Chapter,Paragraph

  1  I,1   |     išganingą kančios galią, sako: “Savo kūne papildau, ko dar trūksta
  2  I,1   |         rašo: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus” (2).
  3  I,1   |         kitiems. Apaštalas dalijasi savo atradimu ir džiaugiasi juo
  4  I,2   |             žmogui būdingą gelmę ir savo ruožtu ją pranoksta. Kančia
  5  I,4   |            nepaliečiama, nes žmogus savo kančioje lieka neapčiuopiamas
  6 II,5   |                      5. Nors kančia savo subjektyviuoju matmeniu
  7 II,5   |            būtent ji tuo pačiu metu savo “objektyviąja tikrove” reikalauja
  8 II,6   |          kaimynų (15) ir galiausiai savo tautos nelaimė (16). Senajame
  9 II,6   | Akivaizdžiai moralinės kančios turi savo “fizinius”, arba kūniškuosius,
 10 II,8   |     išsisklaidęs. Kiekvienas žmogus savo asmenine kančia ne tik sudaro
 11 II,8   |         Kančios pasaulis turi tarsi savo sutelktumą. Kenčiantys žmonės
 12 II,8   |        žmonės panašūs vienas į kitą savo padėtimi ir likimo išbandymais,
 13 II,8   |            bendrystę ir solidarumą. Savo apmąstyme stengsimės atsiliepti
 14 II,8   |           Antroji mūsų amžiaus pusė savo ruožtu – tarsi proporcingai
 15 III,9  |           kenčiantis žmogus suvokia savo kančią ir kelia klausimą “
 16 III,10 |          gerai žinoma. Jis praranda savo turtą, sūnus bei dukteris,
 17 III,10 |            kaip bausmę už nuodėmes, savo įsitikinimą remia teisingumo
 18 III,11 |             Jis tai daro remdamasis savo paties apmąstymais. Jobas
 19 III,11 |          apie gera, kurį padarė per savo gyvenimą. Galiausiai pats
 20 III,11 |         kaip slėpinys, kurio žmogus savo protu nėra pajėgus iki galo
 21 IV,14  |         pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, 
 22 IV,14  |            žodžius, Dievas atiduoda savo Sūnų “pasauliui”, kad jis
 23 IV,14  |        begalinė viengimio Sūnaus ir savo Sūnų “atidavusio” Tėvo meilė.
 24 IV,14  |           aš pats jį regėsiu akimis savo” (28). Kadangi iki šiol
 25 IV,14  |             prasmę. Dievas atiduoda savo viengimį Sūnų, kad žmogus “
 26 IV,14  |            galutinės kančios. Taigi savo išganingoje misijoje Sūnus
 27 IV,14  |           mirtį. Nuodėmę jis nugali savo paklusnumu iki mirties,
 28 IV,15  |                 15. Kai sakoma, kad savo misija Kristus pakerta pačias
 29 IV,15  |       galutinį ir absoliutų pobūdį. Savo išganinguoju darbu viengimis
 30 IV,15  |           pašvenčiamojoje malonėje. Savo pergale prieš nuodėmę jis
 31 IV,15  |            ir mirties viešpatavimą, savo prisikėlimu pradėdamas būsimąjį
 32 IV,15  |         pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, 
 33 IV,15  |         visuma, Dievas Tėvas pamilo savo viengimį Sūnų, tai yra jis
 34 IV,16  |          kančią pats ant savęs. Per savo viešąją veiklą jis patyrė
 35 IV,16  |            žinojo ir dažnai kalbėjo savo mokiniams apie jo laukiančią
 36 IV,16  |            ir mirtį gerai žinodamas savo misiją, kurią turi tiksliai
 37 IV,16  |      amžinąjį gyvenimą”. Būtent per savo Kryžių jis turi pakirsti
 38 IV,16  |           blogio šaknis. Būtent per savo Kryžių jis turi atlikti
 39 IV,16  |           jau pokalbyje su Nikodemu savo išreikšta mintimi: “Dievas
 40 IV,16  |         pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, 
 41 IV,16  |      gyvenimą” (39). Kristus eina į savo kančią suprasdamas jos išganingąją
 42 IV,17  |           kančias, tarsi matytų jas savo akimis: kūno ir dvasios
 43 IV,17  |             visa žmogiškoji nuodėmė savo apimtimi ir gelme tampa
 44 IV,17  |      prigimties dualumo. Tas, kuris savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus
 45 IV,18  |      analizuojant Kristaus kančią – savo noru prisiima anksčiau minėtas
 46 IV,18  |           valia ir kenčia nekaltas. Savo kančia jis priima daug kartų
 47 IV,18  |        prasmę Kristus atsako ne tik savo mokslu, tai yra Gerąja Naujiena,
 48 IV,18  |            Naujiena, bet labiausiai savo paties kančia, organiškai
 49 IV,18  |      viengimis Sūnus dovanoja Tėvui savo paklusnumu. Kartu šie žodžiai
 50 IV,18  |            bei intensyvumą, kuriuos savo ruožtu mums padeda suvokti
 51 IV,18  | nusigręžimas nuo Dievo, Kristus per savo sūniškosios vienybės su
 52 IV,18  |           žmogiškoji kančia pasiekė savo kulminaciją. Drauge ji buvo
 53  V,19  |             VIEŠPATIES užmojis. ~Už savo vargus jis matys šviesą
 54  V,19  |       šviesą dienų pilnatvėje,  per savo kančią mano tarnas nuteisins
 55  V,19  |                 ir tarsi kreipė ten savo paties kančią, kurios tikroji
 56  V,19  |         kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!” (57). ~Tokiais ir
 57  V,19  |         Taigi kiekvienas žmogus per savo kančią gali tapti atperkamosios
 58  V,20  |              Mes visuomet nešiojame savo kūne Kristaus merdėjimą,
 59  V,20  |             vietoje jis kreipiasi į savo adresatus padrąsinimo žodžiais: “
 60  V,20  |         prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą,
 61  V,20  |              kad Kristus atvėrė jam savo kančią ir kad tam tikra
 62  V,20  |           tam tikra prasme jis pats savo atperkamąja kančia tapo
 63  V,20  |        žmogus joje taip pat suranda savo paties kančias; jis randa
 64  V,20  |               o suprasdamas tai per savo tikėjimą Paulius atsako
 65  V,21  |  kentėjimuose. Tam tikra prasme per savo kančią jie grąžina tą begalinę
 66  V,21  |   egzistencijos tikslu. Kristus per savo kančią įvedė mus į šią karalystę.
 67  V,22  |     didžiulė kančia. Tie, kurie per savo pačių kančią įsitraukia
 68  V,22  |                    Apaštalas Petras savo Pirmajame laiške apie šią
 69  V,22  |          atliko ir galutinai įvykdė savo misiją: įvykdydamas Tėvo
 70  V,22  |          valią jis kartu pasiekė ir savo pilnatvę. Silpnume pasireiškė
 71  V,23  |              Jame Dievas patvirtina savo norą veikti ypač per kančią,
 72  V,23  |     išsižadėjime jis nori apreikšti savo jėgą. Taip galima paaiškinti
 73  V,23  |   pašaukimas į dorybę, kurią žmogus savo ruožtu turi ugdyti pats.
 74  V,24  |         rašo: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo
 75  V,24  |          savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta
 76  V,24  |           kitame laiške jis klausia savo skaitytojų:  “Argi nežinote,
 77  V,24  |      slėpinyje Kristus davė pradžią savo bendrystei su žmogumi Bažnyčios
 78  V,24  |            apaštalas Paulius kenčia savo “vargus” vienybėje su Kristumi –
 79  V,24  |              bet taip pat “papildo” savo kančiomis, “ko dar trūksta
 80  V,24  |             tam tikra prasme atvėrė savo atperkamąją kančią kiekvienai
 81  V,24  |             momentu būtų – tiek jis savo ruožtu papildo kentėjimus,
 82  V,24  |        žmogiškajai kančiai, Kristus savo paties kančia atpirko pasaulį.
 83 VI,25  |           šią Evangeliją visų pirma savo paties meile priimta kančia,
 84 VI,25  |            angelu ji pradėjo matyti savo, kaip motinos, misiją vieninteliu
 85 VI,25  |       tikinčiųjų bendrijai. ~Būdama savo Sūnaus kančios liudininkė
 86 VI,25  |          vardą ir gali sakyti, jog „savo kūnu papildo”– ir širdyje
 87 VI,25  |               Kristus nenuslėpė nuo savo klausytojų, kad reikės kentėti.
 88 VI,25  |           paskui mane, <...> teneša savo kryžių” (81); savo mokiniams
 89 VI,25  |           teneša savo kryžių” (81); savo mokiniams jis kėlė tokius
 90 VI,25  |           nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite
 91 VI,25  |            ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę” (84). ~Kančios evangelija
 92 VI,25  |     palaikomas Prisikėlimo. Kristus savo Prisikėlimu galutinai nugalėjo
 93 VI,25  |          jis sykiu nugalėjo pasaulį savo kentėjimu. Kančia ypatingu
 94 VI,26  |        drauge su Kristumi vienydami savo žmogiškuosius kentėjimus
 95 VI,26  |       pasauliui, kuriame gyvena, ir savo laiko žmonėms. ~Per šimtmečius
 96 VI,26  |            žmogaus kentėjimuose per savo tiesos ir paguodos Dvasią.
 97 VI,26  |           amžinojo Išganymo gėriui. Savo kančia ant kryžiaus Kristus
 98 VI,26  |          tik iš vidaus. Kristus per savo paties išganingą kančią
 99 VI,26  |       veikti iš šios kančios vidaus savo tiesos ir paguodos Dvasios
100 VI,26  |     atžvilgiu, kad kiekvienas asmuo savo tikėjimo kelionėje drauge
101 VI,26  |            žmogui nuo kryžiaus, nuo savo kentėjimo šerdies. Vis dėlto
102 VI,26  |            Sek paskui mane!” Ateik! Savo kentėjimais imkis dalies
103 VI,26  |           Kryžių. Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam
104 VI,26  |             Jis randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje.
105 VI,26  |          Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę ramybę ir
106 VI,27  |       kolosiečiams: „Aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus” (88).
107 VI,27  |          kaip Kristus, pasitarnauja savo brolių ir seserų Išganymui
108 VII,28 |     Išvykdamas jis dar kartą parodė savo susirūpinimą patikėdamas
109 VII,29 |              O visiems tiems, kurie savo žiniomis bei galimybėmis
110 VII,29 |        tarnauja kenčiančiam artimui savo noru įsipareigodami suteikti “
111 VII,29 |           pagalbą, skirdami tam nuo savo profesinio darbo likusį
112 VII,29 |            žmonių santykių rėmus ir savo ruožtu kovoja su įvairiomis
113 VII,29 |          kitaip tariant, abejingumo savo artimui ir jo kančioms,
114 VII,29 |           pažadinti ir padidinti tą savo artimui ir jo kančioms jautrumą,
115 VII,30 |            Taip jis įvykdo mesijinę savo misijos programą, kaip kad
116 VII,30 |           kaupu įvykdo šią mesijinę savo misijos programą: jis vaikšto “
117 VII,30 |        palyginimas galiausiai pačia savo esme įsilieja į jaudinantį
118 VII,30 |   kiekvienas žmogus, “sustoti” prie savo artimo kančios, kaip kad
119 VII,30 |      visiškai išsipildo ir pasiekia savo galutinį matmenį. Kristaus
120 VII,30 |             kaip visi yra pakviesti savo pačių kančia “papildyti”, “
121 VII,30 |      Kristus mokė žmogų daryti gera savo kančia ir daryti gera tiems,
122 VIII,31|           joje žmogus suranda save, savo žmogiškumą, savo orumą,
123 VIII,31|      suranda save, savo žmogiškumą, savo orumą, savo misiją. ~Kančia,
124 VIII,31|             žmogiškumą, savo orumą, savo misiją. ~Kančia, žinoma,
125 VIII,31|         Kristų, ypač kenčiantys dėl savo tikėjimo juo, nukryžiuotu
126 VIII,31|             meilėje rasti išganingą savo kančios prasmę ir teisingus
127 VIII,31|         teisingus atsakymus į visus savo klausimus. ~Drauge su Kristaus
128 VIII,31|         broliai ir seserys, siunčiu savo apaštališkąjį palaiminimą. ~  ~