Chapter,Paragraph

 1  I,1   |           per kančią, priklausančią žmogaus istorijai ir nušviestą Dievo
 2  I,2   |       žodžiu “kančia”, ypač esminga žmogaus prigimčiai. Kančia gili
 3  I,2   |          Kančia atrodo priklausanti žmogaus transcendencijai: ji yra
 4  I,3   | neatskiriamai susijusi su žemiškąja žmogaus egzistencija. ~Kadangi vienu
 5 II     |                                 II. ŽMOGAUS KANČIOS PASAULIS ~  ~
 6 II,5   |      konkrečiame ir nepakartojamame žmogaus viduje, atrodo esanti beveik
 7 II,5   |       remtis, norėdami įsigilinti į žmogaus kančios pasaulį. ~Atrodo,
 8 II,5   |         kartu gydymo menas plačiame žmogaus kentėjimų lauke geriausiai
 9 II,5   |           tai yra tik viena sritis. Žmogaus kančios laukas kur kas platesnis,
10 II,5   |         giliau įsišaknijusi pačioje žmogaus būtyje. Tam tikras šios
11 II,7   |            ne raidėmis parašytoje – žmogaus istorijos knygoje, negana
12 II,7   |           negana to – per kiekvieno žmogaus istoriją skaitomoje žmonijos
13 II,8   |     anksčiau nebuvo tiek perkeistas žmogaus veiklos pasiekta pažanga
14 III,9  |            9. Žvelgiant į kiekvieno žmogaus patiriamą kančią, lygiai
15 III,9  |             prasmę. Jis ne tik lydi žmogaus kančią, bet, atrodo, netgi
16 III,9  |          gerai žinoma, kad Dievo ir žmogaus santykiuose dėl šio klausimo
17 III,9  |       pasaulio egzistavimas atveria žmogaus sielos akims Dievo buvimą,
18 III,9  |              rodo, koks svarbus yra žmogaus kančios klausimas ir kaip
19 III,11 |     nekaltas. Jo kančia yra nekalto žmogaus kančia ir turi būti priimta
20 III,11 |         atvirai atskleidžia nekalto žmogaus kančios problemą: kančią
21 IV,15  |            labai atsargiai vertinti žmogaus kančią kaip konkrečios nuodėmės
22 IV,15  |         sunaikina visą psichofizinę žmogaus asmenybę. Siela gyvena ir
23 IV,15  |       kančios, tačiau sykiu mirtyje žmogaus patiriamas blogis turi galutinį
24 IV,15  |         amžinojo gyvenimo”, tai yra žmogaus galutinės laimės vienybėje
25 IV,15  |             prieš nuodėmę bei mirtį žmogaus gyvenime nepanaikina laikinųjų
26 IV,15  |             tiesa radikaliai keičia žmogaus istorijos paveikslą bei
27 IV,16  |          Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems
28 IV,16  |     pakirsti žmonijos istorijoje ir žmogaus sieloje slypinčias blogio
29 IV,17  |               Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, ~skausmų
30 IV,17  |             mastą blogio, glūdinčio žmogaus nuodėmėje – kiekvienoje
31  V,19  |           Atpirkėjas kentėjo vietoj žmogaus ir už žmogų. Kiekvienas
32  V,21  |          Kristaus Kryžius apšviečia žmogaus gyvenimą ir ypač jo kančią
33  V,21  |       tapdama galutiniu žemiškosios žmogaus egzistencijos tikslu. Kristus
34  V,22  |          pat yra kvietimas parodyti žmogaus moralinę didybę bei dvasinę
35  V,22  |            žmogiškoje kančioje kaip žmogaus dvasinės didybės išraiška.
36  V,22  |   akivaizdžiai paliudija nepaprastą žmogaus orumą. ~
37  V,23  |            ypač per kančią, tai yra žmogaus silpnumą ir savęs išsižadėjimą,
38  V,23  |        gimstančią jėgą”, šį dvasinį žmogaus užsigrūdinimą pagundų ir
39  V,24  |          metu nurodo erdvę, kurioje žmogaus kentėjimai papildo Kristaus
40  V,24  |      Kristaus kančią nuolat papildo žmogaus kentėjimai. Tai pabrėžia
41 VI,26  |         nepalyginamu būdu pranoksta žmogaus kūną. Kai šis kūnas sunkiai
42 VI,26  |         rezultatas. Jis pats veikia žmogaus kentėjimuose per savo tiesos
43 VI,26  |             naują gyvybę ir būtų ne žmogaus silpnybė, bet Dievo galybė. ~
44 VI,26  |            prasmė ir ieško atsakymo žmogaus lygmeniu. Žinoma, jis dažnai
45 VI,26  |             iš vidaus. Kristus į šį žmogaus klausimą apie kančios prasmę
46 VI,26  |            randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje.
47 VI,26  |      Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu
48 VI,26  |          lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus
49 VI,27  |            labai giliai įsišaknijęs žmogaus kančioje. Tas suvokimas
50 VI,27  |            Laiške efeziečiams (89), žmogaus kentėjimai, suvienyti su
51 VI,27  |              tuo iškalbingesnė pati žmogaus kančia. Tuo labiau Bažnyčia
52 VII,28 |             kuris sustoja prie kito žmogaus kančios, kad ir kokia ji
53 VII,28 |       nelaimė. Kristus, pažįstantis žmogaus vidų, pabrėždamas jausmus,
54 VII,28 |      svarbūs mūsų santykiui su kito žmogaus kančia. Todėl būtina ugdyti
55 VII,29 |          institucija negali atstoti žmogaus širdies, jo užuojautos,
56 VII,29 |      iniciatyvos akistatoje su kito žmogaus kančia. Ši tiesa akivaizdi
57 VII,30 |             istoriją, ėjo drauge su žmogaus ir žmonijos istorija. Šis
58 VII,30 |            jie visa tai jam padarė, Žmogaus Sūnus atsakys: “Iš tiesų
59 VIII,31|        misiją. ~Kančia, žinoma, yra žmogaus slėpinio dalis. Bet tikriausiai
60 VIII,31|       slėpinyje tikrai išaiškėja ir žmogaus slėpinys. Kristus, galutinis
61 VIII,31|         tinka viskam, kas susiję su žmogaus slėpiniu, tai jie, be abejo,
62 VIII,31|              ypatingu būdu tinka ir žmogaus kančiai. Būtent čia itin
63 VIII,31|           galo įvyksta ir nušviečia žmogaus gyvenimą, kartu tampa ir
64 VIII,31|         prie kiekvieno šiandieninio žmogaus kryžiaus. ~Kreipiamės į