Chapter,Paragraph

 1  I,2   |       prigimčiai. Kančia gili kaip pats žmogus būtent todėl, kad ji savotiškai
 2  I,2   |             skirta” pranokti save patį; žmogus tam pašauktas slėpiningu
 3  I,3   |             tiesą: Kristuje “kiekvienas žmogus tampa Bažnyčios keliu” (4).
 4  I,3   |                      Galima sakyti, kad žmogus ypatingu būdu tampa Bažnyčios
 5  I,3   |               būdu žemiškajame gyvenime žmogus žengia kančios keliu, Bažnyčia
 6  I,3   |                kelyje. Šiame susitikime žmogus tampa “Bažnyčios keliu”;
 7  I,4   |           atrodo taip nepaliečiama, nes žmogus savo kančioje lieka neapčiuopiamas
 8 II,5   |               ir turintis daug matmenų. Žmogus kenčia įvairiais būdais,
 9 II,6   |                     Senajame Testamente žmogus suvokiamas kaip kūno ir
10 II,7   |            knygoje. ~Galima sakyti, kad žmogus kenčia patirdamas visokį
11 II,7   |                išreiškia situaciją, kai žmogus patiria blogį ir tai patirdamas
12 II,7   |              kenčiu”) pobūdį. Netgi kai žmogus pats sau užsitraukia kančią,
13 II,7   |             blogio patyrimas, dėl kurio žmogus kenčia. ~Taigi kančios tikrovė
14 II,7   |             Kūrėjo ir kūrinijos gerumą. Žmogus kenčia dėl blogio, kuris
15 II,7   |         iškraipymas. Galima sakyti, kad žmogus kenčia dėl gėrio, kuriame
16 II,7   |                 savęs atėmė. Visų pirma žmogus kenčia todėl, kad normaliu
17 II,8   |                išsisklaidęs. Kiekvienas žmogus savo asmenine kančia ne
18 II,8   |                subjektas yra kiekvienas žmogus, mūsų laikais, turbūt labiau
19 III,9  |        pasaulyje. Tačiau tik kenčiantis žmogus suvokia savo kančią ir kelia
20 III,9  |         tenkinančio atsakymo, jis, kaip žmogus, kenčia dar labiau. Tai
21 III,9  |               kitų žmonių, taip pat kai žmogus klausia to Dievo. Juk žmogus
22 III,9  |            žmogus klausia to Dievo. Juk žmogus neužduoda tokio klausimo
23 III,10 |                                     10. Žmogus gali kreiptis į Dievą su
24 III,10 |            kūrinijos bruožas. Taigi jei žmogus sąmoningai ir laisva valia
25 III,11 |            priimta kaip slėpinys, kurio žmogus savo protu nėra pajėgus
26 IV,14  |                 savo viengimį Sūnų, kad žmogus “nepražūtų”, ir šio “nepražūtų”
27 IV,14  |             turėtų amžinąjį gyvenimą”. ~Žmogus “pražūsta”, kai praranda “
28 IV,15  |    eschatologinis blogis ir kančia (kad žmogus “nepražūtų, bet turėtų amžinąjį
29 IV,15  |              Kristaus išganingojo darbo žmogus gyvena žemėje turėdamas
30 IV,15  |             pasaulio, kuriame dalyvauja žmogus. ~
31 IV,16  |                 jis turi pasiekti, kad “žmogus nepražūtų, bet turėtų amžinąjį
32 IV,17  |                 kaip Tėvas, kenčia kaip žmogus. Jo kančia turi žmogiškąjį
33 IV,17  |            unikalia, nes čia kenčiantis žmogus yra pats viengimis Dievo
34 IV,18  |          radikaliau, nes jis yra ne tik žmogus, kaip Jobas, bet ir viengimis
35 IV,18  |                blogis, prieš kurį dreba žmogus. Lygiai kaip ir Kristus
36 IV,18  |                 ir Kristus Getsemanėje, žmogus sako: “Teaplenkia mane ši
37 IV,18  |                  kokią gali patirti tik Žmogus, kuris yra viengimis Sūnus,
38  V,19  |                 ir už žmogų. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip dalyvauja
39  V,19  |               lygmenį. Taigi kiekvienas žmogus per savo kančią gali tapti
40  V,20  |              iškalbingumas. Prisikėlime žmogus randa visiškai naują šviesą,
41  V,20  |            tarytum dvejopą matmenį. Jei žmogus tampa Kristaus kančios dalyviu,
42  V,20  |            išganingąją Kristaus kančią, žmogus joje taip pat suranda savo
43  V,23  |              pašaukimas į dorybę, kurią žmogus savo ruožtu turi ugdyti
44  V,23  |          sukelia blogį. Taip elgdamasis žmogus išlaisvina viltį, kuri palaiko
45  V,23  |              Dvasios dovana. Kuo labiau žmogus dalyvauja šioje meilėje,
46  V,24  |               neišsenkantis gėris. Joks žmogus nebegali jo papildyti. Bet
47  V,24  |               žmogiškajai kančiai. Kiek žmogus įsitraukia į Kristaus kentėjimus –
48 VI,25  |               meile priimta kančia, kad žmogus „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį
49 VI,26  |                yra visiškai neįgalus, o žmogus beveik nebegali gyventi
50 VI,26  |   protestuodamas ir klausdamas „kodėl?” Žmogus klausia, kokia kančios prasmė
51 VI,26  |               Dievo ir Kristaus. Be to, žmogus negali nematyti, kad tasai,
52 VI,26  |              tiesiogiai ir abstrakčiai. Žmogus išgirsta gelbstintį Kristaus
53 VI,26  |           žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę
54 VI,27  |              paverčia jį našta kitiems. Žmogus jaučiasi pasmerktas priimti
55 VI,27  |             lobiu su kitais. Kuo labiau žmogus gąsdinamas nuodėme, kuo
56 VII,28 |               jautrus kito kančiai, tai žmogus, kurį jaudina kito nelaimė.
57 VII,28 | krikščioniškosios antropologijos vietų. Žmogus gali “save visiškai surasti
58 VII,29 |           pasaulio; ir tam tikra prasme žmogus turi dėkoti kančiai dėl
59 VII,29 |                pasireiškiančios meilės. Žmogus, kuris yra “artimas”, negali
60 VII,29 |             visa Evangelija: kiekvienas žmogus turi jausti, jog jis yra
61 VII,30 |              kurį pakviestas kiekvienas žmogus, “sustoti” prie savo artimo
62 VIII,31|               giliai žmogiška, nes joje žmogus suranda save, savo žmogiškumą,
63 VIII,31|        neperregiamo slėpinio, kiek pats žmogus. Vatikano II Susirinkimas