Chapter,Paragraph
1 I,2 | vietoje: tam tikra prasme ji koegzistuoja su žmogumi
2 I,2 | žmogus būtent todėl, kad ji savotiškai išreiškia žmogui
3 I,2 | žmogaus transcendencijai: ji yra vienas iš dalykų, kur
4 I,3 | slėpinio Kristaus Kryžiuje, ji privalo ieškoti susitikimo
5 II,5 | neperteikiama, tačiau būtent ji tuo pačiu metu savo “objektyviąja
6 II,5 | eksplicitiška problema; ji reikalauja kelti esminius
7 II,5 | gerokai platesnio negu liga; ji dar daugialypiškesnė ir
8 II,7 | Krikščioniškas atsakymas į jį skiriasi nuo kai kurių kultūrinių
9 II,7 | gėrį viso, kas egzistuoja. Ji išpažįsta Kūrėjo ir kūrinijos
10 II,7(22)| blogis, priešpriešindama jį gėriui (tod) ir neiškirdama
11 II,7(22)| blogį, blogą veiksmą arba jį darantį žmogų. Veiksmažodinės
12 II,8 | Pasvarstykime pagaliau ir apie karą. Jį ypač noriu pabrėžti. Kalbu
13 III,9 | klausimo pasauliui, nors kančia jį dažniausiai aplanko būtent
14 III,9 | būtent iš ten, bet užduoda jį Dievui, kaip pasaulio Kūrėjui
15 III,9 | atidžiai reikia analizuoti jį patį bei visus jo įmanomus
16 III,10 | laukia šio klausimo ir į jį įsiklauso. Gyviausiai jis
17 III,10 | dukteris, ir galiausiai jį patį užpuola sunki liga.
18 III,10 | kiekvienas savaip stengiasi jį įtikinti, jog, kadangi jį
19 III,10 | jį įtikinti, jog, kadangi jį prispaudė tokia daugybė
20 III,10 | absoliučiai teisus Dievas, ir ji pagrindžiama teisingumu.
21 III,10 | draugai nori ne tik įtikinti jį moraliniu blogio pateisinimu,
22 III,11 | turi bausmės prasmę, kai ji siejasi su kalte, tačiau
23 III,11 | neaptvėrei iš visų pusių tvora jį patį, jo namus ir viską,
24 III,11 | šia tema. Tam tikra prasme ji yra aliuzija į Kristaus
25 III,11 | esminė ir transcendentinė, ji tuo pačiu metu yra ne tik
26 III,12 | kančios klausimą “kodėl”, ji taip pat parodo, kad kančia
27 III,12 | ir svarbiausia todėl, kad ji įgalina atstatyti gėrį tame,
28 III,13 | šviesą ne tik tiek, kiek ji atskleidžia transcendentinę
29 IV,14 | kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų
30 IV,14 | gyvas; galų gale <…> aš pats jį regėsiu akimis savo” (28).
31 IV,15 | taip yra ir mirties atveju. Ji dažnai laukiama net kaip
32 IV,15 | neįmanoma ignoruoti ir to, jog ji tarsi sintetiškai galutinai
33 IV,15 | šios sąvokos prasme, nors ji tam tikru būdu yra anapus
34 IV,15 | dimensiją ir kiekvieną kančią ji apšviečia nauja išganymo
35 IV,15 | kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų
36 IV,15 | Sūnų, tai yra jis nuolat jį myli; atėjus laikui dėl
37 IV,16 | nesupratimą, už viską labiau jį slėgė vis didėjantis priešiškumas
38 IV,16 | priešiškumas ir ketinimai jį nužudyti. Kristus tai žinojo
39 IV,16 | aiškintojams; jie nuteis jį mirti ir perduos pagonims,
40 IV,16 | pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir
41 IV,16 | subara Petrą, kai šis nori jį priversti atsisakyti minčių
42 IV,16 | tas pats Petras stengiasi jį apginti kardu, bet Kristus
43 IV,16 | kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų
44 IV,17 | nei gražus: ~matėme mes jį, bet nepamėgome. ~Jis buvo
45 IV,17 | paniekintas, laikėme mes jį nieku. ~Tačiau jis mūsų
46 IV,17 | užsikrovė. ~O mes laikėme jį raupsuotu, - ~Dievo nubaustu
47 IV,17 | matmenį; tačiau taip pat ji – vienintelė žmonijos istorijoje –
48 IV,18 | savo kulminaciją. Drauge ji buvo perkelta į visiškai
49 IV,18 | matmenį ir naują tvarką: ji buvo susieta su meile, ta
50 IV,18 | rasti giliausią atsakymą į jį. ~ ~
51 V,19 | palikuonių ir gyvens ilgai. ~Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis. ~
52 V,19 | žmogiškąją kančią pakeldamas jį į Atpirkimo lygmenį. Taigi
53 V,21 | Paulius rašo: “Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir
54 V,23 | pačiu metu šis silpnumas jį išaukština, ir tas išaukštinimas
55 V,24 | pačią esmę sudaro tai, kad ji turi būti nepaliaujamai
56 V,24 | papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią tai,
57 V,24 | giliai tikėdama Atpirkimu. Ji lenkiasi prieš jį su tokiu
58 V,24 | Atpirkimu. Ji lenkiasi prieš jį su tokiu giliu tikėjimu,
59 VI,25 | slapto pokalbio su angelu ji pradėjo matyti savo, kaip
60 VI,25 | gyvenimo įvykių, kuriuose ji turėjo ypač jautriai dalyvauti,
61 VI,25 | evangelijos perdavimas, kad ji galėtų būti skelbiama visai
62 VI,25 | šventojo Pauliaus frazę. Ji iš tikrųjų turi ypatingą
63 VI,25 | siauras”, Kristus supriešina jį su erdviu ir plačiu keliu,
64 VI,25 | pergalėje prieš pasaulį – ji pasirodė Prisikėlimu. Prisikėlusio
65 VI,27 | vidaus, bet, atrodo, paverčia jį našta kitiems. Žmogus jaučiasi
66 VI,27 | evangelija rašoma be paliovos. Ji nuolat kalba paradoksaliais
67 VII,28 | Tačiau samarietis, “užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo
68 VII,28 | nugabeno į užeigą ir slaugė jį” (91). Išvykdamas jis dar
69 VII,28 | žmogaus kančios, kad ir kokia ji būtų. Šis sustojimas reiškia
70 VII,28 | Šie jausmai tik paskatina jį veikti ir suteikti sužeistajam
71 VII,28 | padeda kančioje, kad ir kokia ji būtų. Padeda kiek galėdamas
72 VII,29 | kaip apaštalavimą, jeigu ji vykdoma turint aiškius evangelinius
73 VIII,31 | bet kartu ir žmogiška. Ji yra antgamtinė, nes įsišaknijusi
74 VIII,31 | Atpirkimo slėpinyje, bet ji taip pat yra giliai žmogiška,
75 VIII,31 | slėpinio dalis. Bet tikriausiai ji nėra tiek apgaubta šio visiškai
76 VIII,31 | apreiškime iki galo parodo žmogui jį patį ir atskleidžia jo pašaukimo
77 VIII,31 | svarbu “parodyti žmogui jį patį ir atskleidžia jo pašaukimo
|