15. Visiška bendrystė, Viešpaties trokštama tarp tų, kurie išpažįsta esą jo mokiniai, reikalauja visiems pripažinti visuotinę bažnytinę tarnybą, „kuri leistų visiems vyskupams pripažinti, jog jie suvienyti Kristuje, ir stiprintų visų tikinčiųjų tikėjimą“(⁴⁶). Katalikų Bažnyčia išpažįsta, jog tokia tarnyba yra Romos popiežiaus, Petro įpėdinio, primato tarnyba, ir nuolankiai bei tvirtai laikosi nuomonės, „kad dalinių Bažnyčių bendrystė su Romos Bažnyčia ir jų vyskupų bendrystė su Romos vyskupu yra – Dievo plane – esminis visiškos ir regimos bendrystės reikalavimas“(⁴⁷). Popiežystės istorijoje netrūko žmogiškų klaidų ir net didelių silpnybių: Petras pats prisipažino esąs nusidėjėlis (⁴⁸). Petras, silpnas žmogus, buvo pasirinktas uola būtent tam, kad kiekvienas pamatytų, jog pergalė priklauso vien Kristui ir nėra žmogaus pastangų padarinys. Viešpats norėjo, kad laiko tėkmėje jo lobis būtų nešiojamas trapiuose induose (⁴⁹): taip žmogiškasis silpnumas tampa Dievo pažadų tiesos ženklu.

Kada ir kaip bus pasiektas taip trokštamas visų krikščionių vienybės tikslas? „Kaip jį pasiekti? Dedant ‘viltį’ į Dvasią, kuri gali padėti mums atsikratyti praeities vaiduoklių, skausmingos atsiskyrimo patirties. Dvasia gali suteikti mums aiškumo, jėgos ir drąsos žengti būtinus žingsnius, idant mūsų pastangos būtų vis įtikinamesnės “(⁵⁰). Visi esame kviečiami patikėti save Šventajai Dvasiai ir Kristui, patikint save Petrui.

Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas

Tarcisio Bertone
Vercelli arkivyskupas emeritas, sekretorius