12. „Keliaujanti Bažnyčia savo sakramentais ir institucijomis, priklausančiomis šio pasaulio laikui, turi šio praeinančio pasaulio išvaizdą“(⁴⁴). Dėl šios priežasties taip pat nekintama Petro įpėdinio primato prigimtis istoriškai reiškėsi skirtingomis vykdymo formomis, atitinkančiomis Bažnyčios, keliaujančios šiame kintamame pasaulyje, situaciją.

Konkretūs primato vykdymo būdai būdingi Petro tarnybai tiek, kiek jie laiko bei vietos aplinkybėms ištikimai taiko jos galutinį tikslą (Bažnyčios vienybę). Šių konkrečių būdų didesnė ar mažesnė apimtis kiekvienoje istorijos epochoje priklauso nuo necessitas Ecclesiae. Šventoji Dvasia padeda Bažnyčiai įžvelgti šį necessitas, ir Romos vyskupas, įsiklausydamas į Dvasios balsą Bažnyčiose, ieško atsakymo ir pasiūlo jį tada ir taip, kada ir kaip mano esant tinkama.

Vadinasi, tikėjimo mokslo branduolio primato kompetencijų atžvilgiu neįmanoma nustatyti ieškant minimalaus skaičiaus funkcijų, popiežiaus vykdytų istorijos tėkmėje. Todėl vien faktas kaip toks, jog tam tikra užduotis tam tikroje epochoje buvo atliekama popiežiaus, nereiškia, kad ši užduotis visada turi būti rezervuota Romos vyskupui; ir priešingai, vien faktas, jog tam tikra funkcija anksčiau nebūdavo atliekama popiežiaus, neleidžia daryti išvados, kad ši funkcija ateityje tikrai neatsidurs Petro tarnybos kompetencijoje.