15. Visiška bendrystė, Viešpaties
trokštama tarp tų, kurie išpažįsta esą jo
mokiniai, reikalauja visiems pripažinti visuotinę bažnytinę
tarnybą, „kuri leistų visiems vyskupams pripažinti, jog jie
suvienyti Kristuje, ir stiprintų visų tikinčiųjų tikėjimą“(46).
Katalikų Bažnyčia išpažįsta, jog tokia tarnyba
yra Romos popiežiaus, Petro įpėdinio, primato tarnyba, ir
nuolankiai bei tvirtai laikosi nuomonės, „kad dalinių Bažnyčių
bendrystė su Romos Bažnyčia ir jų vyskupų bendrystė
su Romos vyskupu yra – Dievo plane – esminis visiškos ir regimos bendrystės
reikalavimas“(47). Popiežystės istorijoje netrūko
žmogiškų klaidų ir net didelių silpnybių: Petras
pats prisipažino esąs nusidėjėlis (48). Petras,
silpnas žmogus, buvo pasirinktas uola būtent tam, kad kiekvienas
pamatytų, jog pergalė priklauso vien Kristui ir nėra
žmogaus pastangų padarinys. Viešpats norėjo, kad laiko tėkmėje
jo lobis būtų nešiojamas trapiuose induose (49): taip
žmogiškasis silpnumas tampa Dievo pažadų tiesos
ženklu.
Kada ir kaip bus pasiektas taip trokštamas visų krikščionių
vienybės tikslas? „Kaip jį pasiekti? Dedant ‘viltį’ į Dvasią,
kuri gali padėti mums atsikratyti praeities vaiduoklių, skausmingos
atsiskyrimo patirties. Dvasia gali suteikti mums aiškumo, jėgos ir drąsos
žengti būtinus žingsnius, idant mūsų pastangos būtų
vis įtikinamesnės “(50). Visi esame kviečiami patikėti
save Šventajai Dvasiai ir Kristui, patikint save Petrui.
Kardinolas Joseph
Ratzinger
Prefektas
Tarcisio Bertone
Vercelli arkivyskupas emeritas, sekretorius
|