10. Drauge su magisteriniu primato vaidmeniu Petro įpėdinio misija visai Bažnyčiai apima teisę atlikti Bažnyčios valdymo veiksmus, būtinus ar tinkamus tikėjimo bei bendrystės vienybei skatinti ir ginti. Popiežius gali, pavyzdžiui, suteikti mandatą naujiems vyskupams įšventinti, reikalauti iš jų išpažinti katalikų tikėjimą, padėti kiekvienam išlikti tikėjime, kurį išpažino. Žinoma, priklausomai nuo aplinkybių, yra daug kitų galimų būdų šiai vienybės tarnybai vykdyti: leisti įstatymus visai Bažnyčiai, kurti pastoracines struktūras, tarnaujančias atskiroms dalinėms Bažnyčioms, suteikti įpareigojančią galią dalinių Susirinkimų nutarimams, tvirtinti aukštesnio nei dieceziniai lygmens vienuolinius institutus ir t. t. Kadangi primato galia aukščiausia, nėra jokios kitos instancijos, kuriai Romos popiežius teisės požiūriu atsakytų už gautos dovanos vykdymą: „Prima sedes a nemine iudicatur “(⁴²). Tačiau tai nereiškia, kad popiežius turi absoliučią valdžią. Įsiklausyti į tai, ką sako dalinės Bažnyčios, yra būdingas vienybės tarnybos bruožas, taip pat Vyskupų kolegijos vienybės ir visos Dievo tautos sensus fidei padarinys. Toks susaistymas, kaip atrodo, yra daug svaresnis ir patikimesnis negu kokia nors teisinė instancija, kuriai Romos popiežius turėtų atsakyti, – apskritai nepriimtina hipotezė, nes visiškai be pagrindo. Galutinę ir būtiną popiežiaus atsakomybę geriausiai laiduoja, viena vertus, jo ryšys su Tradicija bei broliška bendruomene ir, kita vertus, pasitikėjimas Šventosios Dvasios, kuri vadovauja Bažnyčiai, pagalba.