102-nelie | nemin-zvelg
bold = Main text
Chapter,Paragraph grey = Comment text
501 II,10 | vykdymą: „Prima sedes a nemine iudicatur “(42). Tačiau
502 Intro,2 | Primato doktrina buvo nenutrūkstamai plėtota per visą Bažnyčios
503 I,3 | įvaizdis apaštalo, kuris, nepaisant jo žmogiškojo silpnumo,
504 II,11 | Bažnyčios vienybė, kuriai nepakartojamu būdu tarnauja Petro įpėdinis,
505 I,6 | kuriai taip pat priklausė nepaprasta šv. Pauliaus asmenybė, įpareigoti
506 II,7 | reikia suprasti – idant jis „neprarastų nė kiek savo autentiškumo
507 II,10 | turėtų atsakyti, – apskritai nepriimtina hipotezė, nes visiškai be
508 Intro,2 | ir, kaip rodo istorija, neretai gindavo vyskupų bei vietinių
509 Intro,1 | primatas”, kurio darbai buvo neseniai paskelbti (2). ~
510 I,3 | atsivertusio, tikėjimas nesusvyruos ir stiprins brolius (10);
511 Conclu,15 | netrūko žmogiškų klaidų ir net didelių silpnybių: Petras
512 Conclu,15 | Popiežystės istorijoje netrūko žmogiškų klaidų ir net didelių
513 Conclu,15 | laiko tėkmėje jo lobis būtų nešiojamas trapiuose induose (49):
514 Conclu,15 | pastangų padarinys. Viešpats norėjo, kad laiko tėkmėje jo lobis
515 Conclu,14 | Bažnyčios gyvenime Kristaus norimu būdu išgyventi bei ištikimai
516 II,10 | patikimesnis negu kokia nors teisinė instancija, kuriai
517 Intro,1 | mokslo kongregacija nutarė nuodugniau išnagrinėti šią tematiką
518 Conclu,15 | įpėdinio, primato tarnyba, ir nuolankiai bei tvirtai laikosi nuomonės, „
519 Conclu,14 | naudingas siekiant išvengti nuolat galimo atkryčio į šališkas
520 I,3 | vienybės tarnyba irgi priklauso nuolatinei Kristaus Bažnyčios struktūrai,
521 Conclu,15 | nuolankiai bei tvirtai laikosi nuomonės, „kad dalinių Bažnyčių bendrystė
522 I,5 | Pastor aeternus pratarmėje nurodomas primato tikslas ir tada
523 Conclu,15 | Petras pats prisipažino esąs nusidėjėlis (48). Petras, silpnas žmogus,
524 Intro,1 | Tikėjimo mokslo kongregacija nutarė nuodugniau išnagrinėti šią
525 II,10 | galią dalinių Susirinkimų nutarimams, tvirtinti aukštesnio nei
526 II,7 | tarnyba, jo nevalia nei nužeminti iki garbės primato, nei
527 II,11 | Bažnyčia išreiškia arba objektyviai jos reikalauja “(43), kaip
528 Conclu,14 | įsitikinusi, jog iš naujo oficialiai patvirtinus šiuos mokymo
529 I,4(17) | sint, 88; Pijus IX. Šv. Oficiumo laiškas Anglijos vyskupams (
530 I,6(24) | Ontologinė visuotinės Bažnyčios pirmenybė
531 I,5(21) | Venerabiles Fratres, non opprimit sed adiuvat, non destruit
532 I,6 | Bažnyčios įsteigtų bažnytinės organizacijos formų, kur primatas irgi
533 I,6(30) | Lumen gentium, 23; dekretas Orientalium Ecclesiarum, 7 ir 9. ~
534 I,4(16) | eiusdem, IV, 2: CCL 138, p. 19. ~
535 I,4 | Bažnyčiai (13). Tokia įpėdinystė paaiškina Romos Bažnyčios pirmumą,
536 I,3 | Petru“(5). Taip reikšmingai pabrėždamas Petro pirmumą, šv. Matas
537 I,6(24) | notio (1992 gegužės 28), 9) pabrėžia ir kiekvieno vyskupo tarnybos
538 II,13 | kuriuo atveju iš esmės svarbu pabrėžti, jog nustatyti, ar galimi
539 I,3 | iš esmės susijusią su jos pačios bendrystės bei išganymo
540 II,12 | Ecclesiae. Šventoji Dvasia padeda Bažnyčiai įžvelgti šį necessitas,
541 Conclu,14 | dovana Bažnyčiai, visi, padedami Šventosios Dvasios malonės,
542 II,13 | privalu in Ecclesia, tai yra padedant Šventajai Dvasiai, ir brolišku
543 I,4 | visumos vienybės principas ir pagrindas “(17) ir todėl turi ypatingą
544 I,5 | primato tikslas ir tada pagrindiniame šio dokumento tekste aiškinamas
545 II,10 | hipotezė, nes visiškai be pagrindo. Galutinę ir būtiną popiežiaus
546 I,3(8) | tarnybos tikrovė buvo laikoma pagrindžiančiu Bažnyčios įvykiu. ~
547 II,11 | bendruomenės, neišvengiamai pagrįstos episkopato vienybe, centras
548 I,6 | nariai Vyskupų kolegijos, pakeitusios Apaštalų kolegiją, kuriai
549 II,7 | tikėjimui. Jis yra Bažnyčios paklusnumo laidas ir šia prasme servus
550 II,8 | šiose srityse privalo paklusti Petro įpėdiniui, kuris taip
551 I,3 | ir mirtyje Romoje – tai paliudyta seniausios literatūrinės
552 II,8 | remiantis visų pirma dviem pamatinėmis prielaidomis: episkopato
553 Conclu,15 | būtent tam, kad kiekvienas pamatytų, jog pergalė priklauso vien
554 I,4 | prisidėjo ir šv. Pauliaus pamokslavimas bei kankinystė. ~Dieviškajame
555 I,5 | savo ruožtu patvirtino ir papildė Vatikano I Susirinkimo mokymą (19),
556 I,3 | evangelijų vietos (7) aiškiai ir paprastai rodo, kad Naujojo Testamento
557 I,4(18) | redintegratio, 1; Paulius VI. Apašt. parag. Evangelii nuntiandi (1975
558 I,4 | Dieviškajame plane dėl primato kaip pareigų, „kurios Viešpaties buvo
559 I,5(21) | Pastor aeternus Pijus IX pareiškė: „ Summa ista Romani Pontificis
560 I,5 | traktavimo būdas leido aiškiau parodyti, kad Romos vyskupo primato
561 I,5 | vertus, būtina taip pat pasakyti, kad vyskupų kolegialumas
562 II,12 | keliaujančios šiame kintamame pasaulyje, situaciją. ~Konkretūs primato
563 Conclu,15 | ženklu. ~Kada ir kaip bus pasiektas taip trokštamas visų krikščionių
564 Conclu,15 | vienybės tikslas? „Kaip jį pasiekti? Dedant ‘viltį’ į Dvasią,
565 I,6 | tarnyba nėra tokia, kuri pasiektų kiekvieną Bažnyčią iš išorės;
566 II,9 | vyskupiškąjį pobūdį, pirmiausia pasireiškia Dievo žodžio perdavimu.
567 Conclu,15 | Petras, silpnas žmogus, buvo pasirinktas uola būtent tam, kad kiekvienas
568 Intro,2 | istoriją. Rengdama šį tekstą, pasirodžiusį minėtųjų Darbų tome kaip
569 II,10 | bendruomene ir, kita vertus, pasitikėjimas Šventosios Dvasios, kuri
570 II,12 | Bažnyčiose, ieško atsakymo ir pasiūlo jį tada ir taip, kada ir
571 I,5 | Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai’ (Lumen gentium, 27). Romos
572 I,3 | darbuose (6). Šis išvardijimas, pasižymintis didele liudijamąja galia,
573 Intro,2(3) | Tekstą atskira brošiūra paskelbė ir Liberia Editrice Vaticana]. ~
574 Intro,1 | kurio darbai buvo neseniai paskelbti (2). ~
575 I,5(21) | gentium, 27. Kreipimesi paskelbus konstituciją Pastor aeternus
576 I,3 | Kristaus buvo nedviprasmiškai paskirtas pirmuoju tarp apaštalų ir
577 II,13 | galią bei kompetenciją tarti paskutinį žodį dėl savo pastoracinės
578 Conclu,15 | būtinus žingsnius, idant mūsų pastangos būtų vis įtikinamesnės “(50).
579 Conclu,15 | Kristui ir nėra žmogaus pastangų padarinys. Viešpats norėjo,
580 I,3 | uola, ant kurios Kristus pastatys savo Bažnyčią (9); jis yra
581 Intro,2 | mintimis, tačiau neketino pateikti jų sintezės ar leistis į
582 II,8 | vienybe ir vyskupiškuoju paties primato pobūdžiu. Kadangi
583 Conclu,15 | Visi esame kviečiami patikėti save Šventajai Dvasiai ir
584 I,3 | vyskupų tarnyba, Petrui patikėtoji vienybės tarnyba irgi priklauso
585 I,5 | šios tarnybos nuo misijos, patikėtos visiems vyskupams, kurie
586 I,6 | nevalia atskirti nuo jiems patikėtų tarnybų ypatingo matmens (24).
587 II,10 | atrodo, yra daug svaresnis ir patikimesnis negu kokia nors teisinė
588 Conclu,15 | Šventajai Dvasiai ir Kristui, patikint save Petrui. ~Kardinolas
589 Conclu,15 | skausmingos atsiskyrimo patirties. Dvasia gali suteikti mums
590 I,6 | jų aplinkoje išsiplėtojo patriarchatų sistema. Ši sistema yra
591 Conclu,15 | didelių silpnybių: Petras pats prisipažino esąs nusidėjėlis (48).
592 I,5 | Taigi „Katalikų Bažnyčia, patvirtindama, kad Romos vyskupo tarnyba
593 I,5 | Susirinkimas savo ruožtu patvirtino ir papildė Vatikano I Susirinkimo
594 Conclu,14 | jog iš naujo oficialiai patvirtinus šiuos mokymo elementus bus
595 I,3 | 3. „Pirmasis Simonas, pavadintas Petru“(5). Taip reikšmingai
596 I,5 | kurie irgi yra ‘Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai’ (Lumen
597 I,6 | Romos vyskupo – Kristaus pavaduotojo Petrui būdingu būdu kaip
598 II,10 | ir ginti. Popiežius gali, pavyzdžiui, suteikti mandatą naujiems
599 II,9 | malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos giliausioji tapatybė “(37). ~
600 I,3 | pirmuoju tarp apaštalų ir pašauktas Bažnyčioje vykdyti apibrėžtą,
601 Conclu,15 | žmogiškasis silpnumas tampa Dievo pažadų tiesos ženklu. ~Kada ir
602 II,9 | atsakomybė už Dievo žodžio perdavimą apima visą Bažnyčią. Kaip
603 II,8 | lygmenimis, įskaitant Žodžio perdavimo, liturgijos bei sakramentų
604 II,9 | pasireiškia Dievo žodžio perdavimu. Tad jis susijęs su ypatinga
605 I,4 | apaštalų, ir turėjo būti perduotos jo įpėdiniams“(15), jau
606 Conclu,15 | kiekvienas pamatytų, jog pergalė priklauso vien Kristui ir
607 I,3 | įėmė Kristaus žodžius apie Petrą ir jo vaidmenį Dvylikos
608 I,3 | išganymo slėpiniu: „Ubi Petrus, ibi ergo Ecclesia“(12).
609 II,8 | reikia žvelgti remiantis visų pirma dviem pamatinėmis prielaidomis:
610 I,4 | suteiktos išimtinai Petrui, pirmajam tarp apaštalų, ir turėjo
611 I,3 | 3. „Pirmasis Simonas, pavadintas Petru“(5).
612 I,6(24) | Ontologinė visuotinės Bažnyčios pirmenybė bet kurios atskiros dalinės
613 II,7 | tai nėra koordinavimo ar pirmininkavimo tarnyba, jo nevalia nei
614 I,3 | nedviprasmiškai paskirtas pirmuoju tarp apaštalų ir pašauktas
615 I,3(12) | Enarrationes in Ps., 40, 30: PL 14, 1134. ~
616 II,9 | bendruomenė savo esme skirta plėstis: „Evangelizacija yra malonė
617 Intro,2 | doktrina buvo nenutrūkstamai plėtota per visą Bažnyčios istoriją.
618 I,4(13) | Pijus IX. Enciklika Qui pluribus (1846 lapkričio 9): DH 2781;
619 II,9 | atsižvelgiant į jo vyskupiškąjį pobūdį, pirmiausia pasireiškia
620 II,7 | kyla primato martyrologinis pobūdis. ~
621 II,8 | vyskupiškuoju paties primato pobūdžiu. Kadangi episkopatas yra
622 I,5(21) | pareiškė: „ Summa ista Romani Pontificis auctoritas, Venerabiles
623 Conclu,15 | bendrystės reikalavimas“(47). Popiežystės istorijoje netrūko žmogiškų
624 II,13 | atsižvelgiant į konkrečius Bažnyčios poreikius. Tačiau sykiu yra aišku,
625 Conclu,14 | šališkas bei vienpusiškas pozicijas, praeityje jau atmestas
626 I,3 | Matas savo evangelijoje pradeda dvylikos apaštalų sąrašą,
627 I,3 | sąrašą, kuris Simono vardu pradedamas ir kitose dviejose sinoptinėse
628 II,12 | pasaulio laikui, turi šio praeinančio pasaulio išvaizdą“(44).
629 Conclu,15 | padėti mums atsikratyti praeities vaiduoklių, skausmingos
630 Conclu,14 | vienpusiškas pozicijas, praeityje jau atmestas Bažnyčios (
631 I,6 | kur primatas irgi buvo praktikuojamas. Katalikų Bažnyčia gerai
632 II,7 | paklusnumo laidas ir šia prasme servus servorum Dei. Jis
633 I,4(13) | Antiochietis. Epist.ad Romanos, prat.: SChr 10, 106 – 107; Šv.
634 I,5 | konstitucijos Pastor aeternus pratarmėje nurodomas primato tikslas
635 I,4(16) | Susirinkimas. Pastor aeternus, pratarmės: DH 3051; plg. Šv. Leonas
636 Conclu,15 | Kardinolas Joseph Ratzinger ~Prefektas ~Tarcisio Bertone ~Vercelli
637 I,4 | Romos Bažnyčios pirmumą, prie kurio prisidėjo ir šv. Pauliaus
638 II,8 | pirma dviem pamatinėmis prielaidomis: episkopato vienybe ir vyskupiškuoju
639 I,5 | vyskupų kolegialumas nei yra priešingas asmeniniam primato vykdymui,
640 I,5 | tarnyba yra viena kitai ne priešingos, bet iš pagrindų bei iš
641 I,6 | Ecclesiarum (23). Jų episkope (priežiūros) visuotinio matmens nevalia
642 II,13 | vykdymo būdai atitinka jos prigimtį, privalu in Ecclesia, tai
643 II,12 | sakramentais ir institucijomis, priklausančiomis šio pasaulio laikui, turi
644 I,6 | kolegiją, kuriai taip pat priklausė nepaprasta šv. Pauliaus
645 II,10 | kurį išpažino. Žinoma, priklausomai nuo aplinkybių, yra daug
646 II,10 | gautos dovanos vykdymą: „Prima sedes a nemine iudicatur “(42).
647 Intro,1 | ir teologus „rasti būdą primatui vykdyti esant atviram naujai
648 Conclu,14 | 14. Primindama šiuos esminius katalikų
649 Conclu,14 | reikėtų žengti toliau. Toks priminimas taip pat naudingas siekiant
650 Intro,2 | priedas – skirti tiktai priminti esminius katalikų mokymo
651 I,4 | tikinčiųjų visumos vienybės principas ir pagrindas “(17) ir todėl
652 I,4 | Bažnyčios pirmumą, prie kurio prisidėjo ir šv. Pauliaus pamokslavimas
653 Conclu,15 | didelių silpnybių: Petras pats prisipažino esąs nusidėjėlis (48). Petras,
654 II,8 | tikintieji – šiose srityse privalo paklusti Petro įpėdiniui,
655 II,13 | būdai atitinka jos prigimtį, privalu in Ecclesia, tai yra padedant
656 II,9 | reiškia ir neklystamumo privilegiją (39). Kaip „visos Bažnyčios
657 II,8 | krikščionių gyvenimo akylą prižiūrėjimą “(35). Kristaus valia visi
658 I,4(13) | Liono II Susirinkimas. Professio fidei (1274 liepos 6): DH
659 I,3(12) | Milanietis. Enarrationes in Ps., 40, 30: PL 14, 1134. ~
660 I,4(13) | Plg., pvz., šv. Siricius I. Laiškas
661 I,4(13) | 1307; Pijus IX. Enciklika Qui pluribus (1846 lapkričio
662 I,4(13) | Klemensas VI. Laiškas Super quibusdam (1351 rugsėjo 29): DH 1053;
663 I,3(8) | Naujojo Testamento tradicijos raiškos formose, tiek sinoptikų
664 II,7 | dieviškasis įsteigimas, randamas Apreiškime (33). Petro įpėdinis
665 Conclu,14 | Šventosios Dvasios malonės, rasime jėgų kasdieniame Bažnyčios
666 Intro,1 | kviečia ganytojus ir teologus „rasti būdą primatui vykdyti esant
667 Conclu,15 | Petrui. ~Kardinolas Joseph Ratzinger ~Prefektas ~Tarcisio Bertone ~
668 Intro,2(3) | Laiškas kardinolui Josephui Ratzingeriui: ten pat, 20. ~4) Il Primato
669 Intro,2 | dalyviams Šventasis Tėvas rašė: „Katalikų Bažnyčia jaučiasi
670 II,7 | Viešpaties, kalbančio žmogui per Raštą, kuriuo gyvena ir kurį aiškina
671 I,3(8) | Morkaus, – tiek Pauliaus raštuose ir Jono tradicijoje; gausios
672 I,4(18) | Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 1; Paulius VI. Apašt. parag.
673 I,4 | įpėdinis, yra „amžinasis ir regimasis tiek vyskupų, tiek tikinčiųjų
674 II,9 | Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje, nes visi ganytojai
675 Conclu,15 | plane – esminis visiškos ir regimos bendrystės reikalavimas“(47).
676 Intro,2 | ar leistis į klausimus, reikalaujančius tolesnių studijų. Šie „apmąstymai “–
677 II,10 | naujiems vyskupams įšventinti, reikalauti iš jų išpažinti katalikų
678 Conclu,15 | visiškos ir regimos bendrystės reikalavimas“(47). Popiežystės istorijoje
679 Conclu,14 | bus aiškiau, kuriuo keliu reikėtų žengti toliau. Toks priminimas
680 I,3 | pavadintas Petru“(5). Taip reikšmingai pabrėždamas Petro pirmumą,
681 Intro,1 | yra itin svarbus, taip pat reikšmingas ekumeniniu požiūriu. Apie
682 II,12 | primato prigimtis istoriškai reiškėsi skirtingomis vykdymo formomis,
683 II,9 | tai tam tikrais atvejais reiškia ir neklystamumo privilegiją (39).
684 II,11 | Petro įpėdinis, iškiliausiai reiškiasi per eucharistinę Auką, kuri
685 I,4 | 4. Remdamasi Naujojo Testamento liudijimu,
686 Intro,2 | visą Bažnyčios istoriją. Rengdama šį tekstą, pasirodžiusį
687 II,12 | užduotis visada turi būti rezervuota Romos vyskupui; ir priešingai,
688 II,7 | tariant, primatą episkope riboja Dievo įsakymai bei neliečiamas
689 Intro,1(2) | del Simposio teologico, Roma 2 – 4 dicembre 1996, Liberia
690 I,5(21) | IX pareiškė: „ Summa ista Romani Pontificis auctoritas, Venerabiles
691 I,4(13) | Ignotas Antiochietis. Epist.ad Romanos, prat.: SChr 10, 106 – 107;
692 I,3 | tarnyboje, jo buvime ir mirtyje Romoje – tai paliudyta seniausios
693 I,5 | Vatikano II Susirinkimas savo ruožtu patvirtino ir papildė Vatikano
694 II,8 | skirtingumą, egzistuojantį tarp Rytų ir Vakarų apeigų, disciplinų
695 I,6 | ir nuo pat pradžių turėjo ryšį su Petro tradicija (30). ~
696 II,10 | laiduoja, viena vertus, jo ryšys su Tradicija bei broliška
697 I,5(21) | destruit sed aedificat, et saepissime confirmat in dignitate,
698 II,10 | valdžią. Įsiklausyti į tai, ką sako dalinės Bažnyčios, yra būdingas
699 II,12 | Keliaujanti Bažnyčia savo sakramentais ir institucijomis, priklausančiomis
700 II,8 | perdavimo, liturgijos bei sakramentų šventimo, Bažnyčios misijos,
701 I,3 | pradeda dvylikos apaštalų sąrašą, kuris Simono vardu pradedamas
702 II,7 | servorum Dei. Jis nedaro savavališkų sprendimų, bet išsako valią
703 II,7 | žodžiui priešingai visokiam savavališkumui bei konformizmui; iš čia
704 I,3(8) | Jono tradicijoje; gausios savų elementų, skirtingos naratyviniais
705 I,5(21) | in caritate, et Fratrum, scilicet Episcoporum, iura firmat
706 II,10 | dovanos vykdymą: „Prima sedes a nemine iudicatur “(42).
707 Conclu,15 | Vercelli arkivyskupas emeritas, sekretorius ~
708 I,3 | mirtyje Romoje – tai paliudyta seniausios literatūrinės bei archeologinės
709 II,10 | vienybės ir visos Dievo tautos sensus fidei padarinys. Toks susaistymas,
710 II,7 | laidas ir šia prasme servus servorum Dei. Jis nedaro savavališkų
711 II,7 | paklusnumo laidas ir šia prasme servus servorum Dei. Jis nedaro
712 Conclu,14 | priminimas taip pat naudingas siekiant išvengti nuolat galimo atkryčio
713 Conclu,15 | nusidėjėlis (48). Petras, silpnas žmogus, buvo pasirinktas
714 Conclu,15 | induose (49): taip žmogiškasis silpnumas tampa Dievo pažadų tiesos
715 I,3 | nepaisant jo žmogiškojo silpnumo, Kristaus buvo nedviprasmiškai
716 Conclu,15 | žmogiškų klaidų ir net didelių silpnybių: Petras pats prisipažino
717 I,3 | 3. „Pirmasis Simonas, pavadintas Petru“(5). Taip
718 I,3 | dvylikos apaštalų sąrašą, kuris Simono vardu pradedamas ir kitose
719 Intro,1(2) | Succesore di Pietro. Atti del Simposio teologico, Roma 2 – 4 dicembre
720 I,3(8) | tradicijos raiškos formose, tiek sinoptikų evangelijose – skirtingais
721 I,3 | pradedamas ir kitose dviejose sinoptinėse evangelijose bei Apaštalų
722 Intro,2 | tačiau neketino pateikti jų sintezės ar leistis į klausimus,
723 I,4(13) | Plg., pvz., šv. Siricius I. Laiškas Directa ad decessorem (
724 II,12 | šiame kintamame pasaulyje, situaciją. ~Konkretūs primato vykdymo
725 Intro,1 | vykdyti esant atviram naujai situacijai, tačiau jokiu būdu neatsisakant
726 II,12 | nustatyti ieškant minimalaus skaičiaus funkcijų, popiežiaus vykdytų
727 II,7 | kiek savo autentiškumo bei skaidrumo “(31) – remiantis Evangelija,
728 II,10 | bei bendrystės vienybei skatinti ir ginti. Popiežius gali,
729 Conclu,15 | atsikratyti praeities vaiduoklių, skausmingos atsiskyrimo patirties. Dvasia
730 I,5 | daugiausia dėmesio skirdamas primato tikslo temai, kuri
731 II,7 | Primatas savo esme bei vykdymu skiriasi nuo žmonių visuomenėse aptinkamų
732 II,9 | bažnytinė bendruomenė savo esme skirta plėstis: „Evangelizacija
733 Intro,2 | kaip simpoziumo priedas – skirti tiktai priminti esminius
734 I,3(8) | sinoptikų evangelijose – skirtingais bruožais Mato ir Luko, taip
735 II,12 | prigimtis istoriškai reiškėsi skirtingomis vykdymo formomis, atitinkančiomis
736 I,3(8) | gausios savų elementų, skirtingos naratyviniais aspektais,
737 II,8 | taip pat laiduoja teisėtą skirtingumą, egzistuojantį tarp Rytų
738 I,5 | kaip Corpus Ecclesiarum slėpinį (20). Toks traktavimo būdas
739 I,3 | bendrystės bei išganymo slėpiniu: „Ubi Petrus, ibi ergo Ecclesia“(12).
740 II,7 | vieta Kristaus išganomajame slėpinyje ir Bažnyčios statydinimo
741 II,7 | Jis nedaro savavališkų sprendimų, bet išsako valią Viešpaties,
742 II,8 | kiti tikintieji – šiose srityse privalo paklusti Petro įpėdiniui,
743 II,7 | išganomajame slėpinyje ir Bažnyčios statydinimo darbe. Primatas savo esme
744 I,3 | tikėjimas nesusvyruos ir stiprins brolius (10); galiausiai
745 Conclu,15 | jie suvienyti Kristuje, ir stiprintų visų tikinčiųjų tikėjimą“(46).
746 I,3 | nuolatinei Kristaus Bažnyčios struktūrai, ir kad ši įpėdinystė susieta
747 II,10 | Bažnyčiai, kurti pastoracines struktūras, tarnaujančias atskiroms
748 II,8 | disciplinų bei bažnytinių struktūrų. ~
749 Intro,2 | reikalaujančius tolesnių studijų. Šie „apmąstymai “– kaip
750 I,5(21) | aeternus Pijus IX pareiškė: „ Summa ista Romani Pontificis auctoritas,
751 I,4(13) | 861; Klemensas VI. Laiškas Super quibusdam (1351 rugsėjo
752 II,7 | tarnybos vykdymą reikia suprasti – idant jis „neprarastų
753 I,3 | ir vis aiškiau Bažnyčia suprato, kad lygiai taip pat kaip
754 I,5 | primato vykdymui, nei gali jį sureliatyvinti. ~
755 II,10 | sensus fidei padarinys. Toks susaistymas, kaip atrodo, yra daug svaresnis
756 I,6 | įgyja ypatingo svorio, nes susiejama su pilnutine ir aukščiausia
757 I,3 | struktūrai, ir kad ši įpėdinystė susieta su jo kankinystės vieta. ~
758 I,6 | primatas, vienas su kitu susiję ir neatskiriami, yra įsteigti
759 II,9 | žodžio perdavimu. Tad jis susijęs su ypatinga atsakomybe už
760 II,9 | Magisteriumas (38), funkcija, susijusi su charizma, būtent su Šventosios
761 I,3 | gilesnę tikrovę, iš esmės susijusią su jos pačios bendrystės
762 I,3(8) | aspektais, jos iš pagrindų sutampa esmine reikšme. Tai ženklas,
763 I,4 | kurios Viešpaties buvo suteiktos išimtinai Petrui, pirmajam
764 Conclu,15 | vyskupams pripažinti, jog jie suvienyti Kristuje, ir stiprintų visų
765 I,6 | Katalikų Bažnyčia gerai suvokia apaštališkųjų sostų ankstyvojoje
766 II,7 | iki garbės primato, nei suvokti kaip politinės monarchijos. ~
767 Conclu,14 | konciliarizmą ir t. t.). Tačiau svarbiausia tai, kad, laikydami Dievo
768 II,13 | Bet kuriuo atveju iš esmės svarbu pabrėžti, jog nustatyti,
769 Intro,1 | primato klausimas yra itin svarbus, taip pat reikšmingas ekumeniniu
770 II,10 | susaistymas, kaip atrodo, yra daug svaresnis ir patikimesnis negu kokia
771 I,6 | Ecclesiarum įgyja ypatingo svorio, nes susiejama su pilnutine
772 II,13 | Bažnyčios poreikius. Tačiau sykiu yra aišku, kad tiktai popiežius (
773 I,5 | harmoningai derančios (21). ~Taigi „Katalikų Bažnyčia, patvirtindama,
774 II,12 | vietos aplinkybėms ištikimai taiko jos galutinį tikslą (Bažnyčios
775 Conclu,15 | taip žmogiškasis silpnumas tampa Dievo pažadų tiesos ženklu. ~
776 II,9 | pašaukimas, jos giliausioji tapatybė “(37). ~Romos popiežiaus
777 Conclu,15 | Joseph Ratzinger ~Prefektas ~Tarcisio Bertone ~Vercelli arkivyskupas
778 II,7 | aiškina Tradicija; kitaip tariant, primatą episkope riboja
779 II,11 | kuriai nepakartojamu būdu tarnauja Petro įpėdinis, iškiliausiai
780 II,10 | pastoracines struktūras, tarnaujančias atskiroms dalinėms Bažnyčioms,
781 Conclu,14 | kad, laikydami Dievo tarnų Tarno tarnybą didele dieviškojo
782 Conclu,14 | tai, kad, laikydami Dievo tarnų Tarno tarnybą didele dieviškojo
783 II,13 | turi galią bei kompetenciją tarti paskutinį žodį dėl savo
784 I,3 | savo Bažnyčią (9); jis yra tas, kurio, vienąsyk atsivertusio,
785 II,11 | visais dvasininkais ir visa tauta. Kiekvienas galiojantis
786 II,10 | vienybės ir visos Dievo tautos sensus fidei padarinys.
787 I,6 | apaštališkosios Tradicijos atramos taškai; jų aplinkoje išsiplėtojo
788 II,10 | misija visai Bažnyčiai apima teisę atlikti Bažnyčios valdymo
789 II,10 | kuriai Romos popiežius teisės požiūriu atsakytų už gautos
790 II,8 | kuris taip pat laiduoja teisėtą skirtingumą, egzistuojantį
791 II,10 | patikimesnis negu kokia nors teisinė instancija, kuriai Romos
792 I,5 | pagrindiniame šio dokumento tekste aiškinamas popiežiaus galių
793 I,5 | skirdamas primato tikslo temai, kuri buvo nagrinėjama itin
794 Intro,1 | nuodugniau išnagrinėti šią tematiką grynai magisteriniu aspektu
795 Intro,1(2) | Pietro. Atti del Simposio teologico, Roma 2 – 4 dicembre 1996,
796 Intro,1 | ypač kviečia ganytojus ir teologus „rasti būdą primatui vykdyti
797 Intro,2 | simpoziumo dalyviams Šventasis Tėvas rašė: „Katalikų Bažnyčia
798 Intro,1 | Atsiliepdama į Šventojo Tėvo kvietimą, Tikėjimo mokslo
799 Intro,2 | Apaštalų tradicijai bei Tėvų tikėjimui dvasia išsaugojusi
800 I,6 | pilnutinė ir visuotinė, bet ir tiesioginė, kuriai pavaldūs visi, tiek
801 I,3 | vienąsyk atsivertusio, tikėjimas nesusvyruos ir stiprins
802 II,10 | padėti kiekvienam išlikti tikėjime, kurį išpažino. Žinoma,
803 II,9 | Petro įpėdiniui, tai tam tikrais atvejais reiškia ir neklystamumo
804 II,9 | Evangelizacija yra malonė ir tikrasis Bažnyčios pašaukimas, jos
805 II,12 | jog tam tikra užduotis tam tikroje epochoje buvo atliekama
806 II,12 | ištikimai taiko jos galutinį tikslą (Bažnyčios vienybę). Šių
807 I,5 | dėmesio skirdamas primato tikslo temai, kuri buvo nagrinėjama
808 II,12 | kada ir kaip mano esant tinkama. ~Vadinasi, tikėjimo mokslo
809 II,10 | valdymo veiksmus, būtinus ar tinkamus tikėjimo bei bendrystės
810 Intro,2 | klausimus, reikalaujančius tolesnių studijų. Šie „apmąstymai “–
811 Intro,2 | pasirodžiusį minėtųjų Darbų tome kaip priedas, Tikėjimo mokslo
812 I,4(16) | plg. Šv. Leonas Didysis. Tract. in Natale eiusdem, IV,
813 Intro,2 | jaučiasi ištikimybės Apaštalų tradicijai bei Tėvų tikėjimui dvasia
814 I,3(8) | Pauliaus raštuose ir Jono tradicijoje; gausios savų elementų,
815 I,5 | Ecclesiarum slėpinį (20). Toks traktavimo būdas leido aiškiau parodyti,
816 Conclu,15 | jo lobis būtų nešiojamas trapiuose induose (49): taip žmogiškasis
817 Conclu,15 | Visiška bendrystė, Viešpaties trokštama tarp tų, kurie išpažįsta
818 Conclu,15 | kaip bus pasiektas taip trokštamas visų krikščionių vienybės
819 I,5(21) | Episcoporum, iura firmat atque tueatur “(Mansi 52, 1336 A/B). ~
820 II,10 | kuriai Romos popiežius turėtų atsakyti, – apskritai nepriimtina
821 I,5 | aiškinamas popiežiaus galių turinys bei apimtis. Vatikano II
822 Conclu,15 | tarnyba, ir nuolankiai bei tvirtai laikosi nuomonės, „kad dalinių
823 II,10 | Susirinkimų nutarimams, tvirtinti aukštesnio nei dieceziniai
824 I,3 | bei išganymo slėpiniu: „Ubi Petrus, ibi ergo Ecclesia“(12).
825 Conclu,14 | febronianizmą, galikanizmą, ultramontanizmą, konciliarizmą ir t. t.).
826 II,8 | episkopatas yra tikrovė, kuri yra una et indivisa (34), popiežiaus
827 I,5(21) | confirmat in dignitate, unit in caritate, et Fratrum,
828 I,4(18) | II Susirinkimas. Dekretas Unitatis redintegratio, 1; Paulius
829 I,3 | vykdyti apibrėžtą, ypatingą užduotį. Jis yra uola, ant kurios
830 II,12 | kaip mano esant tinkama. ~Vadinasi, tikėjimo mokslo branduolio
831 II,10 | Šventosios Dvasios, kuri vadovauja Bažnyčiai, pagalba. ~
832 I,3 | galiausiai jis yra ganytojas, vadovausiantis visai Viešpaties mokinių
833 II,10 | su magisteriniu primato vaidmeniu Petro įpėdinio misija visai
834 Conclu,15 | mums atsikratyti praeities vaiduoklių, skausmingos atsiskyrimo
835 II,8 | egzistuojantį tarp Rytų ir Vakarų apeigų, disciplinų bei bažnytinių
836 II,10 | popiežius turi absoliučią valdžią. Įsiklausyti į tai, ką sako
837 Intro,2 | Bažnyčių laisvę nuo politinės valdžios kišimosi. ~
838 I,3 | apaštalų sąrašą, kuris Simono vardu pradedamas ir kitose dviejose
839 I,4(13) | Directa ad decessorem (385 vasario 10): DH 181; Liono II Susirinkimas.
840 Intro,1(2) | Editrice Vaticana, Citta del Vaticano, 1998. ~
841 Intro,1 | 1996 metų gruodžio 2–4 d. Vatikane vykusiame simpoziume „Petro
842 I,6 | kuriais Dievo Apvaizda veda Bažnyčią, ir nuo pat pradžių
843 I,6 | kurioje „tikrai yra ir veikia „Kristaus Bažnyčia (28)
844 Conclu,14 | ištikimai išsaugoti visišką ir veiklią vienybę su Romos popiežiumi (45). ~
845 II,8 | primatas apima įgaliojimą veiksmingai tarnauti visų vyskupų ir
846 II,10 | atlikti Bažnyčios valdymo veiksmus, būtinus ar tinkamus tikėjimo
847 I,3 | krikščionių bendruomenėse ir vėliau visoje Bažnyčioje Petro
848 I,5(21) | Romani Pontificis auctoritas, Venerabiles Fratres, non opprimit sed
849 Conclu,15 | Prefektas ~Tarcisio Bertone ~Vercelli arkivyskupas emeritas, sekretorius ~
850 I,6 | dalinės Bažnyčios abipusio vidinio buvimo viena kitoje išraiška (29). ~
851 I,6 | Šis Romos vyskupo tarnybos vidinis buvimas kiekvienoje dalinėje
852 I,3 | jis yra tas, kurio, vienąsyk atsivertusio, tikėjimas
853 Conclu,14 | atkryčio į šališkas bei vienpusiškas pozicijas, praeityje jau
854 II,10 | nei dieceziniai lygmens vienuolinius institutus ir t. t. Kadangi
855 Intro,2 | neretai gindavo vyskupų bei vietinių Bažnyčių laisvę nuo politinės
856 Conclu,15 | žmogaus pastangų padarinys. Viešpats norėjo, kad laiko tėkmėje
857 Conclu,15 | Kaip jį pasiekti? Dedant ‘viltį’ į Dvasią, kuri gali padėti
858 II,12 | nereiškia, kad ši užduotis visada turi būti rezervuota Romos
859 II,11 | popiežiumi, vyskupų bendrija, visais dvasininkais ir visa tauta.
860 II,10 | nepriimtina hipotezė, nes visiškai be pagrindo. Galutinę ir
861 Conclu,15 | Dievo plane – esminis visiškos ir regimos bendrystės reikalavimas“(47).
862 I,3 | bendruomenėse ir vėliau visoje Bažnyčioje Petro įvaizdis
863 II,7 | Dievo žodžiui priešingai visokiam savavališkumui bei konformizmui;
864 I,3(8) | Liudijimų dėl Petro tarnybos yra visose Naujojo Testamento tradicijos
865 I,4 | vyskupų, tiek tikinčiųjų visumos vienybės principas ir pagrindas “(17)
866 II,7 | vykdymu skiriasi nuo žmonių visuomenėse aptinkamų valdymo tarnybų (32):
867 II,13 | pastoracinės tarnybos vykdymo visuotinėje Bažnyčioje būdų. ~
868 II,9 | ji yra aukščiausiasis ir visuotinis Magisteriumas (38), funkcija,
869 II,13 | arba popiežius kartu su Visuotiniu Susirinkimu), kaip Petro
870 II,8 | tikinčiųjų vienybei ir „yra vykdomas įvairiais lygmenimis, įskaitant
871 II | II. Primato vykdymas ir vykdymo formos ~
872 II,7 | Primatas savo esme bei vykdymu skiriasi nuo žmonių visuomenėse
873 I,5 | priešingas asmeniniam primato vykdymui, nei gali jį sureliatyvinti. ~
874 II,12 | skaičiaus funkcijų, popiežiaus vykdytų istorijos tėkmėje. Todėl
875 Intro,1 | gruodžio 2–4 d. Vatikane vykusiame simpoziume „Petro įpėdinio
876 I,6 | Bažnyčioje (26); tai tikrai vyskupiška galia, ne tik auk čiausia,
877 II,9 | primatas, atsižvelgiant į jo vyskupiškąjį pobūdį, pirmiausia pasireiškia
878 II,9 | Romos popiežiaus vyskupiškoji atsakomybė už Dievo žodžio
879 II,8 | prielaidomis: episkopato vienybe ir vyskupiškuoju paties primato pobūdžiu.
880 II,12 | turi būti rezervuota Romos vyskupui; ir priešingai, vien faktas,
881 Intro,1 | Ut unum sint, kurioje jis ypač kviečia ganytojus ir teologus „
882 Conclu,14 | nuolat galimo atkryčio į šališkas bei vienpusiškas pozicijas,
883 II,12 | Bažnyčios, keliaujančios šiame kintamame pasaulyje, situaciją. ~
884 Intro,2 | reikalaujančius tolesnių studijų. Šie „apmąstymai “– kaip simpoziumo
885 II,8 | vyskupai ir kiti tikintieji – šiose srityse privalo paklusti
886 I,6 | Bažnyčią iš išorės; ji įrašyta širdyje kiekvienos dalinės Bažnyčios,
887 II,12 | tikslą (Bažnyčios vienybę). Šių konkrečių būdų didesnė ar
888 Intro,2 | Laiške simpoziumo dalyviams Šventasis Tėvas rašė: „Katalikų Bažnyčia
889 II,8 | liturgijos bei sakramentų šventimo, Bažnyčios misijos, drausmės
890 II,12 | nuo necessitas Ecclesiae. Šventoji Dvasia padeda Bažnyčiai
891 Intro,1 | elementų“(1). ~Atsiliepdama į Šventojo Tėvo kvietimą, Tikėjimo
892 I,3(8) | sutampa esmine reikšme. Tai ženklas, kad Petro tarnybos tikrovė
893 Conclu,15 | tampa Dievo pažadų tiesos ženklu. ~Kada ir kaip bus pasiektas
894 Conclu,15 | ir drąsos žengti būtinus žingsnius, idant mūsų pastangos būtų
895 II,10 | tikėjime, kurį išpažino. Žinoma, priklausomai nuo aplinkybių,
896 Conclu,15 | priklauso vien Kristui ir nėra žmogaus pastangų padarinys. Viešpats
897 Conclu,15 | trapiuose induose (49): taip žmogiškasis silpnumas tampa Dievo pažadų
898 I,3 | apaštalo, kuris, nepaisant jo žmogiškojo silpnumo, Kristaus buvo
899 Conclu,15 | Popiežystės istorijoje netrūko žmogiškų klaidų ir net didelių silpnybių:
900 II,7 | valią Viešpaties, kalbančio žmogui per Raštą, kuriuo gyvena
901 Conclu,15 | nusidėjėlis (48). Petras, silpnas žmogus, buvo pasirinktas uola būtent
902 II,7 | bei vykdymu skiriasi nuo žmonių visuomenėse aptinkamų valdymo
903 II,13 | kompetenciją tarti paskutinį žodį dėl savo pastoracinės tarnybos
904 I,3 | Testamento kanonas įėmė Kristaus žodžius apie Petrą ir jo vaidmenį
905 II,8 | būdingus bruožus reikia žvelgti remiantis visų pirma dviem
|