Chapter,Paragraph

  1 II,7  |            užsitraukia kančią, kai jis pats yra jos priežastis,
  2 II,7  |          kenčia dėl gėrio, kuriame jis neturi jokios dalies, nuo
  3 II,7  |           jokios dalies, nuo kurio jis tam tikru mastu atskirtas
  4 II,7  |         todėl, kad normaliu atveju jis “privalėtų” turėti dalį
  5 III,9 |      trumpai tariant, apie prasmę. Jis ne tik lydi žmogaus kančią,
  6 III,9 |           jo tenkinančio atsakymo, jis, kaip žmogus, kenčia dar
  7 III,9 |           egzistuoja blogis? Kodėl jis yra pasaulyje? Kai keliame
  8 III,10|           jį įsiklauso. Gyviausiai jis iškyla Jobo knygoje. ~Šio
  9 III,10|         istorija yra gerai žinoma. Jis praranda savo turtą, sūnus
 10 III,10|     daugybė įvairių baisių kančių, jis turi būti kažkuo labai nusikaltęs.
 11 III,10|           valia pažeidžia šį gėrį, jis ne tik prasižengia įstatymui,
 12 III,11|           principas yra teisingas. Jis tai daro remdamasis savo
 13 III,11|        tokios bausmės, priešingai, jis kalba apie gera, kurį padarė
 14 III,11|          jo namus ir viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų
 15 III,11|            jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis” (25).
 16 III,11|          kančiomis išbandyti Jobą, jis daro tai norėdamas parodyti
 17 III,12|          svarbus kančios aspektas. Jis giliai įsišaknijęs Senosios,
 18 IV,14 |         savo Sūnų “pasauliui”, kad jis išlaisvintų žmogų iš blogio,
 19 IV,14 |          nuodėmę ir mirtį. Nuodėmę jis nugali savo paklusnumu iki
 20 IV,15 |   Pirmiausia iš žmonijos istorijos jis ištrina nuodėmės, kuri per
 21 IV,15 |         Savo pergale prieš nuodėmę jis taip pat sugriauna ir mirties
 22 IV,15 |        savo viengimį Sūnų, tai yra jis nuolat jį myli; atėjus laikui
 23 IV,15 |         visa pranokstančios meilės jis “atiduoda” tą Sūnų, kad
 24 IV,16 |    žmogiškosios kančios pasaulio. “Jis vaikščiojo darydamas gera” (32),
 25 IV,16 |       kentėjo ir ieškojo pagalbos. Jis gydė ligonius, guodė nuliūdusius,
 26 IV,16 |       fizinių negalių, tris kartus jis grąžino gyvenimą mirusiesiems.
 27 IV,16 |     grąžino gyvenimą mirusiesiems. Jis buvo jautrus kiekvienai
 28 IV,16 |        kūno, tiek ir sielos. Kartu jis mokė, ir jo mokymo centre
 29 IV,16 |            Per savo viešąją veiklą jis patyrė ne tik nuovargį,
 30 IV,16 |        nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels” (35). Kristus
 31 IV,16 |    įvykdyti. Būtent per šią kančią jis turi pasiekti, kad “žmogus
 32 IV,16 |             Būtent per savo Kryžių jis turi pakirsti žmonijos istorijoje
 33 IV,16 |             Būtent per savo Kryžių jis turi atlikti išganymo darbą.
 34 IV,16 |            turi atsitikti?!” (37). Jis taip pat sako: “Nejaugi
 35 IV,16 | suprasdamas jos išganingąją galią; jis eina paklusdamas Tėvui,
 36 IV,16 |            juo toje meilėje, kuria jis mylėjo pasaulį ir žmogų
 37 IV,16 |       Paulius rašys apie Kristų: “[jis] pamilo mane ir paaukojo
 38 IV,17 |    pasirodo tikras kančios Vyras: ~Jis išaugo nelyginant atžala
 39 IV,17 |           šaknis iš sausos žemės. ~Jis nebuvo nei patrauklus, nei
 40 IV,17 |           mes jį, bet nepamėgome. ~Jis buvo paniekintas, žmogaus
 41 IV,17 |          žmones užsidengia veidą. ~Jis buvo paniekintas, laikėme
 42 IV,17 |      laikėme mes jį nieku. ~Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, ~
 43 IV,17 |       nubaustu ir nuvargintu. ~Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų
 44 IV,17 |     sukrečia Kristaus aukos gelmė. Jis, nors būdamas nekaltas,
 45 IV,17 |            panaikinamos todėl, kad jis vienintelis, kaip viengimis
 46 IV,17 |            blogį; tam tikra prasme jis sunaikina šį blogį dvasinėje
 47 IV,17 |          iš Dievo”. Taigi vien tik jis, viengimis Sūnus, gali apimti
 48 IV,18 |            tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. ~Prievarta
 49 IV,18 |       žodžio. ~Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ~ir kas
 50 IV,18 |      galvojęs apie jo likimą? ~Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės
 51 IV,18 |       vieta su piktadariais, ~nors jis nebuvo padaręs nieko bloga ~
 52 IV,18 |       kenčia nekaltas. Savo kančia jis priima daug kartų žmonių
 53 IV,18 |            tai dar radikaliau, nes jis yra ne tik žmogus, kaip
 54 IV,18 |       Kristaus mokyme liudija, jog jis nuo pat pradžios priėmė
 55 IV,18 |           kuris nepažino nuodėmės, jis [Dievas] dėl mūsų padarė
 56 IV,18 |          Bet būtent per šią kančią jis įvykdo Atpirkimą ir su paskutiniu
 57 IV,18 |           Bet Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią” (51). Kristaus
 58  V,19 |           užmojis. ~Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje,
 59  V,19 |     didžiūnų, ~su galiūnais grobiu jis dalysis, ~nes jis save atidavė
 60  V,19 |           grobiu jis dalysis, ~nes jis save atidavė mirčiai ~ir
 61  V,19 |      priskirtas prie nusidėjėlių. ~Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ~
 62  V,19 |           Laiške galatams rašys: “[Jis] atidavė save už mūsų nuodėmes,
 63  V,19 |         buvo įvykdytas Atpirkimas. Jis yra kviečiamas dalyvauti
 64  V,20 |     paguodos” (59). Kitoje vietoje jis kreipiasi į savo adresatus
 65  V,20 |            ir kad tam tikra prasme jis pats savo atperkamąja kančia
 66  V,20 |       suranda savo paties kančias; jis randa jas iš naujo, per
 67  V,20 |      Kristų iki Kryžiaus. Ir jeigu jis taip mylėjo – iki kančios
 68  V,20 |          tai šia kančia ir mirtimi jis gyvena tame, kurį taip mylėjo;
 69  V,20 |            tame, kurį taip mylėjo; jis gyvena žmoguje: Pauliuje.
 70  V,21 |  kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau
 71  V,21 |            ir mirties kainą, kurią jis sumokėjo už mūsų Atpirkimą:
 72  V,22 |         vietose. Laiške romiečiams jis rašo: “Mes <…> Kristaus
 73  V,22 |       pažeminimas, tai Dievo akyse jis reiškė jo išaukštinimą.
 74  V,22 |             įvykdydamas Tėvo valią jis kartu pasiekė ir savo pilnatvę.
 75  V,23 |       įtikėjau, ir esu tikras, kad jis gali išlaikyti man patikėtąjį
 76  V,23 |              O Laiške filipiečiams jis netgi pasakys: “Aš visa
 77  V,23 |      silpnumo ir bejėgiškumo ribą: jis miršta prikaltas prie kryžiaus.
 78  V,23 |     silpnume ir savęs išsižadėjime jis nori apreikšti savo jėgą.
 79  V,23 |          šioje meilėje, tuo labiau jis iš naujo atranda save kančioje:
 80  V,23 |       naujo atranda save kančioje: jis vėl randa “sielą”, kurią
 81  V,24 |    Bažnyčia” (78). O kitame laiške jis klausia savo skaitytojų:  “
 82  V,24 |           žmogumi, o ypatingu būdu jis susivienija su kenčiančiais.
 83  V,24 |      istorijos momentu būtų – tiek jis savo ruožtu papildo kentėjimus,
 84  V,24 |   rutuliojasi žmonijos istorijoje. Jis auga kaip Kristaus Kūnas,
 85 VI,25 |    klausytojų, kad reikės kentėti. Jis sakė labai aiškiai: „Jei
 86 VI,25 |       kryžių” (81); savo mokiniams jis kėlė tokius moralinius reikalavimus,
 87 VI,25 |        vedančiu į „pražūtį” (83).  Jis taip pat įvairiomis progomis
 88 VI,25 |     mokinių ir sekėjų. Priešingai, jis atvirai ją apreiškia kartu
 89 VI,25 |           nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu
 90 VI,25 |          pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. <...>‘Tarnas
 91 VI,25 |         nuo jo Kančios ir mirties, jis sykiu nugalėjo pasaulį savo
 92 VI,25 |           žaizdos. Per Prisikėlimą jis parodo pergalingą kančios
 93 VI,25 |          galios širdis tų, kuriuos jis pasirinko apaštalais ir
 94 VI,25 |    pasirinko apaštalais ir kuriuos jis nuolat pasirenka ir siunčia.
 95 VI,26 |     kančios prasmę, bet visų pirma jis tampa visiškai nauju asmeniu.
 96 VI,26 |       Atpirkėjo malone rezultatas. Jis pats veikia žmogaus kentėjimuose
 97 VI,26 |         tiesos ir paguodos Dvasią. Jis tam tikra prasme perkeičia
 98 VI,26 |    kenčiančiajam vietą arti savęs, jis, vidinis mokytojas ir vadovas,
 99 VI,26 |        nuodėmės ir mirties šaknis. Jis nugalėjo blogio autorių
100 VI,26 |      vyksta pagal tą patį pavyzdį. Jis dažnai prasideda ir įsibėgėja
101 VI,26 |          žmogaus lygmeniu. Žinoma, jis dažnai to klausia Dievo
102 VI,26 |        nematyti, kad tasai, kuriam jis užduoda klausimą, pats kenčia
103 VI,26 |  priežasčių, bet pirmiau viso kito jis sako: „Sek paskui mane!”
104 VI,26 |      išganingoji kentėjimo prasmė. Jis randa šią prasmę ne savo
105 VI,27 |            darbo dvasiniu matmeniu jis, panašiai kaip Kristus,
106 VII,28|           užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, <…> aptvarstė [
107 VII,28|        slaugė jį” (91). Išvykdamas jis dar kartą parodė savo susirūpinimą
108 VII,28|     priklauso kančios Evangelijai. Jis nurodo, koks turi būti mūsų
109 VII,28|            galėdamas veiksmingiau. Jis įdeda visą širdį ir negaili
110 VII,28|             Galima net sakyti, kad jis atiduoda pats save, savąjį “
111 VII,29|         labiau dėl meilės artimui. Jis, kaip ir samarietis iš Evangelijos
112 VII,29|            žmogus turi jausti, jog jis yra asmeniškai kviečiamas
113 VII,30|           tampa itin aktyvus. Taip jis įvykdo mesijinę savo misijos
114 VII,30|   Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau
115 VII,30|    mesijinę savo misijos programą: jis vaikšto “darydamas gera” (94),
116 VII,30|      Kristus sako: “Man padarėte”. Jis pats yra tas, kuris kiekviename
117 VII,30| kiekviename žmoguje patiria meilę, jis yra tas, kuris priima kiekvienam
118 VII,30|           žmogui teikiamą pagalbą. Jis pats yra tame kenčiančiame
119 VII,30|       kenčia. Šiuo dvejopu aspektu jis iki galo atskleidė kančios