joseph Ratzinger ~Prefektas ~
375 Intro,2(3) | Jonas Paulius II. Laiškas kardinolui Josephui Ratzingeriui: ten
376 II,13 | popiežius (arba popiežius kartu su Visuotiniu Susirinkimu),
377 Conclu,14 | Dvasios malonės, rasime jėgų kasdieniame Bažnyčios gyvenime Kristaus
378 II,9 | vyskupai yra dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojai tada,
379 II,12 | atitinkančiomis Bažnyčios, keliaujančios šiame kintamame pasaulyje,
380 II,12 | 12. „Keliaujanti Bažnyčia savo sakramentais
381 Conclu,14 | elementus bus aiškiau, kuriuo keliu reikėtų žengti toliau. Toks
382 I,6 | nėra tokia, kuri pasiektų kiekvieną Bažnyčią iš išorės; ji įrašyta
383 II,10 | katalikų tikėjimą, padėti kiekvienam išlikti tikėjime, kurį išpažino.
384 I,6(24) | gegužės 28), 9) pabrėžia ir kiekvieno vyskupo tarnybos visuotinio
385 I,6 | išorės; ji įrašyta širdyje kiekvienos dalinės Bažnyčios, kurioje „
386 II,12 | Bažnyčios, keliaujančios šiame kintamame pasaulyje, situaciją. ~Konkretūs
387 I,5 | vyskupų tarnyba yra viena kitai ne priešingos, bet iš pagrindų
388 II,7 | kurį aiškina Tradicija; kitaip tariant, primatą episkope
389 I,6 | abipusio vidinio buvimo viena kitoje išraiška (29). ~Episkopatas
390 I,3 | Simono vardu pradedamas ir kitose dviejose sinoptinėse evangelijose
391 Intro,2 | laisvę nuo politinės valdžios kišimosi. ~
392 Conclu,15 | istorijoje netrūko žmogiškų klaidų ir net didelių silpnybių:
393 Intro,1 | Petro ir jo įpėdinio primato klausimas yra itin svarbus, taip pat
394 Intro,2 | jų sintezės ar leistis į klausimus, reikalaujančius tolesnių
395 I,4(13) | 1274 liepos 6): DH 861; Klemensas VI. Laiškas Super quibusdam (
396 II,10 | svaresnis ir patikimesnis negu kokia nors teisinė instancija,
397 I,5 | pat pasakyti, kad vyskupų kolegialumas nei yra priešingas asmeniniam
398 I,6 | kolegijos, pakeitusios Apaštalų kolegiją, kuriai taip pat priklausė
399 II,13 | įpėdinis, turi galią bei kompetenciją tarti paskutinį žodį dėl
400 II,12 | neatsidurs Petro tarnybos kompetencijoje. ~
401 II,12 | mokslo branduolio primato kompetencijų atžvilgiu neįmanoma nustatyti
402 Conclu,14 | galikanizmą, ultramontanizmą, konciliarizmą ir t. t.). Tačiau svarbiausia
403 II,7 | visokiam savavališkumui bei konformizmui; iš čia kyla primato martyrologinis
404 II,12 | Bažnyčios vienybę). Šių konkrečių būdų didesnė ar mažesnė
405 II,13 | vyskupų, atsižvelgiant į konkrečius Bažnyčios poreikius. Tačiau
406 II,12 | kintamame pasaulyje, situaciją. ~Konkretūs primato vykdymo būdai būdingi
407 I,5 | Vatikano I Susirinkimo konstitucijos Pastor aeternus pratarmėje
408 II,7 | valdymo tarnybų (32): tai nėra koordinavimo ar pirmininkavimo tarnyba,
409 I,5(21) | Susirinkimas. Lumen gentium, 27. Kreipimesi paskelbus konstituciją Pastor
410 Conclu,15 | pripažinti, jog jie suvienyti Kristuje, ir stiprintų visų tikinčiųjų
411 I,3 | Jis yra uola, ant kurios Kristus pastatys savo Bažnyčią (9);
412 I,6 | bažnytinės organizacijos formų, kur primatas irgi buvo praktikuojamas.
413 I,6 | sistema yra vienas iš būdų, kuriais Dievo Apvaizda veda Bažnyčią,
414 II,10 | įstatymus visai Bažnyčiai, kurti pastoracines struktūras,
415 Intro,1 | unum sint, kurioje jis ypač kviečia ganytojus ir teologus „rasti
416 Conclu,15 | įtikinamesnės “(50). Visi esame kviečiami patikėti save Šventajai
417 Intro,1 | Atsiliepdama į Šventojo Tėvo kvietimą, Tikėjimo mokslo kongregacija
418 II,7 | bei konformizmui; iš čia kyla primato martyrologinis pobūdis. ~
419 Intro,2(3) | delle Congregazione per la Dottrina della Fede: ten
420 II,7 | yra Bažnyčios paklusnumo laidas ir šia prasme servus servorum
421 I,3(8) | Petro tarnybos tikrovė buvo laikoma pagrindžiančiu Bažnyčios
422 I,6 | vaidmenį, pirmiausia tų, kurie laikomi Petro – Antiochija ir Aleksandrija –
423 Conclu,15 | ir nuolankiai bei tvirtai laikosi nuomonės, „kad dalinių Bažnyčių
424 II,12 | priklausančiomis šio pasaulio laikui, turi šio praeinančio pasaulio
425 Conclu,14 | Tačiau svarbiausia tai, kad, laikydami Dievo tarnų Tarno tarnybą
426 Intro,2 | primatą bruožus. Primatas laikytinas didele Kristaus dovana savo
427 Intro,2 | vyskupų bei vietinių Bažnyčių laisvę nuo politinės valdžios kišimosi. ~
428 Intro,2 | 2. Laiške simpoziumo dalyviams Šventasis
429 I,4(13) | Enciklika Qui pluribus (1846 lapkričio 9): DH 2781; Vatikano I
430 I,5 | Toks traktavimo būdas leido aiškiau parodyti, kad Romos
431 II,10 | vienybės tarnybai vykdyti: leisti įstatymus visai Bažnyčiai,
432 Intro,2 | pateikti jų sintezės ar leistis į klausimus, reikalaujančius
433 Conclu,15 | bažnytinę tarnybą, „kuri leistų visiems vyskupams pripažinti,
434 I,4(13) | 106 – 107; Šv. Ireniejus Lionietis. Adversus haereses, III,
435 I,4(13) | 385 vasario 10): DH 181; Liono II Susirinkimas. Professio
436 I,3 | tai paliudyta seniausios literatūrinės bei archeologinės tradicijos –
437 II,8 | įskaitant Žodžio perdavimo, liturgijos bei sakramentų šventimo,
438 I,3 | išvardijimas, pasižymintis didele liudijamąja galia, ir kitos evangelijų
439 I,3(11) | Dėl Naujojo Testamento liudijimo primato naudai plg. taip
440 II,9 | ir katalikiškosios tiesos liudytojai tada, kai moko bendrystėje
441 Conclu,15 | norėjo, kad laiko tėkmėje jo lobis būtų nešiojamas trapiuose
442 I,3(8) | skirtingais bruožais Mato ir Luko, taip pat Morkaus, – tiek
443 I,3 | aiškiau Bažnyčia suprato, kad lygiai taip pat kaip apaštalų įpėdinystė
444 II,8 | yra vykdomas įvairiais lygmenimis, įskaitant Žodžio perdavimo,
445 II,10 | aukštesnio nei dieceziniai lygmens vienuolinius institutus
446 II,9 | aukščiausiasis ir visuotinis Magisteriumas (38), funkcija, susijusi
447 Conclu,14 | padedami Šventosios Dvasios malonės, rasime jėgų kasdieniame
448 II,10 | gali, pavyzdžiui, suteikti mandatą naujiems vyskupams įšventinti,
449 II,12 | tada ir taip, kada ir kaip mano esant tinkama. ~Vadinasi,
450 I,5(21) | iura firmat atque tueatur “(Mansi 52, 1336 A/B). ~
451 II,7 | konformizmui; iš čia kyla primato martyrologinis pobūdis. ~
452 I,3 | pabrėždamas Petro pirmumą, šv. Matas savo evangelijoje pradeda
453 I,3(8) | evangelijose – skirtingais bruožais Mato ir Luko, taip pat Morkaus, –
454 II,12 | konkrečių būdų didesnė ar mažesnė apimtis kiekvienoje istorijos
455 Intro,1 | magisteriniu aspektu 1996 metų gruodžio 2–4 d. Vatikane
456 I,3(12) | Šv. Ambrozijus Milanietis. Enarrationes in Ps., 40,
457 Intro,2 | šį tekstą, pasirodžiusį minėtųjų Darbų tome kaip priedas,
458 II,12 | neįmanoma nustatyti ieškant minimalaus skaičiaus funkcijų, popiežiaus
459 Intro,2(3) | Succesore di Pietro nel ministero della Chiesa. Considerazioni
460 Intro,2 | dalyvavusių mokslininkų mintimis, tačiau neketino pateikti
461 I,3 | tarnyboje, jo buvime ir mirtyje Romoje – tai paliudyta seniausios
462 I,4 | būtina Bažnyčios išganomajai misijai atlikti (18). ~
463 I,3 | bendruomenei (11). ~Petro asmenyje, misijoje ir tarnyboje, jo buvime
464 I,3(6) | Plg. Mk 3, 16; Lk 6, 14; Apd 1,
465 Conclu,15 | kurie išpažįsta esą jo mokiniai, reikalauja visiems pripažinti
466 I,3 | vadovausiantis visai Viešpaties mokinių bendruomenei (11). ~Petro
467 Intro,2 | naudojosi simpoziume dalyvavusių mokslininkų mintimis, tačiau neketino
468 I,5 | papildė Vatikano I Susirinkimo mokymą (19), daugiausia dėmesio
469 Intro,1 | Dabartiniu Bažnyčios gyvenimo momentu Petro ir jo įpėdinio primato
470 II,7 | nei suvokti kaip politinės monarchijos. ~Romos popiežius – kaip
471 I,3(8) | bruožais Mato ir Luko, taip pat Morkaus, – tiek Pauliaus raštuose
472 II,9(36) | Leonas XIII. Enciklika Grande munus (1880 rugsėjo 30): AAS 13 (
473 Conclu,15 | būtinus žingsnius, idant mūsų pastangos būtų vis įtikinamesnės “(50).
474 I,5 | tikslo temai, kuri buvo nagrinėjama itin atsižvelgiant į Bažnyčios
475 I,3(8) | savų elementų, skirtingos naratyviniais aspektais, jos iš pagrindų
476 I,6 | 6. Visi vyskupai kaip nariai Vyskupų kolegijos, pakeitusios
477 I,5 | vyskupas yra ‘kolegijos’ narys, ir vyskupai yra jo broliai
478 I,4(16) | Leonas Didysis. Tract. in Natale eiusdem, IV, 2: CCL 138,
479 I,3(11) | Testamento liudijimo primato naudai plg. taip pat: Jonas Paulius
480 Conclu,14 | Toks priminimas taip pat naudingas siekiant išvengti nuolat
481 Intro,2 | Tikėjimo mokslo kongregacija naudojosi simpoziume dalyvavusių mokslininkų
482 Intro,1 | primatui vykdyti esant atviram naujai situacijai, tačiau jokiu
483 II,10 | pavyzdžiui, suteikti mandatą naujiems vyskupams įšventinti, reikalauti
484 Conclu,14 | yra įsitikinusi, jog iš naujo oficialiai patvirtinus šiuos
485 II,12 | funkcija ateityje tikrai neatsidurs Petro tarnybos kompetencijoje. ~
486 Intro,1 | situacijai, tačiau jokiu būdu neatsisakant esminių savo misijos elementų“(1). ~
487 I,5 | atitinka Kristaus valią, neatskiria šios tarnybos nuo misijos,
488 I,6 | vienas su kitu susiję ir neatskiriami, yra įsteigti Dievo. Istoriškai
489 II,12 | tikra funkcija anksčiau nebūdavo atliekama popiežiaus, neleidžia
490 II,7 | servus servorum Dei. Jis nedaro savavališkų sprendimų, bet
491 I,3 | silpnumo, Kristaus buvo nedviprasmiškai paskirtas pirmuoju tarp
492 II,10 | svaresnis ir patikimesnis negu kokia nors teisinė instancija,
493 II,12 | primato kompetencijų atžvilgiu neįmanoma nustatyti ieškant minimalaus
494 II,11 | bažnytinės bendruomenės, neišvengiamai pagrįstos episkopato vienybe,
495 Intro,2 | mokslininkų mintimis, tačiau neketino pateikti jų sintezės ar
496 II,12 | šios priežasties taip pat nekintama Petro įpėdinio primato prigimtis
497 II,9 | tikrais atvejais reiškia ir neklystamumo privilegiją (39). Kaip „
498 Intro,2(3) | del Succesore di Pietro nel ministero della Chiesa.
499 II,12 | nebūdavo atliekama popiežiaus, neleidžia daryti išvados, kad ši funkcija
500 II,7 | riboja Dievo įsakymai bei neliečiamas Bažnyčios dieviškasis įsteigimas,
|