Chapter,Paragraph
1 I,1 | kelio, nusitiesiančio per kančią, priklausančią žmogaus istorijai
2 I,2 | ką išreiškiame žodžiu “kančia”, ypač esminga žmogaus prigimčiai.
3 I,2 | esminga žmogaus prigimčiai. Kančia gili kaip pats žmogus būtent
4 I,2 | savo ruožtu ją pranoksta. Kančia atrodo priklausanti žmogaus
5 I,3 | Kristaus Kryžių, tai yra per jo kančią. Kartu Šventaisiais Atpirkimo
6 I,3 | kai į jo gyvenimą įžengia kančia. Kaip žinoma, tai įvyksta
7 I,3 | tačiau vienu ar kitu atveju kančia atrodo beveik neatskiriamai
8 I,4 | kančios apmąstymas. Žmogiškoji kančia sukelia užuojautą, taip
9 II,5 | 5. Nors kančia savo subjektyviuoju matmeniu
10 II,5 | pažangiausios jos specializacijos. Kančia yra kažkas gerokai platesnio
11 II,5 | Kadangi iš dalies žodžius “kančia” ir “skausmas” galime vartoti
12 II,5 | vartoti kaip sinonimus, kūno kančia yra tuomet, kai vienaip
13 II,5 | skauda” kūną, o moralinė kančia – tai “sielos skausmas”.
14 II,5 | tiek moralinę, tiek kūno kančią lydinčio skausmo “psichinę”
15 II,5 | psichinę” dimensiją. Moralinė kančia, žinoma, tiek pat plati
16 II,5 | plati ir įvairi kaip ir kūno kančia. Tačiau pirmosios kančios
17 II,6 | yra didžioji knyga apie kančią. Iš Senojo Testamento knygų
18 II,6 | keletą situacijų, paženklintų kančia, visų pirma moraline kančia:
19 II,6 | kančia, visų pirma moraline kančia: mirties pavojus (5), vaikų
20 II,6 | vienovė, dažnai “moralinė” kančia siejama su konkrečiomis
21 II,7 | Senojo Testamento žodyne kančia ir blogis sutapatinami.
22 II,7 | specialaus žodžio, išreiškiančio “kančią”. Taigi visokia kančia buvo
23 II,7 | kančią”. Taigi visokia kančia buvo vadinama blogiu (22).
24 II,7 | jausmą, kenčiu”; nuo tol kančia tiesiogiai nebetapatinama
25 II,7 | tampa kančios subjektu. Kančia turi tuo pačiu metu aktyvų
26 II,7 | žmogus pats sau užsitraukia kančią, kai jis pats yra jos priežastis,
27 II,7 | pats yra jos priežastis, ši kančia lieka kažkas pasyvaus jo
28 II,7 | Tačiau tai nereiškia, kad kančia psichologine prasme nebūtų
29 II,8 | 8. Žmogiškoji kančia sudaro tarsi “ypatingą pasaulį”,
30 II,8 | Kiekvienas žmogus savo asmenine kančia ne tik sudaro mažą to “pasaulio”
31 II,8 | pavirto ypatinga “pasaulio kančia”, – pasaulio, kuris niekad
32 III,9 | kiekvieno žmogaus patiriamą kančią, lygiai kaip ir į viso kančios
33 III,9 | Jis ne tik lydi žmogaus kančią, bet, atrodo, netgi apibrėžia
34 III,9 | žmogiškąjį turinį, tai, kas kančią daro būtent žmogiškąja kančia. ~
35 III,9 | kančią daro būtent žmogiškąja kančia. ~Akivaizdu, kad skausmas,
36 III,9 | kenčiantis žmogus suvokia savo kančią ir kelia klausimą “kodėl?”;
37 III,9 | prasme, klausiame ir apie kančią. ~Abu klausimai yra sunkūs,
38 III,9 | klausimo pasauliui, nors kančia jį dažniausiai aplanko būtent
39 III,9 | ir didybę, taip blogis ir kančia kartais net radikaliai užtemdo
40 III,10 | kažkuo labai nusikaltęs. Nes kančia, tvirtino jie, visuomet
41 III,10 | prasmę. Jų akimis žiūrint, kančia gali būti prasminga tik
42 III,10 | pateikta doktrina, kuri kančią mums parodo kaip Dievo siųstą
43 III,10 | reikalauja bausmės. Šiuo požiūriu kančia atrodo kaip “pateisintas
44 III,10 | pateisintas blogis”. Tie, kurie kančią aiškina kaip bausmę už nuodėmes,
45 III,11 | prieštarauja teigdamas, kad kančią su bausme už nuodėmę sutapatinantis
46 III,11 | kad Jobas yra nekaltas. Jo kančia yra nekalto žmogaus kančia
47 III,11 | kančia yra nekalto žmogaus kančia ir turi būti priimta kaip
48 III,11 | ir paviršutiniškai. Nors kančia iš tikrųjų turi bausmės
49 III,11 | tačiau netiesa, kad kiekviena kančia yra kaltės padarinys ir
50 III,11 | žmogaus kančios problemą: kančią be kaltės. Jobas nebuvo
51 III,11 | norėdamas parodyti jo teisumą. Kančia turi išbandymo pobūdį. ~
52 III,11 | yra aliuzija į Kristaus kančią. Tačiau jau savaime tai
53 III,12 | ji taip pat parodo, kad kančia aplanko nekaltą, tačiau
54 III,12 | peržengti supratimą, jog kančia reiškia tik bausmę už nuodėmes,
55 III,12 | Naujosios Sandoros Apreiškime. Kančia turi tarnauti atsivertimui,
56 IV | KRISTUS: MEILE NUGALĖTA KANČIA ~ ~
57 IV,14 | pasiektas per viengimio Sūnaus kančią. Tuo parodoma meilė, begalinė
58 IV,14 | išimtinai buvo sutelkti į kančią bei daugybę jos laikinų
59 IV,14 | tik laikina ar kažkokia kančia, bet galutinė kančia: amžinojo
60 IV,14 | kažkokia kančia, bet galutinė kančia: amžinojo gyvenimo praradimas,
61 IV,15 | eschatologinis blogis ir kančia (kad žmogus “nepražūtų,
62 IV,15 | netiesiogiai, blogis ir kančia laikinąja ir istorine prasme.
63 IV,15 | atsargiai vertinti žmogaus kančią kaip konkrečios nuodėmės
64 IV,15 | eschatologinėje perspektyvoje kančia yra visiškai sunaikinta. ~
65 IV,15 | šią dimensiją ir kiekvieną kančią ji apšviečia nauja išganymo
66 IV,16 | pasaulio, prisiimdamas šią kančią pats ant savęs. Per savo
67 IV,16 | mokiniams apie jo laukiančią kančią bei mirtį: “Štai einame
68 IV,16 | Kristus žengia į kančią ir mirtį gerai žinodamas
69 IV,16 | įvykdyti. Būtent per šią kančią jis turi pasiekti, kad “
70 IV,16 | priversti atsisakyti minčių apie kančią ir mirtį ant Kryžiaus (36).
71 IV,16 | Kristus eina į savo kančią suprasdamas jos išganingąją
72 IV,17 | ateisiančiojo Dievo Pateptinio kančią. Ypač jaudinanti yra vadinamoji
73 IV,17 | teksto šviesoje Kristaus kančia atrodo beveik dar gyvesnė
74 IV,17 | kančios priežastimi. Jeigu kančia “matuojama” pagal patirtą
75 IV,17 | jog tai “pavaduojamoji” kančia; tačiau pirmiausia tai yra “
76 IV,17 | pirmiausia tai yra “atperkamoji” kančia. Kančios vyras šioje pranašystėje
77 IV,17 | pasaulio nuodėmę” (42). Per jo kančią nuodėmės yra panaikinamos
78 IV,17 | dualumo. Tas, kuris savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus
79 IV,17 | kenčia kaip žmogus. Jo kančia turi žmogiškąjį matmenį;
80 IV,18 | kur pranašiškai numatoma kančia Getsemanėje ir Golgotoje.
81 IV,18 | svarbiausia analizuojant Kristaus kančią – savo noru prisiima anksčiau
82 IV,18 | ir kenčia nekaltas. Savo kančia jis priima daug kartų žmonių
83 IV,18 | ta pati. Į klausimą apie kančią ir jos prasmę Kristus atsako
84 IV,18 | bet labiausiai savo paties kančia, organiškai ir neperskiriamai
85 IV,18 | pasaulio išganymui skirtą kančią. Tačiau lemiamas momentas
86 IV,18 | Kartu šie žodžiai liudija jo kančią. Kristaus maldos žodžiai
87 IV,18 | žmogiškąją kančios tiesą: kančia nugalimas blogis, prieš
88 IV,18 | atsiskleidžia būtent ši kančia, su visu joje patiriamu
89 IV,18 | pasitraukimo nuo Dievo kančią. Bet būtent per šią kančią
90 IV,18 | kančią. Bet būtent per šią kančią jis įvykdo Atpirkimą ir
91 IV,18 | Kristaus aukoje žmogiškoji kančia pasiekė savo kulminaciją.
92 V,19 | dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, ~
93 V,19 | Kristaus Aukos visa žmogiškoji kančia pateko į naują situaciją.
94 V,19 | tarsi kreipė ten savo paties kančią, kurios tikroji reikšmė
95 V,19 | Ant Kristaus Kryžiaus per kančią buvo ne tik įvykdytas Atpirkimas,
96 V,19 | atpirkta ir pati žmogiškoji kančia. Kristus – pats būdamas
97 V,19 | liudytojai kalba apie Kristaus kančia įvykdyto Atpirkimo didybę.
98 V,19 | atpirkta ir visa žmogiškoji kančia. Per kančią laimėdamas Atpirkimą,
99 V,19 | visa žmogiškoji kančia. Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus
100 V,19 | kartu išaukštino žmogiškąją kančią pakeldamas jį į Atpirkimo
101 V,19 | kiekvienas žmogus per savo kančią gali tapti atperkamosios
102 V,20 | dalyvauti per Išganytojo kančią ir mirtį atliktame Atpirkimo
103 V,20 | Kristus atvėrė jam savo kančią ir kad tam tikra prasme
104 V,20 | jis pats savo atperkamąja kančia tapo visų žmogiškųjų kančių
105 V,20 | atrasdamas išganingąją Kristaus kančią, žmogus joje taip pat suranda
106 V,20 | kančios ir mirties, – tai šia kančia ir mirtimi jis gyvena tame,
107 V,21 | žmogaus gyvenimą ir ypač jo kančią skvarbia, išganinga šviesa,
108 V,21 | apaštalo žodžiuose apie kančią dažnai nuskamba nuo Kristaus
109 V,21 | Tam tikra prasme per savo kančią jie grąžina tą begalinę
110 V,21 | tikslu. Kristus per savo kančią įvedė mus į šią karalystę.
111 V,21 | karalystę. Taip pat per kančią žmonės, apgaubti Kristaus
112 V,22 | visiškai aptemdžiusi didžiulė kančia. Tie, kurie per savo pačių
113 V,22 | Tie, kurie per savo pačių kančią įsitraukia į Kristaus kančią,
114 V,22 | kančią įsitraukia į Kristaus kančią, yra pašaukti dalyvauti
115 V,23 | 23. Kančia iš tikrųjų visuomet yra
116 V,23 | savo norą veikti ypač per kančią, tai yra žmogaus silpnumą
117 V,23 | palaiko jame įsitikinimą, jog kančia jo nesužlugdys ir neatims
118 V,24 | tartum apie paskutinį su kančia susietos dvasinės kelionės
119 V,24 | atvėrė savo atperkamąją kančią kiekvienai žmogiškajai kančiai.
120 V,24 | kančiai, Kristus savo paties kančia atpirko pasaulį. Tačiau
121 V,24 | galo atliktas per Kristaus kančią, ypatingu būdu tęsiasi ir
122 V,24 | dimensijoje kiekviena žmogiškoji kančia dėl meilės vienybės su Kristumi
123 V,24 | Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią tai,
124 V,24 | Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią tai, kaip Bažnyčia papildo
125 V,24 | kur atperkamąją Kristaus kančią nuolat papildo žmogaus kentėjimai.
126 V,24 | prigimtį. Būtent dėl to kančia turi ypatingą vertę Bažnyčios
127 VI,25 | savo paties meile priimta kančia, kad žmogus „nepražūtų,
128 VI,25 | amžinąjį gyvenimą” (80). Ši kančia drauge su gyvuoju jo mokymo
129 VI,25 | dalyvauti, Kalvarijoje Marijos kančia greta Jėzaus kančios pasiekė
130 VI,25 | pasaulį savo kentėjimu. Kančia ypatingu būdu dalyvavo toje
131 VI,26 | kentėjimus su jo išganinga kančia. Šiuose žmonėse įvykdyta
132 VI,26 | patyrimas. Bet Kristus pavertė kančią tvirčiausiu pagrindu galutiniam
133 VI,26 | amžinojo Išganymo gėriui. Savo kančia ant kryžiaus Kristus pasiekė
134 VI,26 | pačią jo kentėjimų šerdį. Kančia negali būti perkeista ir
135 VI,26 | per savo paties išganingą kančią aktyviai dalyvauja kiekvienoje
136 VI,26 | kryžiaus, ir kad kiekviena kančia šio kryžiaus pabaigoje įgytų
137 VI,27 | perkeičiančiai žmonių sielas. Kančia labiau negu bet kas kitas
138 VI,27 | su atperkamąja Kristaus kančia, yra ypatinga parama gėrio
139 VI,27 | iškalbingesnė pati žmogaus kančia. Tuo labiau Bažnyčia jaučia
140 VII,28 | santykiui su kito žmogaus kančia. Todėl būtina ugdyti širdies
141 VII,29 | pasaulyje pasireiškianti kančia egzistuoja taip pat tam,
142 VII,29 | abejingai praeiti pro kito kančią dėl fundamentalaus žmonių
143 VII,29 | akistatoje su kito žmogaus kančia. Ši tiesa akivaizdi kalbant
144 VII,29 | akivaizdi kalbant apie fizinę kančią, tačiau dar labiau – susidūrus
145 VII,30 | susitikus su žmogiškąja kančia. Gailestingojo samariečio
146 VII,30 | Dievo karalystės programa, kančia pasaulyje egzistuoja tam,
147 VII,30 | susietus su žmogiškąja kančia, mums dar kartą leidžia
148 VII,30 | grindžiančią atperkamąją Kristaus kančią. Kristus sako: “Man padarėte”.
149 VII,30 | žmoguje, nes jo išganinga kančia buvo kartą visiems laikams
150 VII,30 | yra pakviesti savo pačių kančia “papildyti”, “ko dar trūksta
151 VII,30 | mokė žmogų daryti gera savo kančia ir daryti gera tiems, kurie
152 VIII,31| savo orumą, savo misiją. ~Kančia, žinoma, yra žmogaus slėpinio
153 VIII,31| Šiuos svarstymus apie kančią baigiame dabar, kai Bažnyčia
154 VIII,31| įsišaknijęs kančioje, o kančia randa šiame slėpinyje aukščiausią
155 VIII,31| šiandieniniame pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta su Kristaus Kryžiumi,
|