118-geogr | geriu-mesij | metaf-perga | perio-teisi | teism-zvelg
Chapter,Paragraph
1 III,10(23)| 50], 6; 99 [98], 4; 119 [118], 75; Mal 3, 16 – 21; Mt
2 III,10(23)| 51 [50], 6; 99 [98], 4; 119 [118], 75; Mal 3, 16 – 21;
3 II,6(9) | tremčių raudos (plg. Ps 137 [136]). ~
4 II,6(9) | tremčių raudos (plg. Ps 137 [136]). ~
5 I,3(4) | 14, 18, 21, 22: AAS 71 (1979) 284 ir t., 304, 320, 323. ~
6 VIII,31 | Romoje, prie Šventojo Petro, 1984 m. vasario 11 d., švenčiant
7 V,21(66) | 2 Tes 1b, 4 – 5. ~
8 I,3(4) | 18, 21, 22: AAS 71 (1979) 284 ir t., 304, 320, 323. ~
9 I,3(4) | AAS 71 (1979) 284 ir t., 304, 320, 323. ~
10 I,3(4) | 71 (1979) 284 ir t., 304, 320, 323. ~
11 I,3(4) | 1979) 284 ir t., 304, 320, 323. ~
12 IV,18(45) | Mt 26, 39. ~
13 VII,30(97)| Mt 25, 45. ~
14 III,10(23)| 18], 10; 36 [35], 7; 48 [47], 12; 51 [50], 6; 99 [98],
15 III,10(23)| 19 [18], 10; 36 [35], 7; 48 [47], 12; 51 [50], 6; 99 [
16 IV,16(37) | Mt 26, 52, 54. ~
17 II,6(15) | psalmininkai (plg. Ps 41 [40], 10; 55 [54], 13 – 15), Jeremijas (
18 VII,30(93)| Lk 4, 18 – 19; plg. Iz 61, 1 – 2. ~
19 I,3(4) | Nr. 14, 18, 21, 22: AAS 71 (1979) 284 ir t., 304, 320,
20 III,10(23)| 99 [98], 4; 119 [118], 75; Mal 3, 16 – 21; Mt 20,
21 II,6(16) | Ps 44 [43] 10, 17, 77 [76], 11; 89 [88], 51) ar pranašų
22 II,6(16) | plg. Ps 44 [43] 10, 17, 77 [76], 11; 89 [88], 51) ar
23 II,6(12) | 30], 13; 38 [37], 12; 88 [87], 9. 19), Jeremijas (plg.
24 II,6(16) | 43] 10, 17, 77 [76], 11; 89 [88], 51) ar pranašų raudos (
25 III,10(23)| 47], 12; 51 [50], 6; 99 [98], 4; 119 [118], 75; Mal
26 III,10(23)| 48 [47], 12; 51 [50], 6; 99 [98], 4; 119 [118], 75;
27 I,3(4) | Nr. Nr. 14, 18, 21, 22: AAS 71 (1979) 284 ir t., 304,
28 VII,29 | nejautrumo”, kitaip tariant, abejingumo savo artimui ir jo kančioms,
29 V,20 | pirmyn per tirštą pažeminimų, abejonių, beviltiškumo ir persekiojimų
30 VII,30 | pagalbą ar to nepadarė. Abi Kristaus pareiškimo dalys
31 II,6(8) | Taip buvo bandomas Abraomas (plg. Pr 15, 2), Rachelė (
32 III,10 | nusikaltimą. Ją siunčia absoliučiai teisus Dievas, ir ji pagrindžiama
33 IV,14 | kuriame glūdi galutinė ir absoliuti kančios įžvalga. kartu pats
34 IV,15 | blogis turi galutinį ir absoliutų pobūdį. Savo išganinguoju
35 VI,26 | daugiau nei vien tiktai abstraktus atsakymas į klausimą apie
36 VIII,31 | slėpinys. Kristus, galutinis Adomas, Tėvo ir jo meilės slėpinio
37 V,20 | vietoje jis kreipiasi į savo adresatus padrąsinimo žodžiais: “Viešpats
38 IV,17 | nešimu, nukryžiavimu ir agonija. ~Labiau nei šis kančios
39 V,22 | Argi neįrodo šios didybės agonijos metu Golgotoje jo ištarti
40 III,10 | blogis”. Tie, kurie kančią aiškina kaip bausmę už nuodėmes,
41 I,1 | 1. Apaštalas Paulius, aiškindamas išganingą kančios galią,
42 IV,16 | aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie nuteis jį mirti ir
43 VII,29 | jeigu ji vykdoma turint aiškius evangelinius motyvus ir
44 VII,30 | evangeliniu paprastumu bei aiškumu. ~Šie žodžiai apie meilę,
45 III,9 | egzistavimas atveria žmogaus sielos akims Dievo buvimą, jo išmintį,
46 VII,29 | užuojautos, meilės ar iniciatyvos akistatoje su kito žmogaus kančia.
47 VII,29 | žmogaus kančia. Ši tiesa akivaizdi kalbant apie fizinę kančią,
48 VII,30 | nešamas gėris tampa itin akivaizdus susitikus su žmogiškąja
49 VI,26 | nebegali gyventi ir veikti, akivaizdžiau iškyla vidinė branda bei
50 VII,30 | belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti
51 IV,16 | išlaisvindavo žmones iš kurtumo, aklumo, raupsų, velnio ir įvairių
52 VI,26 | paties išganingą kančią aktyviai dalyvauja kiekvienoje žmogiškojoje
53 II,7 | Kančia turi tuo pačiu metu aktyvų ir pasyvų (nuo patior – “
54 II,7 | pasidavimo ar netgi nevilties “aktyvumas”, priklausantis nuo kančios
55 II,7 | nebūtų paženklinta “ypatingu” aktyvumu. Tai yra daugeriopas ir
56 VII,30 | tokioje situacijoje tampa itin aktyvus. Taip jis įvykdo mesijinę
57 III,11 | Tam tikra prasme ji yra aliuzija į Kristaus kančią. Tačiau
58 IV,16 | guodė nuliūdusius, maitino alkanus, išlaisvindavo žmones iš
59 II,6(7) | plg. t.p. Jer 6 – 26; Am 8, 10; Zch 12, 1. ~
60 VIII,31 | šventuosius, kurie visais amžiais ypatingai dalyvavo Kristaus
61 VII,29 | samariečio” darbais. ~Bėgant amžiams tokia veikla įgavo institucines
62 V,22 | neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime
63 V,22 | dalykai laikini, o neregimieji amžini” (68). Apaštalas Petras
64 IV,16 | atlikti išganymo darbą. Amžinosios meilės plane šis darbas
65 II,6(7) | Kurios baiminosi Ana, Tobijaus motina (plg. Tob
66 IV,18 | ir tai yra svarbiausia analizuojant Kristaus kančią – savo noru
67 III,9 | ir kaip atidžiai reikia analizuoti jį patį bei visus jo įmanomus
68 IV,15 | nors ji tam tikru būdu yra anapus visokios kančios, tačiau
69 VI,25 | Nuo slapto pokalbio su angelu ji pradėjo matyti savo,
70 IV,18 | 18. Galima sakyti, jog ankstesnieji svarstymai mus atveda tiesiai
71 VI,25 | į Dangaus karalystę yra „ankštas ir siauras”, Kristus supriešina
72 V,23 | man patikėtąjį turtą iki anos dienos” (73). O Laiške filipiečiams
73 VI,27 | regi tarsi daugialypį jo antgamtinės galios subjektą. Kaip dažnai
74 VI,25 | kuris buvo slėpiningas ir antgamtiškai vaisingas pasaulio atpirkimo
75 II,8 | pasaulinius karus, iš jų antrasis pareikalavo ypač daug gyvybių
76 II,8 | žmonėms daug baisesnių kančių. Antroji mūsų amžiaus pusė savo ruožtu –
77 VII,28 | esminių krikščioniškosios antropologijos vietų. Žmogus gali “save
78 VI,25 | tų, kuriuos jis pasirinko apaštalais ir kuriuos jis nuolat pasirenka
79 VI,25 | kalba paties Jėzus žodžiais apaštalams apie kentėjimą „už Kristų”
80 VII,29 | galima apibūdinti ir kaip apaštalavimą, jeigu ji vykdoma turint
81 VIII,31 | ir seserys, siunčiu savo apaštališkąjį palaiminimą. ~ ~Paskelbta
82 VI,25 | šviesoje Kančios evangelija per apaštalų patirtį bei žodžius tampa
83 VIII,31 | tikriausiai ji nėra tiek apgaubta šio visiškai neperregiamo
84 V,21 | Taip pat per kančią žmonės, apgaubti Kristaus atpirkimo slėpinio,
85 IV,18 | skelbimu. O štai galutinis, apibendrinantis šio mokymo žodis, kurį vieną
86 IV,14 | kančios prasmės ieškojimus apibrėžė ir tam tikra prasme įspraudė
87 III,9 | kančią, bet, atrodo, netgi apibrėžia jos žmogiškąjį turinį, tai,
88 II,5 | atveju, tai ne taip aiškiai apibrėžiama ir ne taip lengvai pasiekiama
89 VII,29 | darbu, ją taip pat galima apibūdinti ir kaip apaštalavimą, jeigu
90 IV,18 | su šia siaubinga našta, apimančia “visą” nuodėmėje slypintį
91 IV,17 | jis, viengimis Sūnus, gali apimti mastą blogio, glūdinčio
92 IV,17 | žmogiškoji nuodėmė savo apimtimi ir gelme tampa tikrąja Atpirkėjo
93 VII,30 | aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (95).
94 IV,18 | mano Dieve, kodėl mane apleidai?”, tai reiškia ne tik tą
95 IV,18 | tai reiškia ne tik tą apleidimą, daug kartų aptinkamą Senajame
96 IV,18 | Galima sakyti, kad šie apleidimo žodžiai gimė neišardomos
97 II,6 | panieka (11), vienatvė ir apleistumas (12); be to, taip pat sąžinės
98 VII,29 | vykdoma tam pritaikytoje aplinkoje arba per specialiai šiam
99 II,6 | ilgesys (9), persekiojimas ir aplinkos priešiškumas (10), kenčiančiojo
100 II,5 | reikalauja būti traktuojama, apmąstoma ir suvokiama kaip eksplicitiška
101 IV,14 | aiškiai suvokti bendrai apmąstydami šią problemą – su visiškai
102 III,11 | daro remdamasis savo paties apmąstymais. Jobas žino, kad nenusipelnė
103 II,8 | bendrystę ir solidarumą. Savo apmąstyme stengsimės atsiliepti į
104 VII,28 | gulintį pusiau gyvą, plėšikų apnuogintą bei sumuštą vyrą, būtent
105 IV,17 | jaudinanti negu pačių evangelistų aprašymuose. Prieš mus pasirodo tikras
106 VII,30 | paskutiniojo teismo pasakojimą, aprašytą Mato evangelijoje: “Ateikite,
107 VI,27 | dvasinio gėrio ir blogio jėgų, aprašytoje Laiške efeziečiams (89),
108 V,23 | savęs išsižadėjime jis nori apreikšti savo jėgą. Taip galima paaiškinti
109 III,13 | giliausią kančios prasmę sekant apreikštuoju Dievo žodžiu, turime plačiai
110 III,13 | pažvelgti į dieviškosios meilės apreiškimą, galutinį viso ko, kas egzistuoja,
111 III,11 | teisiojo Jobo paveikslas. Apreiškimas, kuris yra paties Dievo
112 III,10 | tiesų, kuri taip pat remiasi Apreiškimu, tai yra kad Dievas yra
113 VII,30 | priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte,
114 II,5 | kuriuos ne visuomet gali aprėpti medicina, netgi pažangiausios
115 IV,14 | žmonijai pirmiausia, kad apsaugotų žmogų nuo šio galutinio
116 V,23 | silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje” (72). Antrajame
117 IV,17 | nevertas, ~skausmų vyras, apsipratęs su negalia, - ~toks, kuris
118 V,22 | kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir
119 V,20 | merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Mums, gyviesiems,
120 IV,17 | suėmimu, pažeminimu, mušimu, apspjaudymu, jo, kaip kalinio, paniekinimu,
121 IV,16 | pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet
122 I,2 | todėl turi būti vis iš naujo apsvarstoma. Nors Paulius Laiške romiečiams
123 V,22 | Kristaus kryžiaus buvo visiškai aptemdžiusi didžiulė kančia. Tie, kurie
124 IV,18 | tą apleidimą, daug kartų aptinkamą Senajame Testamente, būtent
125 IV,16 | įvairiose Evangelijos vietose aptinkami atsakymai, rodo, kaip giliai
126 III,11 | bei sumenkina Apreiškime aptinkamo teisingumo sampratą. ~
127 VII,28 | Jis priėjo prie jo, <…> aptvarstė [žaizdas]”, tada “nugabeno
128 IV,17 | neteisingu pasmerkimu, nuplakimu, apvainikavimu erškėčiais ir po to patyčiomis,
129 III,11 | savaime tai yra pakankamas argumentas, kodėl atsakymas į kančios
130 III,10 | iš patirties: kas pikta aria ir bėdą sėja, tą patį jie
131 IV,16 | Izraelyje Kristus be perstojo artėjo prie žmogiškosios kančios
132 VI,26 | nurodydamas kenčiančiajam vietą arti savęs, jis, vidinis mokytojas
133 I,4 | šie abu motyvai tampa ypač artimi vienas kitam ir susiję vienas
134 IV,16 | neturėjimą, net ir pačių artimiausių žmonių nesupratimą, už viską
135 VII,28 | kiekvieno santykis su kenčiančiu artimu. Mes negalime abejingai “
136 VI,26 | patraukianti žmogų Kristaus artimybėn. Daugelis šventųjų, tokie
137 IV,16 | Kristus visais būdais artinosi prie žmogiškosios kančios
138 VI,26 | jis tampa visiškai nauju asmeniu. Jam atsiskleidžia tarsi
139 VII,29 | galima tik individualia ar asmeniška pagalba. Pagaliau šeimos
140 II,7 | priklausantis nuo kenčiančio asmens bendrosios sanklodos ir
141 IV,15 | visą psichofizinę žmogaus asmenybę. Siela gyvena ir būna atskirai
142 VI,26 | atžvilgiu, kad kiekvienas asmuo savo tikėjimo kelionėje
143 III,12 | yra ypač svarbus kančios aspektas. Jis giliai įsišaknijęs
144 VI,26 | tokie kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šios
145 VI,26 | sako: „Sek paskui mane!” Ateik! Savo kentėjimais imkis
146 VII,30 | aprašytą Mato evangelijoje: “Ateikite, mano Tėvo palaimintieji,
147 VI,26 | kentėjimų dalininku. ~Suvokimas, ateinantis per šį pasidalijimą, per
148 IV,17 | tekstų, kuriuose kalbama apie ateisiančiojo Dievo Pateptinio kančią.
149 VII,30 | mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (95). Teisiesiems,
150 IV,15 | yra jis nuolat jį myli; atėjus laikui dėl šios visa pranokstančios
151 II,7 | arba kurį pats iš savęs atėmė. Visų pirma žmogus kenčia
152 III,12 | subjekte, kuris šiame kvietime atgailauti gali atpažinti dieviškąjį
153 III,12 | dieviškąjį gailestingumą. Atgailos tikslas yra nugalėti įvairiomis
154 IV,16 | Kristus sako: “Kišk kalaviją atgal į jo vietą. <…> Bet kaip
155 IV,14 | viengimio Sūnaus ir savo Sūnų “atidavusio” Tėvo meilė. Tai meilė žmogui,
156 VII,29 | kreipia didesnį dėmesį ir yra atidesni artimo kentėjimams, kad
157 V,19 | atsakymo kryptimi: ~Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, ~matys
158 III,9 | kančios klausimas ir kaip atidžiai reikia analizuoti jį patį
159 II,7(22) | nėra graikiškojo “kenčiu” atitikmens, šis veiksmažodis taip pat
160 VII,29 | darbo sferą, kurioje dirba atitinkamų profesijų žmonės. Kaip ryškiai
161 V,22 | tapo šlovės pasireiškimu, atitinkančiu Kristaus iškėlimą per Kryžių.
162 VII,29 | humanitarinių tikslų – turi atkakliai stengtis pažadinti ir padidinti
163 V,22 | nukryžiavimo kaltininkams: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką
164 V,22 | išaukštinimą. Ant kryžiaus Kristus atliko ir galutinai įvykdė savo
165 IV,18 | atodūsiu gali ištarti: “Atlikta” (50). ~Taip pat galima
166 V,20 | Išganytojo kančią ir mirtį atliktame Atpirkimo darbe. Tačiau
167 V,24 | Atpirkimas, nors ir iki galo atliktas per Kristaus kančią, ypatingu
168 IV,16 | per savo Kryžių jis turi atlikti išganymo darbą. Amžinosios
169 V,24 | kad Atpirkimas, įvykdytas atlyginamosios meilės, lieka nuolat atviras
170 III,10 | yra teisingas teisėjas, atlyginantis už gera ir baudžiantis už
171 VII,28 | šeimininkui ir pažadėdamas atlyginti jo išlaidas. ~Palyginimas
172 IV,15 | lygiai taip pat negalima atmesti ir to, jog žmonijos kančios
173 II,8 | pareikalavo ypač daug gyvybių ir atnešė žmonėms daug baisesnių kančių.
174 IV,18 | Atpirkimą ir su paskutiniu atodūsiu gali ištarti: “Atlikta” (50). ~
175 II,8 | prasižengimams – neša tokią didžiulę atominio karo grėsmę, kad apie šį
176 IV,17 | tačiau pirmiausia tai yra “atperkamoji” kančia. Kančios vyras šioje
177 III,9 | neužsitarnautų kančių ir be tinkamo atpildo likusių kalčių dramą. Ši
178 V,19 | vienaip ar kitaip dalyvauja Atpirkime. Taip pat kiekvienas yra
179 V,24 | lenkiasi, giliai tikėdama Atpirkimu. Ji lenkiasi prieš jį su
180 V,24 | kad Kristaus įvykdytam Atpirkimui dar kažko trūksta? Ne. Tai
181 V,24 | Kristus savo paties kančia atpirko pasaulį. Tačiau Atpirkimas,
182 V,24 | išganingoje kančioje, kuria buvo atpirktas pasaulis, Kristus nuo pradžių
183 VI,26 | labiausiai išaukštinta iš visų atpirktųjų, širdimi. Tarsi pratęsdamas
184 I,1 | tarsi džiaugsmingo galutinio atradimo vertę. Todėl šventasis Paulius
185 I,1 | Apaštalas dalijasi savo atradimu ir džiaugiasi juo dėl visų
186 VIII,31 | aukščiausią ir tikriausią atramą. ~Šiuos Atpirkimo metus
187 V,23 | tuo labiau jis iš naujo atranda save kančioje: jis vėl randa “
188 V,20 | kančių dalyvis. Tikėjimu atrasdamas išganingąją Kristaus kančią,
189 VI,25 | tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda
190 VI,26 | tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa
191 IV,16 | Evangelijos vietose aptinkami atsakymai, rodo, kaip giliai Kristus
192 II,5 | klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Akivaizdu, jog tai nėra
193 VII,30 | jam padarė, Žmogaus Sūnus atsakys: “Iš tiesų sakau jums, kiek
194 IV,15 | mirtimi. Ir nors turime labai atsargiai vertinti žmogaus kančią
195 VI,26 | karalystės horizontus: pasaulio, atsigręžusio į Kūrėją, laisvo nuo nuodėmės
196 II,6 | kūniškuosius, komponentus ir dažnai atsiliepia viso organizmo būklei. ~
197 II,8 | Savo apmąstyme stengsimės atsiliepti į šį raginimą. ~Žvelgdami
198 II,7(22) | Čia pravartu atsiminti, kad hebrajiška šaknis r”
199 III,12 | blogį pažeidus įstatymą atsimokama kitu blogiu, bet pirmiausia
200 IV,16 | kai šis nori jį priversti atsisakyti minčių apie kančią ir mirtį
201 V,19 | tikroji reikšmė jam negalėjo atsiskleisti be Atpirkimo. Ant Kristaus
202 IV,18 | neišreiškiamu būdu, suvokia šią atsiskyrimo nuo Tėvo ir jo atmetimo,
203 VI,25 | pavyzdžio, kuris labai aiškiai atsispindėjo jo Motinos gyvenime, šviesoje
204 VI,25 | išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas
205 IV,16 | Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!” (37). Jis taip pat sako: “
206 V,24 | pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai
207 V,24 | pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai žmogiškajai kančiai.
208 III,12 | gailestingumas kviečiant atsiversti: “<…> šios bausmės buvo
209 III,13 | Dievo žodžiu, turime plačiai atsiverti daugybę galių turinčiam
210 VI,26 | malonės dėka išgyveno gilų atsivertimą. Toks atsivertimas ne tik
211 VI,26 | išgyveno gilų atsivertimą. Toks atsivertimas ne tik atskleidžia žmogui
212 VI,26 | didybė kančioje yra ypatingo atsivertimo ir bendradarbiavimo su nukryžiuoto
213 III,12 | Apreiškime. Kančia turi tarnauti atsivertimui, tai yra gėrio atstatymui
214 VII,29 | ir panašios profesijos! Atsižvelgdami į “evangelinę” jų reikšmę,
215 IV,15 | tačiau kančios negalime atskirti nuo pirminės nuodėmės, kurią
216 VII,29 | gailestingąjį samarietį atspindi gydytojo, slaugės ir panašios
217 III,12 | atsivertimui, tai yra gėrio atstatymui subjekte, kuris šiame kvietime
218 III,12 | svarbiausia todėl, kad ji įgalina atstatyti gėrį tame, kuris kenčia. ~
219 VII,29 | jokia institucija negali atstoti žmogaus širdies, jo užuojautos,
220 IV,18 | ankstesnieji svarstymai mus atveda tiesiai į Getsemanę ir Golgotą,
221 II,8 | įvairių socialinių rykščių atvejais: be kita ko, pagalvokime
222 VII,28 | pats save, savąjį “aš”, atverdamas šį “aš” kitam žmogui. Čia
223 VII,30 | buvo kartą visiems laikams atverta kiekvienai žmogiškajai kančiai.
224 V,23 | ypatingai jautriam, ypatingai atviram išganingų Dievo jėgų veikimui,
225 VII,30 | pasyvumo nuostata. Visiškai atvirkščiai. Evangelija yra pasyvumo
226 IV,17 | Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, ~kaip šaknis
227 VI,26 | visuotinę” motinystę visų žmonių atžvilgiu, kad kiekvienas asmuo savo
228 III,12 | nors drauge pabrėžiama auklėjamoji kančios, kaip bausmės, reikšmė.
229 VII,29 | kurias reikia pritaikyti auklėjant. Šeima, mokykla ir kitos
230 IV,18 | negalią” (51). Kristaus aukoje žmogiškoji kančia pasiekė
231 V,20 | aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą,
232 V,19 | nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiausiuoju krauju
233 IV,18 | kuria gėrį, lygiai kaip ir aukščiausias pasaulio Atpirkimo gėris
234 III,10 | yra nustatyta Kūrėjo ir aukščiausiojo Įstatymų leidėjo. Iš čia
235 IV,16 | Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams;
236 VI,26 | šaknis. Jis nugalėjo blogio autorių šėtoną ir jo nuolatinį maištą
237 V,20 | Tikėjimas leido šių žodžių autoriui pažinti tą meilę, kuri nuvedė
238 VI,27 | nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios būtinos
239 V,19 | brangiausiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės” (55).
240 IV,17 | pranašystėje yra tikrai tas “Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio
241 IV,18 | vedamas pjauti, ~kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė
242 IV,17 | žaizdomis. ~Visi mes lyg avys pakrikome, ~kiekvienas eidamas
243 II,6(16) | 11 – 12); taip pat plg. Azarijo (plg. Dan 3, 31 – 40) ar
244 III,12 | 12. Jobo knyga labai aštriai iškelia kančios klausimą “
245 VI,25 | išpranašavo, jog jos širdį pervers aštrus kalavijas. Toliau tą patį
246 IV,16 | ir jo mokymo centre slypi aštuoni palaiminimai, skirti šiame
247 II,6(9) | Tokios buvo Babilono tremčių raudos (plg. Ps
248 II,8 | kitomis problemomis susiję, – bado rykštę. ~Pasvarstykime pagaliau
249 VIII,31 | Šiuos svarstymus apie kančią baigiame dabar, kai Bažnyčia išgyvena
250 II,8 | pasaulis yra žmoguje kažkas baigtinio ir vienkartinio. Su tuo
251 I,4 | poreikis liepia mums įveikti baimę, o tikėjimo imperatyvas –
252 III,10 | klausimu iš visos širdies, baimės ir nerimo kupina siela;
253 II,8 | gyvybių ir atnešė žmonėms daug baisesnių kančių. Antroji mūsų amžiaus
254 III,10 | prispaudė tokia daugybė įvairių baisių kančių, jis turi būti kažkuo
255 IV,16 | gyvenime įvairių kančių bandomiems žmonėms. Tai “dvasingieji
256 III,10 | gera moka geru, o už pikta baudžia, teisingumo plotmėje. ~Tokiai
257 III,10 | atlyginantis už gera ir baudžiantis už pikta: “Tu teisus visur,
258 I,4 | pat pagarbą ir savotiškai baugina. Juk kančioje slypi ypatingo
259 VI,25 | prisikėlimo liudijimai perdavė Bažnyčiai ir žmonijai ypatingą Kančios
260 VII,29 | Sunku išvardyti visas Bažnyčioje bei visuomenėje egzistuojančias “
261 IV,18 | buvo nušalintas, ~ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? ~
262 III,10 | patirties: kas pikta aria ir bėdą sėja, tą patį jie ir pjauna” (24). ~
263 VI,27 | ypatinga pasaulio Atpirkimo begalinio lobio dalelė, ir jie gali
264 III | III. KANČIOS PRASMĖS BEIEŠKANT ~ ~
265 V,23 | galutinę žmogiškojo silpnumo ir bejėgiškumo ribą: jis miršta prikaltas
266 VII,30 | vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems –
267 VII,29 | kuriems įgyvendinti būtinas bendradarbiavimas ir techninių priemonių naudojimas.
268 VI,26 | ypatingo atsivertimo ir bendradarbiavimo su nukryžiuoto Atpirkėjo
269 IV,14 | tai turime aiškiai suvokti bendrai apmąstydami šią problemą –
270 V,22 | rašo: “Mes <…> Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame,
271 VI,25 | skelbiama visai tikinčiųjų bendrijai. ~Būdama savo Sūnaus kančios
272 II,7 | priklausantis nuo kenčiančio asmens bendrosios sanklodos ir ypatingo jautrumo.
273 VII,29 | Bažnyčia ar kita krikščionių bendruomene. Savanoriška “gailestingojo
274 V,24 | bendrystei su žmogumi Bažnyčios bendruomenėje. Bažnyčios slėpinys pasireiškia
275 II,8 | ypatingas iššūkis, kviečiantis į bendrystę ir solidarumą. Savo apmąstyme
276 V,24 | Kristus davė pradžią savo bendrystei su žmogumi Bažnyčios bendruomenėje.
277 III,11 | principai negali būti taikomi besąlygiškai ir paviršutiniškai. Nors
278 III,11 | knyga nesugriauna teisingumu besiremiančios transcendentinės moralinės
279 III,11 | galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik
280 VI,25 | lydėjusiais Jėzaus gimimą Betliejuje, ir iškilmingais senelio
281 II,6 | sūnaus mirtis (7), taip pat bevaikystė (8), tėvynės ilgesys (9),
282 V,20 | tirštą pažeminimų, abejonių, beviltiškumo ir persekiojimų tamsą. Todėl
283 III,10 | pobūdį tikrąja, tai yra bibline ir teologine, šio žodžio
284 III,11 | teisus: “Argi veltui Jobas bijo Dievo? <…> Argi neaptvėrei
285 V,19 | nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus” (56),
286 II,7(22) | įvairiai reiškiančios “buvimą blogu”, turi sangrąžinę neveikiamosios
287 V,19 | turtais, sidabru ar auksu, bet brangiausiuoju krauju Kristaus, to avinėlio
288 V,21 | Kristaus atpirkimo slėpinio, bręsta įžengimui į Karalystę. ~
289 VI,27 | visuose kenčiančiuose Kristaus broliuose ir seseryse regi tarsi daugialypį
290 III,10 | gėris, esminis kūrinijos bruožas. Taigi jei žmogus sąmoningai
291 VI,25 | visai tikinčiųjų bendrijai. ~Būdama savo Sūnaus kančios liudininkė
292 I,2 | savotiškai išreiškia žmogui būdingą gelmę ir savo ruožtu ją
293 V,23 | iš jo žmogiškajai būtybei būdingo orumo, su kuriuo siejamas
294 VI,25 | priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!” (86) ~
295 II,6 | atsiliepia viso organizmo būklei. ~
296 IV,18 | kankinamas, ~bet pakluso, – burnos nepravėrė. ~Kaip tyli ėriukas,
297 IV,15 | savo prisikėlimu pradėdamas būsimąjį kūnų prisikėlimo procesą.
298 V,22 | Prisikėlimas atskleidė “būsimojo amžiaus šlovę” ir drauge
299 VII,28 | kito žmogaus kančia. Todėl būtina ugdyti širdies jautrumą,
300 VII,29 | uždavinių, kuriems įgyvendinti būtinas bendradarbiavimas ir techninių
301 II,7 | Pagal šias tradicijas pati būtis kaip tokia laikoma blogiu,
302 V,22 | juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti” (67). Antrajame
303 V,23 | neatims iš jo žmogiškajai būtybei būdingo orumo, su kuriuo
304 IV,17 | krito mūsų išganymui, ~mes buvome išgydyti jo žaizdomis. ~
305 VII,29 | motyvacijas. Štai ką mums byloja palyginimas apie gailestingąjį
306 IV,18 | kurios ir pateikiama ši citata (47). Galima sakyti, kad
307 II,6(16) | Šalia daugybės citatų iš Raudų knygos, plg. psalmininko (
308 I,4 | pavyzdys, išreikštas pradžioje cituotais šventojo Pauliaus žodžiais, –
309 VIII,31 | Petro, 1984 m. vasario 11 d., švenčiant Lurdo Švč. Mergelės
310 V,19 | už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų
311 V,22 | korintiečiams skaitome: “O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums
312 II,7(22) | psichologinės bei etinės prasmės. Daiktavardinė šaknies forma ra’ ir raa
313 VI,27 | Atpirkimo begalinio lobio dalelė, ir jie gali dalytis šiuo
314 VI,25 | mylimuoju mokiniu buvo ypatingas dalijimasis atperkamąja jos Sūnaus mirtimi.
315 II,6 | siejama su konkrečiomis kūno dalimis: kaulais (17), inkstais (18),
316 VIII,31 | žinoma, yra žmogaus slėpinio dalis. Bet tikriausiai ji nėra
317 V,24 | nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje ir kuriuo istorijos momentu
318 V,22 | neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini” (68).
319 I,2 | transcendencijai: ji yra vienas iš dalykų, kur žmogui tam tikra prasme “
320 VII,30 | Abi Kristaus pareiškimo dalys apie paskutinįjį teismą
321 V,19 | su galiūnais grobiu jis dalysis, ~nes jis save atidavė mirčiai ~
322 VI,27 | lobio dalelė, ir jie gali dalytis šiuo lobiu su kitais. Kuo
323 VI,25 | liudininkė ir užuojauta dalyvaudama joje, Marija unikaliai prisidėjo
324 V,22 | žodžiais: “Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad
325 V,24 | 24. Tačiau apaštalo, dalyvaujančio Kristaus kentėjimuose, patirtis
326 V,22 | jie nežino, ką darą” (70). Dalyvaujantiems Kristaus kentėjimuose šie
327 VI,26 | pasaulio gelbėjimo darbe, dalyvauk Išganyme, įvykdytame per
328 V,20 | tapo visų žmogiškųjų kančių dalyvis. Tikėjimu atrasdamas išganingąją
329 V,21 | prisikėlimo galybę” kelyje į Damaską ir tik vėliau šioje Velykų
330 VI,25 | išsižadėjus” (82). Kelias į Dangaus karalystę yra „ankštas ir
331 II,6(16) | plg. Dan 3, 31 – 40) ar Danieliaus maldos (plg. Dan 9, 16 –
332 V,22 | jiems, nes jie nežino, ką darą” (70). Dalyvaujantiems Kristaus
333 II,7(22) | blogį, blogą veiksmą arba jį darantį žmogų. Veiksmažodinės formos,
334 III,10 | mums padarei. Visi tavo darbai teisingi, tavo keliai tiesūs
335 VII,29 | vadinama “gerojo samariečio” darbais. ~Bėgant amžiams tokia veikla
336 IV,16 | Amžinosios meilės plane šis darbas turi atperkamąjį pobūdį. ~
337 VII,30 | Gailestingojo samariečio palyginimas darniai atitinka paties Kristaus
338 VI,25 | Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta
339 V,19 | nusidėjėlių. ~Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ~ir užsistojo už
340 VI,26 | žmogų Kristaus artimybėn. Daugelis šventųjų, tokie kaip šv.
341 V,20 | 20. Ši samprata išreikšta daugelyje Naujojo Testamento vietų.
342 VI,27 | broliuose ir seseryse regi tarsi daugialypį jo antgamtinės galios subjektą.
343 II,5 | platesnio negu liga; ji dar daugialypiškesnė ir drauge dar giliau įsišaknijusi
344 VI,26 | Mokytoju, yra savaime kažkas daugiau nei vien tiktai abstraktus
345 IV,16 | taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!” (38). Šis atsakymas kaip
346 III,9 | pasauliui, nors kančia jį dažniausiai aplanko būtent iš ten, bet
347 VII,29 | galime tarti tik gilaus dėkingumo žodžius. ~Šie žodžiai skiriami
348 VII,29 | tikra prasme žmogus turi dėkoti kančiai dėl tos nesavanaudiškos,
349 V,19 | avinėlio be kliaudos ir dėmės” (55). Apaštalas Paulius
350 II,8 | išbandymais, taip pat supratimo ir dėmesio poreikiu ir galbūt visų
351 VI,27 | vienybėje su Kristumi prasmę šis depresinis pojūtis perkeičiamas. Tikėjimas,
352 I,3 | 3. Kančios temą ypač dera svarstyti Atpirkimo metais,
353 IV,15 | kūniškojo organizmo ir psichės destrukciją. Tačiau mirtis pirmiausia
354 IV,17 | kančios etapus su visomis jų detalėmis: suėmimu, pažeminimu, mušimu,
355 IV,16 | viską labiau jį slėgė vis didėjantis priešiškumas ir ketinimai
356 V,19 | tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą
357 III,11 | jam ir teko iškęsti labai didelį išbandymą. Jau knygos pradžioje
358 VI,26 | 26. Po pirmojo didelio Kančios evangelijos skyriaus
359 VI,26 | pat metu klostosi kitas didelis šios Evangelijos skyrius.
360 VII,29 | šiandien žmonės kreipia didesnį dėmesį ir yra atidesni artimo
361 VI,25 | nekenčia. <...>‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo
362 VII,29 | pobūdį, ypač jeigu imamasi didesnių uždavinių, kuriems įgyvendinti
363 V,23 | veikiant Dievo meilei, kuri yra didžiausia Šventosios Dvasios dovana.
364 II,6 | 6. Šventasis Raštas yra didžioji knyga apie kančią. Iš Senojo
365 II,7 | Šventajame Rašte randame didžiulį įvairių skausmingų žmogui
366 V,19 | Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, ~su galiūnais grobiu jis
367 V,23 | ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad
368 IV,18 | mokymo žodis, kurį vieną dieną šv. Paulius nusakys kaip: “
369 V,23 | patikėtąjį turtą iki anos dienos” (73). O Laiške filipiečiams
370 VIII,31 | antgamtinė, nes įsišaknijusi dieviškajame pasaulio Atpirkimo slėpinyje,
371 VI,26 | Dvasios galia. ~Tai ne viskas: dieviškasis Atpirkėjas trokšta, kad
372 IV,18 | žmogiškosios kančios formų ir Dievo-Žmogaus kančios. Getsemanė yra ta
373 IV,15 | egzistencijos jos istorinės dimensijos prasme, vis dėlto šią dimensiją
374 IV,17 | žmonijos egzistencijos žemėje dimensijų prasme. ~
375 VII,29 | sudaro darbo sferą, kurioje dirba atitinkamų profesijų žmonės.
376 III,10 | Testamento knygoje pateikta doktrina, kuri kančią mums parodo
377 IV,15 | veikiant piktajai dvasiai, dominavimą ir tuomet duoda žmogui galimybę
378 V,23 | didžiausia Šventosios Dvasios dovana. Kuo labiau žmogus dalyvauja
379 VII,28 | tiktai nuoširdžiai pats save dovanodamas kitam” (92). Gailestingasis
380 IV,18 | meilės, kurią viengimis Sūnus dovanoja Tėvui savo paklusnumu. Kartu
381 VII,29 | nesavanaudišką savojo “aš” dovanojimą dėl kito, kenčiančiojo labui.
382 VII,28 | kuris gali būtent taip save dovanoti. ~
383 II,6(6) | Pr 37, 33 – 35), patyrė Dovydas (plg. 2 Sam 19, 1). ~
384 III,9 | tinkamo atpildo likusių kalčių dramą. Ši aplinkybė, turbūt labiau
385 VIII,31 | kad tai gali būti labai dramatiška. Bet kai tai iki galo įvyksta
386 VI,25 | priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!” (86) ~
387 III,11 | Dievas priekaištauja Jobo draugams už jų kaltinimus ir pripažįsta,
388 IV,18 | nugalimas blogis, prieš kurį dreba žmogus. Lygiai kaip ir Kristus
389 I,4 | kurio vardu ir kurio galia drįstame paliesti tai, kas kiekviename
390 IV,17 | kančios subjekto prigimties dualumo. Tas, kuris savo kančia
391 III,10 | praranda savo turtą, sūnus bei dukteris, ir galiausiai jį patį užpuola
392 IV,15 | dvasiai, dominavimą ir tuomet duoda žmogui galimybę gyventi
393 V,23 | Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (76). Kančioje glūdi tarsi
394 IV,15 | įsišaknijo veikiant piktajai dvasiai, dominavimą ir tuomet duoda
395 IV,17 | prasme jis sunaikina šį blogį dvasinėje Dievo ir žmonijos santykių
396 IV,16 | bandomiems žmonėms. Tai “dvasingieji vargdieniai”, tie, “kurie
397 VI,27 | įsitikinimą, jog Atpirkimo darbo dvasiniu matmeniu jis, panašiai kaip
398 V,20 | Kristaus kančioje turi tarytum dvejopą matmenį. Jei žmogus tampa
399 VII,30 | tiems, kurie kenčia. Šiuo dvejopu aspektu jis iki galo atskleidė
400 IV,15 | prisikėlimo procesą. Tai yra dvi esminės “amžinojo gyvenimo”,
401 II,5 | Šis skirtumas grindžiamas dvilypiu žmogiškosios būties matmeniu
402 I,1 | dalijasi savo atradimu ir džiaugiasi juo dėl visų tų, kuriems
403 I,1 | kentėjimais už jus” (2). Džiaugsmas kyla atradus kančios prasmę,
404 I,1 | žodžiu. Jie įgyja tarsi džiaugsmingo galutinio atradimo vertę.
405 VI,27 | kentėjimais už jus” (88). Džiaugsmo šaltinis randamas nugalint
406 VII,29 | daug, bet taip pat reikia džiaugtis, kad jų dėka pamatinės moralinės
407 V,22 | tokiais žodžiais: “Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose,
408 V,22 | šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis” (69). ~Kančios
409 VI,27(89) | Plg. Ef 6, 12. ~
410 VI,27 | jėgų, aprašytoje Laiške efeziečiams (89), žmogaus kentėjimai,
411 VI,25 | patirti skubotai bėgant į Egiptą dėl žiauraus Erodo nuosprendžio. ~
412 III,9 | neigti Dievą. Kaip pasaulio egzistavimas atveria žmogaus sielos akims
413 VII,29 | Bažnyčioje bei visuomenėje egzistuojančias “gailestingojo samariečio”
414 II,8 | tarsi “ypatingą pasaulį”, egzistuojantį drauge su žmogumi, pasirodantį
415 IV,17 | avys pakrikome, ~kiekvienas eidamas savuoju keliu, ~o Viešpats
416 IV,18 | Tarno giesmė. Bet prieš ten eidami, paskaitykime toliau šią
417 V,19 | giesmės iš Izaijo knygos eilutės veda mus šio klausimo ir
418 IV,16 | kančią bei mirtį: “Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus
419 VII,28 | Iš trijų žmonių, ėjusių keliu iš Jeruzalės į Jerichą
420 II,5 | apmąstoma ir suvokiama kaip eksplicitiška problema; ji reikalauja
421 II,5 | nurodo į kūniškąjį ir dvasinį elementą, kaip tiesioginį kančios
422 VII,29 | žmogiškos civilizacijos elementu. O visiems tiems, kurie
423 V,23 | vargina ir sukelia blogį. Taip elgdamasis žmogus išlaisvina viltį,
424 V,19 | nuo protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais,
425 VII,29 | Akivaizdu, jog Bažnyčia turi elgtis taip pat ir, jeigu įmanoma,
426 VII,28 | vidinė širdies nuostatos emocinė išraiška. Gailestingasis
427 I,3 | Atpirkimo metais prisimename enciklikoje Redemptor hominis išsakytą
428 VII,29 | profesinio darbo likusį laiką bei energiją. Tokią spontanišką “gailestingojo
429 II,8 | pavyzdžiui, gamtos katastrofų, epidemijų, didžiulių nelaimių, įvairių
430 IV,18 | pranašystei galutinę realybę. Daug epizodų ir kalbų viešame Kristaus
431 V,24 | kūną, – tuo pat metu nurodo erdvę, kurioje žmogaus kentėjimai
432 V,24 | nuolat plėtojasi laike ir erdvėje, galima galvoti ir kalbėti
433 VI,25 | Kristus supriešina jį su erdviu ir plačiu keliu, vedančiu
434 IV,18 | burnos nepravėrė. ~Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, ~kaip tyli
435 VI,25 | bėgant į Egiptą dėl žiauraus Erodo nuosprendžio. ~Po jos Sūnaus
436 IV,17 | nuplakimu, apvainikavimu erškėčiais ir po to patyčiomis, kryžiaus
437 I,1 | Šie žodžiai atrodo esą pabaigoje ilgo kelio, nusitiesiančio
438 II,5 | kančios aprašymo klausimas. Esama kitų, pranokstančių aprašymo
439 II,5 | nepakartojamame žmogaus viduje, atrodo esanti beveik neapčiuopiama ir
440 VI,27 | pačiu metu pats sau atrodo esąs visiškai nereikalingas.
441 V,22 | Prisikėlimas atskleidė šią šlovę – eschatologinę šlovę, kurią ant Kristaus
442 IV,15 | išgelbėtiesiems tai reiškia, jog eschatologinėje perspektyvoje kančia yra
443 IV,15 | mintyje ne tik galutinis, eschatologinis blogis ir kančia (kad žmogus “
444 IV,15 | pasakyti žodžiai: “Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!” (30).
445 IV,15 | prisikėlimo procesą. Tai yra dvi esminės “amžinojo gyvenimo”, tai
446 I,2 | išreiškiame žodžiu “kančia”, ypač esminga žmogaus prigimčiai. Kančia
447 II,7 | išsivaduoti. Krikščionybė skelbia esminį būties gėrį, gėrį viso,
448 III,10 | egzistencija ateina ir gėris, esminis kūrinijos bruožas. Taigi
449 II,5 | problema; ji reikalauja kelti esminius klausimus ir ieškoti į juos
450 V,24 | susietos dvasinės kelionės etapą. Šv. Paulius rašo: “Dabar
451 IV,17 | atpažinti Kristaus kančios etapus su visomis jų detalėmis:
452 II,7(22) | fizinės, psichologinės bei etinės prasmės. Daiktavardinė šaknies
453 V,24 | Auką – sakramentiškai, per Eucharistiją – Bažnyčia nuolat dvasiškai
454 VII,29 | profesijos! Atsižvelgdami į “evangelinę” jų reikšmę, mes linkę manyti,
455 V,22 | šlovės motyvas turi griežtai evangelinį pobūdį, kuris atsiskleidžia
456 VII,30 | mums tai suprasti su visu evangeliniu paprastumu bei aiškumu. ~
457 VII,29 | ji vykdoma turint aiškius evangelinius motyvus ir ypač jeigu siejama
458 II,6(16) | 8; 13, 17; 14, 17 – 18; Ez 9, 8; 21, 11 – 12); taip
459 II,6(5) | Kurį patyrė Ezechijas (plg. Iz 38, 1 – 3). ~
460 V,23 | anos dienos” (73). O Laiške filipiečiams jis netgi pasakys: “Aš visa
461 VII,29 | tiesa akivaizdi kalbant apie fizinę kančią, tačiau dar labiau –
462 III,9 | Akivaizdu, kad skausmas, ypač fizinis, yra plačiai paplitęs ir
463 IV,16 | raupsų, velnio ir įvairių fizinių negalių, tris kartus jis
464 II,6 | moralinės kančios turi savo “fizinius”, arba kūniškuosius, komponentus
465 IV,15 | procesų žmonijos istorijoje fono. Nors čia būtų neleistina
466 II,7(22) | darantį žmogų. Veiksmažodinės formos, šalia paprastos (gal),
467 VI,25 | minėtą šventojo Pauliaus frazę. Ji iš tikrųjų turi ypatingą
468 VII,29 | praeiti pro kito kančią dėl fundamentalaus žmonių solidarumo, bet dar
469 VII,28 | palyginimo nesustoja vien tik iš gailesčio ar užuojautos. Šie jausmai
470 III,12 | siųstoje kančioje atsispindi jo gailestingumas kviečiant atsiversti: “<…>
471 V,20 | romiečiams rašo: “vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai,
472 II,8 | supratimo ir dėmesio poreikiu ir galbūt visų pirma nuolatiniu klausimu
473 IV,14 | mano Atpirkėjas gyvas; galų gale <…> aš pats jį regėsiu akimis
474 VII,28 | kokia ji būtų. Padeda kiek galėdamas veiksmingiau. Jis įdeda
475 IV,17 | vienintelis, kaip viengimis Sūnus, galėjo jas prisiimti ant savęs,
476 V,22 | kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis” (69). ~
477 IV,15 | dominavimą ir tuomet duoda žmogui galimybę gyventi pašvenčiamojoje
478 VII,29 | kurie savo žiniomis bei galimybėmis įvairiai tarnauja kenčiančiam
479 VII,29 | suprasti bei jų išvengti. Jų galimybės bei specializacija šioje
480 I,1 | Paulius iš Tarso, – drauge galioja ir kitiems. Apaštalas dalijasi
481 V,19 | dalią tarp didžiūnų, ~su galiūnais grobiu jis dalysis, ~nes
482 IV,14 | kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale <…> aš pats jį regėsiu
483 VI,26 | kančią tvirčiausiu pagrindu galutiniam gėriui, amžinojo Išganymo
484 III,11 | palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi
485 IV,18 | nušalintas, ~ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? ~Kai jis
486 VI,25 | dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme
487 II,8 | Tai įvyksta, pavyzdžiui, gamtos katastrofų, epidemijų, didžiulių
488 VI,27 | juos kreipiasi Bažnyčios ganytojai ir būtent iš jų siekia pagalbos
489 III,10 | nuodėmės blogį atitinka bausmė, garantuojanti moralinę tvarką ta pačia
490 V,22 | visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas
491 V,20 | auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą” (61). ~Šiuose apaštalo
492 VI,27 | kitais. Kuo labiau žmogus gąsdinamas nuodėme, kuo svaresnės šiandienio
493 V,24 | vienybėje su Kristumi – gauna iš Kristaus ne tik jau minėtos
494 V,20 | taip pat rašo: “Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų,
495 V,20 | Šios kančios leido laiško gavėjams dalyvauti per Išganytojo
496 VI,26 | kentėjimais imkis dalies pasaulio gelbėjimo darbe, dalyvauk Išganyme,
497 VI,26 | nuodėmės ir pastatyto ant gelbstinčios meilės galios, horizontus.
498 VI,26 | abstrakčiai. Žmogus išgirsta gelbstintį Kristaus atsakymą pats tolydžio
499 II,7 | nuo kančios intensyvumo ir gelmės ir taip pat netiesiogiai
500 I,2 | ir lydi žmogų kiekvienoje geografinėje vietoje: tam tikra prasme
|