6. Visi vyskupai kaip nariai Vyskupų kolegijos, pakeitusios Apaštalų kolegiją, kuriai taip pat priklausė nepaprasta šv. Pauliaus asmenybė, įpareigoti sollicitudo omnium Ecclesiarum (²³). Jų episkope (priežiūros) visuotinio matmens nevalia atskirti nuo jiems patikėtų tarnybų ypatingo matmens (²⁴). Romos vyskupo – Kristaus pavaduotojo Petrui būdingu būdu kaip Vyskupų kolegijos galvos (²⁵) – atveju sollicitudo omnium Ecclesiarum įgyja ypatingo svorio, nes susiejama su pilnutine ir aukščiausia galia Bažnyčioje (²⁶); tai tikrai vyskupiška galia, ne tik auk čiausia, pilnutinė ir visuotinė, bet ir tiesioginė, kuriai pavaldūs visi, tiek ganytojai, tiek kiti tikintieji (²⁷). Tad Petro įpėdinio tarnyba nėra tokia, kuri pasiektų kiekvieną Bažnyčią iš išorės; ji įrašyta širdyje kiekvienos dalinės Bažnyčios, kurioje „tikrai yra ir veikia „Kristaus Bažnyčia (²⁸) ir kuri dėl šios priežasties yra atvira vienybės tarnybai. Šis Romos vyskupo tarnybos vidinis buvimas kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje taip pat yra visuotinės Bažnyčios ir dalinės Bažnyčios abipusio vidinio buvimo viena kitoje išraiška (²⁹).

Episkopatas ir primatas, vienas su kitu susiję ir neatskiriami, yra įsteigti Dievo. Istoriškai atsirado Bažnyčios įsteigtų bažnytinės organizacijos formų, kur primatas irgi buvo praktikuojamas. Katalikų Bažnyčia gerai suvokia apaštališkųjų sostų ankstyvojoje Bažnyčioje vaidmenį, pirmiausia tų, kurie laikomi Petro – Antiochija ir Aleksandrija – ir yra apaštališkosios Tradicijos atramos taškai; jų aplinkoje išsiplėtojo patriarchatų sistema. Ši sistema yra vienas iš būdų, kuriais Dievo Apvaizda veda Bažnyčią, ir nuo pat pradžių turėjo ryšį su Petro tradicija (³⁰).