10. Drauge su magisteriniu primato vaidmeniu Petro įpėdinio
misija visai Bažnyčiai apima teisę atlikti Bažnyčios
valdymo veiksmus, būtinus ar tinkamus tikėjimo bei bendrystės
vienybei skatinti ir ginti. Popiežius gali, pavyzdžiui, suteikti
mandatą naujiems vyskupams įšventinti, reikalauti iš jų
išpažinti katalikų tikėjimą, padėti kiekvienam
išlikti tikėjime, kurį išpažino. Žinoma,
priklausomai nuo aplinkybių, yra daug kitų galimų būdų
šiai vienybės tarnybai vykdyti: leisti įstatymus visai
Bažnyčiai, kurti pastoracines struktūras, tarnaujančias
atskiroms dalinėms Bažnyčioms, suteikti įpareigojančią
galią dalinių Susirinkimų nutarimams, tvirtinti aukštesnio
nei dieceziniai lygmens vienuolinius institutus ir t. t. Kadangi primato galia
aukščiausia, nėra jokios kitos instancijos, kuriai Romos
popiežius teisės požiūriu atsakytų už gautos
dovanos vykdymą: „Prima sedes a nemine iudicatur “(42). Tačiau
tai nereiškia, kad popiežius turi absoliučią valdžią.
Įsiklausyti į tai, ką sako dalinės Bažnyčios, yra
būdingas vienybės tarnybos bruožas, taip pat Vyskupų
kolegijos vienybės ir visos Dievo tautos sensus fidei padarinys. Toks
susaistymas, kaip atrodo, yra daug svaresnis ir patikimesnis negu kokia nors
teisinė instancija, kuriai Romos popiežius turėtų atsakyti,
– apskritai nepriimtina hipotezė, nes visiškai be pagrindo. Galutinę
ir būtiną popiežiaus atsakomybę geriausiai laiduoja, viena
vertus, jo ryšys su Tradicija bei broliška bendruomene ir, kita
vertus, pasitikėjimas Šventosios Dvasios, kuri vadovauja Bažnyčiai,
pagalba.
|