Chapter,Paragraph

 1  I,2   |           prasme “skirta” pranokti save patį; žmogus tam pašauktas
 2 III,10 |      prasme stengiasi prieš pačius save apginti moralinę kančios
 3 IV,16  |            pamilo mane ir paaukojo save už mane” (40). ~
 4  V,19  |            atsakymo kryptimi: ~Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, ~
 5  V,19  |       grobiu jis dalysis, ~nes jis save atidavė mirčiai ~ir buvo
 6  V,19  |     galatams rašys: “[Jis] atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo
 7  V,20  |            pamilo mane ir paaukojo save už mane” (62). Tikėjimas
 8  V,23  |        labiau jis iš naujo atranda save kančioje: jis vėl randa “
 9 VII,28 |      sakyti, kad jis atiduoda pats save, savąjį “aš”, atverdamas
10 VII,28 | antropologijos vietų. Žmogus gali “save visiškai surasti tiktai
11 VII,28 |            tiktai nuoširdžiai pats save dovanodamas kitam” (92).
12 VII,28 |             kuris gali būtent taip save dovanoti. ~
13 VIII,31|            nes joje žmogus suranda save, savo žmogiškumą, savo orumą,