I. Primato ištakos, tikslas ir prigimtis

3. „Pirmasis Simonas, pavadintas Petru“(⁵). Taip reikšmingai pabrėždamas Petro pirmumą, šv. Matas savo evangelijoje pradeda dvylikos apaštalų sąrašą, kuris Simono vardu pradedamas ir kitose dviejose sinoptinėse evangelijose bei Apaštalų darbuose (⁶). Šis išvardijimas, pasižymintis didele liudijamąja galia, ir kitos evangelijų vietos (⁷) aiškiai ir paprastai rodo, kad Naujojo Testamento kanonas įėmė Kristaus žodžius apie Petrą ir jo vaidmenį Dvylikos grupėje (⁸). Todėl ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse ir vėliau visoje Bažnyčioje Petro įvaizdis išliko kaip įvaizdis apaštalo, kuris, nepaisant jo žmogiškojo silpnumo, Kristaus buvo nedviprasmiškai paskirtas pirmuoju tarp apaštalų ir pašauktas Bažnyčioje vykdyti apibrėžtą, ypatingą užduotį. Jis yra uola, ant kurios Kristus pastatys savo Bažnyčią (⁹); jis yra tas, kurio, vienąsyk atsivertusio, tikėjimas nesusvyruos ir stiprins brolius (¹⁰); galiausiai jis yra ganytojas, vadovausiantis visai Viešpaties mokinių bendruomenei (¹¹).

Petro asmenyje, misijoje ir tarnyboje, jo buvime ir mirtyje Romoje – tai paliudyta seniausios literatūrinės bei archeologinės tradicijos – Bažnyčia įžvelgia gilesnę tikrovę, iš esmės susijusią su jos pačios bendrystės bei išganymo slėpiniu: „Ubi Petrus, ibi ergo Ecclesia“(¹²). Nuo pat pradžių ir vis aiškiau Bažnyčia suprato, kad lygiai taip pat kaip apaštalų įpėdinystė įgyvendinama vyskupų tarnyba, Petrui patikėtoji vienybės tarnyba irgi priklauso nuolatinei Kristaus Bažnyčios struktūrai, ir kad ši įpėdinystė susieta su jo kankinystės vieta.