Chapter,Paragraph
1 I,1 | priklausančią žmogaus istorijai ir nušviestą Dievo žodžiu.
2 I,1 | atradus kančios prasmę, ir šis atradimas, net jeigu
3 I,1 | atradimas, net jeigu juo ir labai asmeniškai dalijasi
4 I,1 | Tarso, – drauge galioja ir kitiems. Apaštalas dalijasi
5 I,1 | Apaštalas dalijasi savo atradimu ir džiaugiasi juo dėl visų
6 I,2 | fakto ši tema yra universali ir lydi žmogų kiekvienoje geografinėje
7 I,2 | koegzistuoja su žmogumi pasaulyje ir todėl turi būti vis iš naujo
8 I,2 | kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (3), nors
9 I,2 | nors žmogui yra žinomas ir artimas gyvūnijos pasaulio
10 I,2 | išreiškia žmogui būdingą gelmę ir savo ruožtu ją pranoksta.
11 I,3 | pasireiškia įvairiais būdais ir skirtingais mastais; tačiau
12 I,3 | tampa “Bažnyčios keliu”; ir šis kelias – vienas iš svarbiausiųjų
13 I,3(4) | 21, 22: AAS 71 (1979) 284 ir t., 304, 320, 323. ~
14 I,4 | užuojautą, taip pat pagarbą ir savotiškai baugina. Juk
15 I,4 | apie ką bus kalbama toliau ir kas kyla iš giliausio širdies
16 I,4 | giliausio širdies poreikio ir gilaus tikėjimo imperatyvo.
17 I,4 | ypač artimi vienas kitam ir susiję vienas su kitu: širdies
18 I,4 | suteikia turinį, kurio vardu ir kurio galia drįstame paliesti
19 II,5 | vyksmas, glūdintis konkrečiame ir nepakartojamame žmogaus
20 II,5 | esanti beveik neapčiuopiama ir neperteikiama, tačiau būtent
21 II,5 | būti traktuojama, apmąstoma ir suvokiama kaip eksplicitiška
22 II,5 | kelti esminius klausimus ir ieškoti į juos atsakymų.
23 II,5 | kad medicina kaip mokslas ir kartu gydymo menas plačiame
24 II,5 | kurią tiksliai atskleidžia ir santykinai geriausiai įvaldo “
25 II,5 | kas platesnis, įvairesnis ir turintis daug matmenų. Žmogus
26 II,5 | ji dar daugialypiškesnė ir drauge dar giliau įsišaknijusi
27 II,5 | dėl skirtumo tarp fizinės ir moralinės kančios. Šis skirtumas
28 II,5 | žmogiškosios būties matmeniu ir nurodo į kūniškąjį ir dvasinį
29 II,5 | matmeniu ir nurodo į kūniškąjį ir dvasinį elementą, kaip tiesioginį
30 II,5 | dalies žodžius “kančia” ir “skausmas” galime vartoti
31 II,5 | žinoma, tiek pat plati ir įvairi kaip ir kūno kančia.
32 II,5 | pat plati ir įvairi kaip ir kūno kančia. Tačiau pirmosios
33 II,5 | taip aiškiai apibrėžiama ir ne taip lengvai pasiekiama
34 II,6 | mirtis (6), ypač pirmgimio ir viengimio sūnaus mirtis (7),
35 II,6(8) | Rachelė (plg. Pr 30, 1) ir Samuelio motina Hana (plg.
36 II,6 | ilgesys (9), persekiojimas ir aplinkos priešiškumas (10),
37 II,6 | kenčiančiojo pajuoka ir panieka (11), vienatvė ir
38 II,6 | ir panieka (11), vienatvė ir apleistumas (12); be to,
39 II,6 | kenčia (14), neištikimybė ir nedėkingumas, patiriamas
40 II,6(14) | plg. Ps 73 [72], 3 – 14) ir Koheletas (plg. Koh 4, 1 –
41 II,6 | draugų bei kaimynų (15) ir galiausiai savo tautos nelaimė (16).
42 II,6 | žmogus suvokiamas kaip kūno ir sielos vienovė, dažnai “
43 II,6 | kūniškuosius, komponentus ir dažnai atsiliepia viso organizmo
44 II,7 | visko, kas šia tema pasakyta ir nuolat kartojama – ne raidėmis
45 II,7 | Testamento žodyne kančia ir blogis sutapatinami. Iš
46 II,7 | Tik graikų kalboje ir tuo kartu Naujajame Testamente (
47 II,7 | kai žmogus patiria blogį ir tai patirdamas tampa kančios
48 II,7 | turi tuo pačiu metu aktyvų ir pasyvų (nuo patior – “aš
49 II,7 | aktyvumu. Tai yra daugeriopas ir subjektyviai įvairus skausmo,
50 II,7 | nuo kančios intensyvumo ir gelmės ir taip pat netiesiogiai
51 II,7 | kančios intensyvumo ir gelmės ir taip pat netiesiogiai priklausantis
52 II,7 | asmens bendrosios sanklodos ir ypatingo jautrumo. Tačiau
53 II,7 | egzistuoja. Ji išpažįsta Kūrėjo ir kūrinijos gerumą. Žmogus
54 II,7(22) | priešpriešindama jį gėriui (tod) ir neiškirdama fizinės, psichologinės
55 II,7(22) | Daiktavardinė šaknies forma ra’ ir raa nepriklausomai reiškia
56 II,7(22) | būti blogio veikiamam ir priežastinę formą (niphil) “
57 II,8 | su žmogumi, pasirodantį ir vėl praeinantį jame, o kartais
58 II,8 | praeinantį jame, o kartais ir nepraeinantį, tik dar labiau
59 II,8 | dar labiau sustiprėjantį ir pagilėjantį. Šis kančios
60 II,8 | to “pasaulio” dalį, bet ir tasai pasaulis yra žmoguje
61 II,8 | žmoguje kažkas baigtinio ir vienkartinio. Su tuo susijęs
62 II,8 | tuo susijęs tarpžmogiškas ir socialinis matmuo. Kančios
63 II,8 | vienas į kitą savo padėtimi ir likimo išbandymais, taip
64 II,8 | išbandymais, taip pat supratimo ir dėmesio poreikiu ir galbūt
65 II,8 | supratimo ir dėmesio poreikiu ir galbūt visų pirma nuolatiniu
66 II,8 | kviečiantis į bendrystę ir solidarumą. Savo apmąstyme
67 II,8 | kančios pasaulį asmenine ir tuo pačiu metu kolektyvine
68 II,8 | pagalvokime apie nederlių ir tai, kas su juo ar įvairiomis
69 II,8 | Pasvarstykime pagaliau ir apie karą. Jį ypač noriu
70 II,8 | pareikalavo ypač daug gyvybių ir atnešė žmonėms daug baisesnių
71 II,8 | veiklos pasiekta pažanga ir kuris tuo pat metu dar niekada
72 II,8 | nebuvo tokiame žmonių klaidų ir kalčių sukeltame pavojuje. ~ ~
73 III,9 | patiriamą kančią, lygiai kaip ir į viso kančios pasaulio
74 III,9 | klausimas apie kančios pagrindą ir priežastį, taip pat ir apie
75 III,9 | pagrindą ir priežastį, taip pat ir apie jos tikslą (kodėl?),
76 III,9 | fizinis, yra plačiai paplitęs ir gyvūnų pasaulyje. Tačiau
77 III,9 | žmogus suvokia savo kančią ir kelia klausimą “kodėl?”;
78 III,9 | sunkus klausimas, lygiai kaip ir kitas jam artimas klausimas
79 III,9 | tikra prasme, klausiame ir apie kančią. ~Abu klausimai
80 III,9 | Dievui, kaip pasaulio Kūrėjui ir Viešpačiui. Yra gerai žinoma,
81 III,9 | gerai žinoma, kad Dievo ir žmogaus santykiuose dėl
82 III,9 | kyla daug nepasitenkinimų ir konfliktų, o kartais pradedama
83 III,9 | buvimą, jo išmintį, jėgą ir didybę, taip blogis ir kančia
84 III,9 | jėgą ir didybę, taip blogis ir kančia kartais net radikaliai
85 III,9 | daugybės neužsitarnautų kančių ir be tinkamo atpildo likusių
86 III,9 | žmogaus kančios klausimas ir kaip atidžiai reikia analizuoti
87 III,10 | iš visos širdies, baimės ir nerimo kupina siela; ir,
88 III,10 | ir nerimo kupina siela; ir, kaip matome Senojo Testamento
89 III,10 | Dievas laukia šio klausimo ir į jį įsiklauso. Gyviausiai
90 III,10 | turtą, sūnus bei dukteris, ir galiausiai jį patį užpuola
91 III,10 | namus aplanko trys draugai ir kiekvienas savaip stengiasi
92 III,10 | absoliučiai teisus Dievas, ir ji pagrindžiama teisingumu.
93 III,10 | Tokiai minčiai pritaria ir kitoje Senojo Testamento
94 III,10 | Dievas yra Įstatymdavys ir Teisėjas tokiu mastu, kokiu
95 III,10 | kartu su egzistencija ateina ir gėris, esminis kūrinijos
96 III,10 | Taigi jei žmogus sąmoningai ir laisva valia pažeidžia šį
97 III,10 | įstatymui, bet kartu įžeidžia ir Kūrėją, kuris yra pirmasis
98 III,10 | tikrąja, tai yra bibline ir teologine, šio žodžio prasme.
99 III,10 | tvarka yra nustatyta Kūrėjo ir aukščiausiojo Įstatymų leidėjo.
100 III,10 | teisėjas, atlyginantis už gera ir baudžiantis už pikta: “Tu
101 III,10 | teisingi, tavo keliai tiesūs ir visi tavo sprendimai teisingi.
102 III,10 | prasižengimus, nuodėmes ir nusikaltimus objektyvi moralinė
103 III,10 | remia teisingumo tvarka, ir tai atitinka vieno iš Jobo
104 III,10 | patirties: kas pikta aria ir bėdą sėja, tą patį jie ir
105 III,10 | ir bėdą sėja, tą patį jie ir pjauna” (24). ~
106 III,10(23)| Dan 3, 27 ir t.; plg. Ps 19 [18], 10;
107 III,11 | draugams už jų kaltinimus ir pripažįsta, kad Jobas yra
108 III,11 | yra nekalto žmogaus kančia ir turi būti priimta kaip slėpinys,
109 III,11 | Apreiškime, tiek senojoje, tiek ir naujojoje Sandoroje. Tačiau
110 III,11 | būti taikomi besąlygiškai ir paviršutiniškai. Nors kančia
111 III,11 | kančia yra kaltės padarinys ir turi bausmės pobūdį. Senajame
112 III,11 | skirti jam bausmę, nors jam ir teko iškęsti labai didelį
113 III,11 | tvora jį patį, jo namus ir viską, ką tik jis turi?
114 III,11 | palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje.
115 III,11 | Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo,
116 III,11 | tokio atsakymo priežastis ir jo reikšmė yra esminė ir
117 III,11 | ir jo reikšmė yra esminė ir transcendentinė, ji tuo
118 III,11 | Jobo situacijose, bet net ir supaprastina bei sumenkina
119 III,12 | kitu blogiu, bet pirmiausia ir svarbiausia todėl, kad ji
120 III,12 | sustiprinti gėrį pačiame žmoguje ir jo santykiuose su kitais,
121 III,13 | paaiškinimai yra nepakankami ir neadekvatūs. Jeigu sugebame
122 III,13 | prisiliesti prie kančios slėpinio ir rasti atsakymą į klausimą “
123 III,13 | transcendentinę teisingumo tvarką, bet ir kiek nušviečia šią tvarką
124 IV,14 | kuriame glūdi galutinė ir absoliuti kančios įžvalga.
125 IV,14 | begalinė viengimio Sūnaus ir savo Sūnų “atidavusio” Tėvo
126 IV,14 | prasmės ieškojimus apibrėžė ir tam tikra prasme įspraudė
127 IV,14 | mūsų svarstymai pirmiausia ir tam tikra prasme išimtinai
128 IV,14 | jos laikinų formų (kaip ir į teisiojo Jobo kančias),
129 IV,14 | žodžiai atskleidžia esminę ir galutinę kančios prasmę.
130 IV,14 | kad žmogus “nepražūtų”, ir šio “nepražūtų” reikšmė
131 IV,14 | nuo šio galutinio blogio ir galutinės kančios. Taigi
132 IV,14 | blogio šaknys glūdi nuodėmėje ir mirtyje: jos yra amžinojo
133 IV,14 | skirta nugalėti nuodėmę ir mirtį. Nuodėmę jis nugali
134 IV,15 | galutinis, eschatologinis blogis ir kančia (kad žmogus “nepražūtų,
135 IV,15 | jau netiesiogiai, blogis ir kančia laikinąja ir istorine
136 IV,15 | blogis ir kančia laikinąja ir istorine prasme. Blogis
137 IV,15 | tebėra susietas su nuodėme ir mirtimi. Ir nors turime
138 IV,15 | susietas su nuodėme ir mirtimi. Ir nors turime labai atsargiai
139 IV,15 | nuodėmingo asmeninių veiksmų ir socialinių procesų žmonijos
140 IV,15 | taip pat negalima atmesti ir to, jog žmonijos kančios
141 IV,15 | nuodėmę. ~Lygiai taip yra ir mirties atveju. Ji dažnai
142 IV,15 | Kartu neįmanoma ignoruoti ir to, jog ji tarsi sintetiškai
143 IV,15 | užbaigia kūniškojo organizmo ir psichės destrukciją. Tačiau
144 IV,15 | žmogaus asmenybę. Siela gyvena ir būna atskirai nuo kūno,
145 IV,15 | žodžiai: “Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!” (30).
146 IV,15 | Taigi nors mirtis ir nėra kančios forma laikinąja
147 IV,15 | patiriamas blogis turi galutinį ir absoliutų pobūdį. Savo išganinguoju
148 IV,15 | išvaduoja žmogų iš nuodėmės ir mirties. Pirmiausia iš žmonijos
149 IV,15 | piktajai dvasiai, dominavimą ir tuomet duoda žmogui galimybę
150 IV,15 | nuodėmę jis taip pat sugriauna ir mirties viešpatavimą, savo
151 IV,15 | turėdamas amžinojo gyvenimo ir šventumo viltį. Nors per
152 IV,15 | šventumo viltį. Nors per Kryžių ir Prisikėlimą Kristaus pasiekta
153 IV,15 | nepanaikina laikinųjų kentėjimų ir neišlaisvina iš kančios
154 IV,15 | vis dėlto šią dimensiją ir kiekvieną kančią ji apšviečia
155 IV,15 | žmogiškojo blogio šaknis ir taip išganingu būdu priartėtų
156 IV,16 | vaikščiojo darydamas gera” (32), ir jo veikla pirmiausia palietė
157 IV,16 | palietė tuos, kurie kentėjo ir ieškojo pagalbos. Jis gydė
158 IV,16 | aklumo, raupsų, velnio ir įvairių fizinių negalių,
159 IV,16 | kančiai, tiek kūno, tiek ir sielos. Kartu jis mokė,
160 IV,16 | sielos. Kartu jis mokė, ir jo mokymo centre slypi aštuoni
161 IV,16 | kurie liūdi”, “kurie alksta ir trokšta teisybės”, bei tie, “
162 IV,16 | nuovargį, namų neturėjimą, net ir pačių artimiausių žmonių
163 IV,16 | didėjantis priešiškumas ir ketinimai jį nužudyti. Kristus
164 IV,16 | nužudyti. Kristus tai žinojo ir dažnai kalbėjo savo mokiniams
165 IV,16 | Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas
166 IV,16 | išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie
167 IV,16 | aiškintojams; jie nuteis jį mirti ir perduos pagonims, o tie
168 IV,16 | jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų
169 IV,16 | Kristus žengia į kančią ir mirtį gerai žinodamas savo
170 IV,16 | pakirsti žmonijos istorijoje ir žmogaus sieloje slypinčias
171 IV,16 | atsisakyti minčių apie kančią ir mirtį ant Kryžiaus (36).
172 IV,16 | Šis atsakymas kaip ir kiti įvairiose Evangelijos
173 IV,16 | kuria jis mylėjo pasaulį ir žmogų pasaulyje. Būtent
174 IV,16 | Kristų: “[jis] pamilo mane ir paaukojo save už mane” (40). ~
175 IV,17 | matytų jas savo akimis: kūno ir dvasios akimis. Izaijo teksto
176 IV,17 | atrodo beveik dar gyvesnė ir labiau jaudinanti negu pačių
177 IV,17 | raupsuotu, - ~Dievo nubaustu ir nuvargintu. ~Bet jis buvo
178 IV,17 | apvainikavimu erškėčiais ir po to patyčiomis, kryžiaus
179 IV,17 | kryžiaus nešimu, nukryžiavimu ir agonija. ~Labiau nei šis
180 IV,17 | žmogiškoji nuodėmė savo apimtimi ir gelme tampa tikrąja Atpirkėjo
181 IV,17 | Kristaus prisiimto blogio ir kančios mastą. Galima sakyti,
182 IV,17 | šį blogį dvasinėje Dievo ir žmonijos santykių plotmėje,
183 IV,17 | Tas, kuris savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus atneša
184 IV,17 | istorijoje – yra tokia gili ir intensyvi, kad, ją, nors
185 IV,17 | intensyvi, kad, ją, nors ir žmogišką, galima vadinti
186 IV,17 | kiekvienoje nuodėmėje ir “totalinėje” nuodėmėje istorinių
187 IV,18 | atveda tiesiai į Getsemanę ir Golgotą, kur išsipildė Izaijo
188 IV,18 | numatoma kančia Getsemanėje ir Golgotoje. Kenčiantis Tarnas –
189 IV,18 | Golgotoje. Kenčiantis Tarnas – ir tai yra svarbiausia analizuojant
190 IV,18 | anksčiau minėtas kančias: ~Nors ir buvo žiauriai kankinamas, ~
191 IV,18 | nepratarė žodžio. ~Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ~
192 IV,18 | teismu jis buvo nušalintas, ~ir kas bebūtų galvojęs apie
193 IV,18 | atskirtas nuo gyvybės krašto ~ir pasmerktas mirti už mano
194 IV,18 | Kristus kenčia laisva valia ir kenčia nekaltas. Savo kančia
195 IV,18 | užduoda tą patį klausimą (ir daro tai dar radikaliau,
196 IV,18 | žmogus, kaip Jobas, bet ir viengimis Dievo Sūnus),
197 IV,18 | viengimis Dievo Sūnus), bet ir pateikia plačiausią įmanomą
198 IV,18 | Galima sakyti, jog klausimo ir atsakymo kilmė yra ta pati.
199 IV,18 | Į klausimą apie kančią ir jos prasmę Kristus atsako
200 IV,18 | paties kančia, organiškai ir neperskiriamai susijusia
201 IV,18 | galutinę realybę. Daug epizodų ir kalbų viešame Kristaus mokyme
202 IV,18 | dreba žmogus. Lygiai kaip ir Kristus Getsemanėje, žmogus
203 IV,18 | taip pat liudija unikalią ir nepalyginamą kančios, kokią
204 IV,18 | prasiskverbti į dieviškąjį ir žmogiškąjį šio Subjekto
205 IV,18 | jau tą skirtumą (o drauge ir panašumą), kuris egzistuoja
206 IV,18 | žmogiškosios kančios formų ir Dievo-Žmogaus kančios. Getsemanė
207 IV,18 | istorijoje patiriamo blogio ir kančios gelmę. Kai Kristus
208 IV,18 | Testamente, būtent Psalmėse ir ypač 22 [21] psalmėje, iš
209 IV,18 | 21] psalmėje, iš kurios ir pateikiama ši citata (47).
210 IV,18 | jo kaltę mūsų visų” (48) ir kad tą patį turėjo mintyje
211 IV,18 | šią atsiskyrimo nuo Tėvo ir jo atmetimo, pasitraukimo
212 IV,18 | kančią jis įvykdo Atpirkimą ir su paskutiniu atodūsiu gali
213 IV,18 | į visiškai naują matmenį ir naują tvarką: ji buvo susieta
214 IV,18 | kuria gėrį, lygiai kaip ir aukščiausias pasaulio Atpirkimo
215 IV,18 | Kristaus kryžiumi, iš kurio ir toliau nuolat srovena. Kristaus
216 IV,18 | kančios prasmės klausimą ir taip pat rasti giliausią
217 V,19 | eilutės veda mus šio klausimo ir atsakymo kryptimi: ~Kai
218 V,19 | nuodėmę, ~matys palikuonių ir gyvens ilgai. ~Per jį klestės
219 V,19 | jis save atidavė mirčiai ~ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių. ~
220 V,19 | prisiėmė daugelio nuodėmę ~ir užsistojo už nusidėjėlius (53). ~
221 V,19 | Atpirkėjas gyvas” (54), ir tarsi kreipė ten savo paties
222 V,19 | Atpirkimas, bet atpirkta ir pati žmogiškoji kančia.
223 V,19 | to avinėlio be kliaudos ir dėmės” (55). Apaštalas Paulius
224 V,19 | savo kūnu!” (57). ~Tokiais ir panašiais žodžiais Naujosios
225 V,19 | Atpirkėjas kentėjo vietoj žmogaus ir už žmogų. Kiekvienas žmogus
226 V,19 | per kurią buvo atpirkta ir visa žmogiškoji kančia.
227 V,20 | Kristaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų
228 V,20 | kūne. <…> Taigi mes tikime ir todėl kalbame, žinodami,
229 V,20 | Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi” (58). ~
230 V,20 | mini įvairiausias kančias ir ypač tas, kurias “dėl Kristaus”
231 V,20 | dalyvauti per Išganytojo kančią ir mirtį atliktame Atpirkimo
232 V,20 | Atpirkimo darbe. Tačiau kryžiaus ir mirties iškalbingumą užbaigia
233 V,20 | abejonių, beviltiškumo ir persekiojimų tamsą. Todėl
234 V,20 | taip per Kristų mes kupini ir paguodos” (59). Kitoje vietoje
235 V,20 | jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę” (60).
236 V,20 | Kristus atvėrė jam savo kančią ir kad tam tikra prasme jis
237 V,20 | praturtintas nauju turiniu ir nauja prasme. ~Šis atradimas
238 V,20 | Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (62).
239 V,20 | nuvedė Kristų iki Kryžiaus. Ir jeigu jis taip mylėjo –
240 V,20 | taip mylėjo – iki kančios ir mirties, – tai šia kančia
241 V,20 | mirties, – tai šia kančia ir mirtimi jis gyvena tame,
242 V,20 | pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui” (63). ~
243 V,21 | apšviečia žmogaus gyvenimą ir ypač jo kančią skvarbia,
244 V,21 | liudytojai taip pat yra ir jo Prisikėlimo liudytojai.
245 V,21 | jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose,
246 V,21 | numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių” (64).
247 V,21 | galybę” kelyje į Damaską ir tik vėliau šioje Velykų
248 V,21 | šlovės motyvas. ~Kryžiaus ir Prisikėlimo liudytojai buvo
249 V,21 | Paulius rašo: “Todėl mes ir giriamės jumis, <…> jūsų
250 V,21 | visuose persekiojimuose ir varguose, kuriuos jums tenka
251 V,21 | jums tenka pakelti. O tai ir yra teisingo Dievo teismo
252 V,21 | kentėjimuose kartu reiškia ir kentėjimą dėl Dievo karalystės.
253 V,21 | begalinę Kristaus Aukos ir mirties kainą, kurią jis
254 V,22 | yra pašaukti dalyvauti ir jo šlovėje. Paulius tai
255 V,22 | Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš,
256 V,22 | apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis” (69). ~Kančios
257 V,22 | linksmintis” (69). ~Kančios ir šlovės motyvas turi griežtai
258 V,22 | atsiskleidžia žvelgiant į Kryžių ir Prisikėlimą. Prisikėlimas
259 V,22 | kryžiaus Kristus atliko ir galutinai įvykdė savo misiją:
260 V,22 | valią jis kartu pasiekė ir savo pilnatvę. Silpnume
261 V,22 | būsimojo amžiaus šlovę” ir drauge patvirtino “kryžiaus
262 V,22 | kuri kaip anksčiau, taip ir dabar dažnai atsispindi
263 V,22 | tikėjimo kankiniai, bet ir daugybė tų, kurie kartais
264 V,22 | tikėjimo į Kristų kenčia ir paaukoja gyvenimą už tiesą
265 V,23 | paradoksas apie silpnumą ir jėgą, kurį ypatingu būdu
266 V,23 | apaštalas, o kartu su juo ir visi Kristaus kentėjimų
267 V,23 | Dėl šios priežasties aš ir kenčiu tuos vargus, bet
268 V,23 | nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad jis gali
269 V,23 | akis regi Velykų Kryžiaus ir Prisikėlimo Slėpinį, kuriame
270 V,23 | galutinę žmogiškojo silpnumo ir bejėgiškumo ribą: jis miršta
271 V,23 | silpnumas jį išaukština, ir tas išaukštinimas įvyksta
272 V,23 | tai yra žmogaus silpnumą ir savęs išsižadėjimą, ir būtent
273 V,23 | silpnumą ir savęs išsižadėjimą, ir būtent šiame silpnume ir
274 V,23 | ir būtent šiame silpnume ir savęs išsižadėjime jis nori
275 V,23 | galima paaiškinti taip pat ir Pirmajame Petro laiške randamą
276 V,23 | žmogaus užsigrūdinimą pagundų ir išbandymų sūkuryje, nes
277 V,23 | kentėjimų dalyvių pašaukimas. “Ir ne vien tuo. Mes taip pat
278 V,23 | priimti tai, kas vargina ir sukelia blogį. Taip elgdamasis
279 V,23 | jog kančia jo nesužlugdys ir neatims iš jo žmogiškajai
280 V,23 | orumo, su kuriuo siejamas ir gyvenimo prasmės suvokimas.
281 V,24 | savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar
282 V,24 | kuris susieja su Kristumi, ir po to per Auką – sakramentiškai,
283 V,24 | atpirkimo gėrį. Tai neišsemiamas ir neišsenkantis gėris. Joks
284 V,24 | kurioje pasaulio dalyje ir kuriuo istorijos momentu
285 V,24 | įvykdė Atpirkimą pilnutinai ir galutinai; tačiau tuo pat
286 V,24 | Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai
287 V,24 | Tačiau Atpirkimas, nors ir iki galo atliktas per Kristaus
288 V,24 | kančią, ypatingu būdu tęsiasi ir rutuliojasi žmonijos istorijoje.
289 V,24 | Kristaus Kūnas, Bažnyčia, ir šioje dimensijoje kiekviena
290 V,24 | savyje papildo nukryžiuotą ir prikeltą Kristaus kūną, –
291 V,24 | kuri nuolat plėtojasi laike ir erdvėje, galima galvoti
292 V,24 | erdvėje, galima galvoti ir kalbėti apie tai, “ko trūksta”
293 V,24 | Tai pabrėžia dieviškąją ir žmogiškąją Bažnyčios prigimtį.
294 VI,25 | 25. Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo liudijimai perdavė
295 VI,25 | liudijimai perdavė Bažnyčiai ir žmonijai ypatingą Kančios
296 VI,25 | šalia Kristaus pirmutinę ir pačią aukščiausią vietą
297 VI,25 | motinos, misiją vieninteliu ir nepakartojamu būdu dalyvauti
298 VI,25 | Jėzaus gimimą Betliejuje, ir iškilmingais senelio Simeono
299 VI,25 | patį patvirtino neramumai ir nepatogumai, patirti skubotai
300 VI,25 | Po jos Sūnaus slaptojo ir viešojo gyvenimo įvykių,
301 VI,25 | tačiau kuris buvo slėpiningas ir antgamtiškai vaisingas pasaulio
302 VI,25 | kopimas į Kalvarijos kalną ir stovėjimas kryžiaus papėdėje
303 VI,25 | Sūnaus kančios liudininkė ir užuojauta dalyvaudama joje,
304 VI,25 | tikrųjų turi ypatingą vardą ir gali sakyti, jog „savo kūnu
305 VI,25 | jog „savo kūnu papildo”– ir širdyje turi tai, – „ko
306 VI,25 | bet taip pat apreiškia ir kančios išganingąją galią
307 VI,25 | Kristaus, kaip Mesijo, misijoje ir kartu Bažnyčios misijoje
308 VI,25 | Dangaus karalystę yra „ankštas ir siauras”, Kristus supriešina
309 VI,25 | supriešina jį su erdviu ir plačiu keliu, vedančiu į „
310 VI,25 | progomis sakė, jog jo mokiniai ir išpažinėjai bus persekiojami,
311 VI,25 | metais Romos imperijoje, bet ir vėlesniais istoriniais laikotarpiais
312 VI,25 | įvairiose pasaulio vietose ir netgi tebevyksta mūsų laikais. ~
313 VI,25 | pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl
314 VI,25 | vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius
315 VI,25 | kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus
316 VI,25 | tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net
317 VI,25 | perspektyvos nuo mokinių ir sekėjų. Priešingai, jis
318 VI,25 | lydėsiančią juos persekiojimų ir išmėginimų „dėl jo vardo”
319 VI,25 | metu. Šie persekiojimai ir vargai bus taip pat ypatingas
320 VI,25 | Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios. <...> Ir
321 VI,25 | ir jus persekios. <...> Ir visa tai jums darys dėl
322 VI,25 | ypatingas padrąsinimas ir sutvirtinimas iškalbingai
323 VI,25 | neatsiejamas nuo jo Kančios ir mirties, jis sykiu nugalėjo
324 VI,25 | Kristaus kūne – rankose, kojose ir šone – kryžiaus žaizdos.
325 VI,25 | pergalingą kančios galią ir nori pripildyti tikrumo
326 VI,25 | jis pasirinko apaštalais ir kuriuos jis nuolat pasirenka
327 VI,25 | kuriuos jis nuolat pasirenka ir siunčia. Apaštalas Paulius
328 VI,26 | tai, ką pirmieji kančios ir prisikėlimo liudytojai sakė,
329 VI,26 | išsipildo Kančios evangelija ir tuo pačiu metu kiekvienas
330 VI,26 | pasauliui, kuriame gyvena, ir savo laiko žmonėms. ~Per
331 VI,26 | kančioje glūdi ypatinga galia ir malonė, vidujai patraukianti
332 VI,26 | beveik nebegali gyventi ir veikti, akivaizdžiau iškyla
333 VI,26 | sveikiesiems. ~Ši vidinė branda ir dvasinė didybė kančioje
334 VI,26 | yra ypatingo atsivertimo ir bendradarbiavimo su nukryžiuoto
335 VI,26 | kentėjimuose per savo tiesos ir paguodos Dvasią. Jis tam
336 VI,26 | jis, vidinis mokytojas ir vadovas, apreiškia kenčiančiam
337 VI,26 | pačias blogio, nuodėmės ir mirties šaknis. Jis nugalėjo
338 VI,26 | nugalėjo blogio autorių šėtoną ir jo nuolatinį maištą prieš
339 VI,26 | Kūrėją. Kristus atveria ir pamažu atskleidžia kenčiančiam
340 VI,26 | Kūrėją, laisvo nuo nuodėmės ir pastatyto ant gelbstinčios
341 VI,26 | Kančia negali būti perkeista ir pakeista malone iš išorės,
342 VI,26 | kiekvienoje žmogiškojoje kančioje ir gali veikti iš šios kančios
343 VI,26 | kančios vidaus savo tiesos ir paguodos Dvasios galia. ~
344 VI,26 | Motinos, kuri yra pirmutinė ir labiausiai išaukštinta iš
345 VI,26 | Mergelei Marijai naują „dvasinę ir visuotinę” motinystę visų
346 VI,26 | Jėzumi iki pat kryžiaus, ir kad kiekviena kančia šio
347 VI,26 | pabaigoje įgytų naują gyvybę ir būtų ne žmogaus silpnybė,
348 VI,26 | pavyzdį. Jis dažnai prasideda ir įsibėgėja labai sunkiai.
349 VI,26 | žmogiškai protestuodamas ir klausdamas „kodėl?” Žmogus
350 VI,26 | klausia, kokia kančios prasmė ir ieško atsakymo žmogaus lygmeniu.
351 VI,26 | dažnai to klausia Dievo ir Kristaus. Be to, žmogus
352 VI,26 | užduoda klausimą, pats kenčia ir trokšta atsakyti žmogui
353 VI,26 | prasmę neatsako tiesiogiai ir abstrakčiai. Žmogus išgirsta
354 VI,26 | Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam
355 VI,26 | nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus
356 VI,26 | savo kančioje vidinę ramybę ir netgi dvasinį džiaugsmą. ~
357 VI,27 | pasmerktas priimti pagalbą ir globą iš kitų ir tuo pačiu
358 VI,27 | pagalbą ir globą iš kitų ir tuo pačiu metu pats sau
359 VI,27 | pasitarnauja savo brolių ir seserų Išganymui ir vykdo
360 VI,27 | brolių ir seserų Išganymui ir vykdo nepamainomą tarnystę.
361 VI,27 | nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios
362 VI,27 | kovoje tarp dvasinio gėrio ir blogio jėgų, aprašytoje
363 VI,27 | ypatinga parama gėrio jėgoms ir atveria kelią šių išganingųjų
364 VI,27 | kenčiančiuose Kristaus broliuose ir seseryse regi tarsi daugialypį
365 VI,27 | kreipiasi Bažnyčios ganytojai ir būtent iš jų siekia pagalbos
366 VI,27 | būtent iš jų siekia pagalbos ir paramos! Kančios evangelija
367 VI,27 | begalinio lobio dalelė, ir jie gali dalytis šiuo lobiu
368 VII,28 | keliu iš Jeruzalės į Jerichą ir pamačiusių gulintį pusiau
369 VII,28 | tada “nugabeno į užeigą ir slaugė jį” (91). Išvykdamas
370 VII,28 | žmogų užeigos šeimininkui ir pažadėdamas atlyginti jo
371 VII,28 | kito žmogaus kančios, kad ir kokia ji būtų. Šis sustojimas
372 VII,28 | ar pagrindinė mūsų meilės ir solidarumo su kenčiančiuoju
373 VII,28 | tik paskatina jį veikti ir suteikti sužeistajam pagalbą.
374 VII,28 | kuris padeda kančioje, kad ir kokia ji būtų. Padeda kiek
375 VII,28 | veiksmingiau. Jis įdeda visą širdį ir negaili lėšų. Galima net
376 VII,29 | žmogiškosios meilės pasaulio; ir tam tikra prasme žmogus
377 VII,29 | jo širdyje pabundančios ir veiksmais pasireiškiančios
378 VII,29 | meilės artimui. Jis, kaip ir samarietis iš Evangelijos
379 VII,29 | palyginimo, turi “sustoti” ir “parodyti gailestingumą”.
380 VII,29 | yra visuotinai pripažinta ir kaip žmogiškoji tiesa. Ne
381 VII,29 | tiesa. Ne be priežasties net ir kasdienėje kalboje kiekviena
382 VII,29 | įgavo institucines formas ir sudaro darbo sferą, kurioje
383 VII,29 | atspindi gydytojo, slaugės ir panašios profesijos! Atsižvelgdami
384 VII,29 | linkę manyti, jog tai yra ir pašaukimas, ne tik profesija.
385 VII,29 | žmonės kreipia didesnį dėmesį ir yra atidesni artimo kentėjimams,
386 VII,29 | taip pat galima apibūdinti ir kaip apaštalavimą, jeigu
387 VII,29 | aiškius evangelinius motyvus ir ypač jeigu siejama su Bažnyčia
388 VII,29 | būtinas bendradarbiavimas ir techninių priemonių naudojimas.
389 VII,29 | naudojimas. Ne mažiau vertinga ir individuali veikla, ypač
390 VII,29 | Pagaliau šeimos pagalba reiškia ir artimo meilės darbus pačioje
391 VII,29 | darbus pačioje šeimoje, ir šeimų savitarpio pagalbą. ~
392 VII,29 | bei žmonių santykių rėmus ir savo ruožtu kovoja su įvairiomis
393 VII,29 | abejingumo savo artimui ir jo kančioms, formomis. ~
394 VII,29 | auklėjant. Šeima, mokykla ir kitos mokymo institucijos –
395 VII,29 | atkakliai stengtis pažadinti ir padidinti tą savo artimui
396 VII,29 | padidinti tą savo artimui ir jo kančioms jautrumą, kurio
397 VII,29 | Bažnyčia turi elgtis taip pat ir, jeigu įmanoma, dar labiau
398 VII,29 | gailestingąjį samarietį, taip pat ir visa Evangelija: kiekvienas
399 VII,29 | Institucijos yra labai svarbios ir būtinos, tačiau jokia institucija
400 VII,29 | su įvairiomis moralinėmis ir pirmiausia sielos kančiomis. ~
401 VII,30 | visuomet lydėjo Bažnyčios ir krikščionybės istoriją,
402 VII,30 | istoriją, ėjo drauge su žmogaus ir žmonijos istorija. Šis palyginimas
403 VII,30 | siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės
404 VII,30 | vaikšto “darydamas gera” (94), ir jo darbų nešamas gėris tampa
405 VII,30 | karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
406 VII,30 | pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis,
407 VII,30 | pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau
408 VII,30 | samarietis, “pasigailėti” jo ir jam padėti. Mesijinėje Kristaus
409 VII,30 | programoje, kuri taip pat yra ir Dievo karalystės programa,
410 VII,30 | prasmė visiškai išsipildo ir pasiekia savo galutinį matmenį.
411 VII,30 | kiekvienai žmogiškajai kančiai. Ir visi kenčiantieji yra kartą
412 VII,30 | daryti gera savo kančia ir daryti gera tiems, kurie
413 VIII,31 | prasmė, antgamtinė, bet kartu ir žmogiška. Ji yra antgamtinė,
414 VIII,31 | slėpinyje tikrai išaiškėja ir žmogaus slėpinys. Kristus,
415 VIII,31 | galutinis Adomas, Tėvo ir jo meilės slėpinio apreiškime
416 VIII,31 | galo parodo žmogui jį patį ir atskleidžia jo pašaukimo
417 VIII,31 | abejo, ypatingu būdu tinka ir žmogaus kančiai. Būtent
418 VIII,31 | parodyti žmogui jį patį ir atskleidžia jo pašaukimo
419 VIII,31 | kai tai iki galo įvyksta ir nušviečia žmogaus gyvenimą,
420 VIII,31 | žmogaus gyvenimą, kartu tampa ir tikrai palaiminga. “Per
421 VIII,31 | palaiminga. “Per Kristų ir Kristuje nušvinta kentėjimų
422 VIII,31 | Kristuje nušvinta kentėjimų ir mirties slėpinys” (101). ~
423 VIII,31 | šiame slėpinyje aukščiausią ir tikriausią atramą. ~Šiuos
424 VIII,31 | susirinkti visi kenčiantys ir tikintys Kristų, ypač kenčiantys
425 VIII,31 | tikėjimo juo, nukryžiuotu ir prisikėlusiu, kad jų kentėjimų
426 VIII,31 | savęs prisiėmęs fizines ir moralines visų laikų žmonių
427 VIII,31 | išganingą savo kančios prasmę ir teisingus atsakymus į visus
428 VIII,31 | dalyvavo Kristaus kentėjimuose, ir prašome jų paramos. ~Taip
429 VIII,31 | Taip pat prašome pagalbos ir visų jūsų, kurie kenčiate.
430 VIII,31 | kad taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu.
431 VIII,31 | šaltiniu. Tegul baisioje gėrio ir blogio jėgų kovoje, kurią
432 VIII,31 | Jums visiems, mieli broliai ir seserys, siunčiu savo apaštališkąjį
|