118-geogr | geriu-mesij | metaf-perga | perio-teisi | teism-zvelg
Chapter,Paragraph
501 II,7 | tam tikru būdu susijęs su gėriu. ~
502 IV,15 | Tai – Evangelijos šviesa, Geroji Naujiena. Šios šviesos centre
503 VII,29 | vargstančiam yra vadinama “gerojo samariečio” darbais. ~Bėgant
504 II,5 | specializacijos. Kančia yra kažkas gerokai platesnio negu liga; ji
505 VIII,31 | kančias, susirenka visi geros valios žmonės, kad jie galėtų
506 III,10 | Dievo, kuris už gera moka geru, o už pikta baudžia, teisingumo
507 II,7 | išpažįsta Kūrėjo ir kūrinijos gerumą. Žmogus kenčia dėl blogio,
508 IV,17 | plotmėje, kurią pripildo gerumu. ~Čia prisiliečiame prie
509 VI,27 | tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui
510 II,7 | privalėtų” turėti dalį šiame gėryje, o vis dėlto neturi. Krikščioniškajame
511 IV,16 | Kryžiaus (36). Jo suėmimo Getsemananėje metu tas pats Petras stengiasi
512 IV,18 | Kristaus maldos žodžiai Getsemanės sode įrodo meilės tiesą
513 VII,29 | Pats palyginimas išreiškia gilią krikščioniškąją tiesą, kuri
514 II,5 | daugialypiškesnė ir drauge dar giliau įsišaknijusi pačioje žmogaus
515 I,4 | kalbama toliau ir kas kyla iš giliausio širdies poreikio ir gilaus
516 V,24 | lenkiasi prieš jį su tokiu giliu tikėjimu, su kuriuo saugo
517 VI,26 | šios malonės dėka išgyveno gilų atsivertimą. Toks atsivertimas
518 IV,14 | išganingojo Dievo darbo gilumą. Jie taip pat atskleidžia
519 V,23 | žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą
520 VI,25 | įvykiais, lydėjusiais Jėzaus gimimą Betliejuje, ir iškilmingais
521 VI,25 | išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos
522 VI,27 | Kūne, kuris be perstojo gimsta iš Atpirkėjo kryžiaus, būtent
523 V,23 | plačiau klaba apie “silpnume gimstančią jėgą”, šį dvasinį žmogaus
524 IV,15 | ištrina nuodėmės, kuri per gimtąją nuodėmę įsišaknijo veikiant
525 I,3 | žmogų būtent šiame kelyje. Gimusi iš Atpirkimo slėpinio Kristaus
526 VI,25 | iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos
527 V,21 | Paulius rašo: “Todėl mes ir giriamės jumis, <…> jūsų kantrybe
528 V,23 | Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus
529 VI,27 | pasmerktas priimti pagalbą ir globą iš kitų ir tuo pačiu metu
530 IV,17 | gali apimti mastą blogio, glūdinčio žmogaus nuodėmėje – kiekvienoje
531 II,5 | kaip asmeninis vyksmas, glūdintis konkrečiame ir nepakartojamame
532 IV,18 | atveda tiesiai į Getsemanę ir Golgotą, kur išsipildė Izaijo knygos
533 II,7(22) | Kadangi hebrajų kalboje nėra graikiškojo “kenčiu” atitikmens, šis
534 II,7 | Naujajame Testamente (bei graikiškuose Senojo Testamento vertimuose)
535 II,7 | vadinama blogiu (22). Tik graikų kalboje ir tuo kartu Naujajame
536 V,21 | prasme per savo kančią jie grąžina tą begalinę Kristaus Aukos
537 IV,16 | negalių, tris kartus jis grąžino gyvenimą mirusiesiems. Jis
538 IV,17 | nebuvo nei patrauklus, nei gražus: ~matėme mes jį, bet nepamėgome. ~
539 VI,25 | jos Sūnaus misijoje. Labai greitai šis jos suvokimas buvo patvirtintas
540 V,20 | gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė
541 II,8 | tokią didžiulę atominio karo grėsmę, kad apie šį periodą galime
542 VI,25 | Kalvarijoje Marijos kančia greta Jėzaus kančios pasiekė žmogui
543 III,11 | išlygų siejamas su teisingumu grindžiama moraline tvarka. Kadangi
544 II,5 | moralinės kančios. Šis skirtumas grindžiamas dvilypiu žmogiškosios būties
545 VII,30 | žmogiškuosius kentėjimus grindžiančią atperkamąją Kristaus kančią.
546 V,19 | didžiūnų, ~su galiūnais grobiu jis dalysis, ~nes jis save
547 VII,28 | į Jerichą ir pamačiusių gulintį pusiau gyvą, plėšikų apnuogintą
548 IV,16 | pagalbos. Jis gydė ligonius, guodė nuliūdusius, maitino alkanus,
549 IV,16 | ir ieškojo pagalbos. Jis gydė ligonius, guodė nuliūdusius,
550 II,5 | medicina kaip mokslas ir kartu gydymo menas plačiame žmogaus kentėjimų
551 VII,29 | gailestingąjį samarietį atspindi gydytojo, slaugės ir panašios profesijos!
552 VI,25 | tik pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo metais Romos imperijoje,
553 VI,25 | užima jo Motina – jos visas gyvenimas yra pavyzdinis Kančios evangelijos
554 V,19 | nuodėmę, ~matys palikuonių ir gyvens ilgai. ~Per jį klestės VIEŠPATIES
555 IV,17 | kančia atrodo beveik dar gyvesnė ir labiau jaudinanti negu
556 III,10 | klausimo ir į jį įsiklauso. Gyviausiai jis iškyla Jobo knygoje. ~
557 V,20 | apsireikštų mūsų kūne. Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia
558 IV,18 | srovena. Kristaus kryžius tapo gyvojo vandens srovių šaltiniu (52).
559 I,2 | žmogui yra žinomas ir artimas gyvūnijos pasaulio kentėjimas, vis
560 III,9 | yra plačiai paplitęs ir gyvūnų pasaulyje. Tačiau tik kenčiantis
561 VI,25 | Ši kančia drauge su gyvuoju jo mokymo Žodžiu tapo turtingu
562 IV,18 | Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ~ir pasmerktas mirti
563 II,8 | antrasis pareikalavo ypač daug gyvybių ir atnešė žmonėms daug baisesnių
564 II,6(6) | Kurios baiminosi Hagara (plg. Pr 1 – 16), kurią
565 II,6(8) | 30, 1) ir Samuelio motina Hana (plg. 1 Sam 1, 10). ~
566 II,7(22) | pravartu atsiminti, kad hebrajiška šaknis r” suprantamai nusako,
567 II,7(22) | sukelti blogį” kitam. Kadangi hebrajų kalboje nėra graikiškojo “
568 I,3 | prisimename enciklikoje Redemptor hominis išsakytą tiesą: Kristuje “
569 VII,29 | institucijos – net vien dėl humanitarinių tikslų – turi atkakliai
570 VII,28 | galėdamas veiksmingiau. Jis įdeda visą širdį ir negaili lėšų.
571 V,21 | daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę” (65).
572 VI,26 | kokia kančios prasmė ir ieško atsakymo žmogaus lygmeniu.
573 IV,14 | tos, kuri kančios prasmės ieškojimus apibrėžė ir tam tikra prasme
574 IV,16 | palietė tuos, kurie kentėjo ir ieškojo pagalbos. Jis gydė ligonius,
575 III,12 | svarbiausia todėl, kad ji įgalina atstatyti gėrį tame, kuris
576 VII,29 | Bėgant amžiams tokia veikla įgavo institucines formas ir sudaro
577 IV,15 | įsišaknijo istorijoje kaip įgimtas paveldėjimas, kaip “pasaulio
578 VI,26 | Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šios malonės dėka
579 IV,15 | kančių. Kartu neįmanoma ignoruoti ir to, jog ji tarsi sintetiškai
580 I,1 | nušviestą Dievo žodžiu. Jie įgyja tarsi džiaugsmingo galutinio
581 VI,26 | kančia šio kryžiaus pabaigoje įgytų naują gyvybę ir būtų ne
582 VII,29 | didesnių uždavinių, kuriems įgyvendinti būtinas bendradarbiavimas
583 III | III. KANČIOS PRASMĖS BEIEŠKANT ~ ~
584 VI,25 | Kančios evangelijos, iš anksto įkūnydama pradžioje minėtą šventojo
585 V,20 | nauja prasme. ~Šis atradimas įkvėpė šv. Paulių ištarti ypač
586 V,19 | matys palikuonių ir gyvens ilgai. ~Per jį klestės VIEŠPATIES
587 II,6 | bevaikystė (8), tėvynės ilgesys (9), persekiojimas ir aplinkos
588 I,1 | žodžiai atrodo esą pabaigoje ilgo kelio, nusitiesiančio per
589 VII,29 | darbo pobūdį, ypač jeigu imamasi didesnių uždavinių, kuriems
590 IV,18 | kuris egzistuoja tarp visų įmanomų žmogiškosios kančios formų
591 III,9 | analizuoti jį patį bei visus jo įmanomus atsakymus. ~
592 VI,26 | Ateik! Savo kentėjimais imkis dalies pasaulio gelbėjimo
593 I,4 | įveikti baimę, o tikėjimo imperatyvas – kaip pavyzdys, išreikštas
594 I,4 | poreikio ir gilaus tikėjimo imperatyvo. Kančios temoje šie abu
595 VI,25 | Bažnyčios gyvavimo metais Romos imperijoje, bet ir vėlesniais istoriniais
596 VI,25 | pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano
597 VII,29 | naudojimas. Ne mažiau vertinga ir individuali veikla, ypač geriau pasirengusiųjų
598 VII,29 | kurias palengvinti galima tik individualia ar asmeniška pagalba. Pagaliau
599 III,9 | individas užduoda juos kitam individui, kai žmonės klausia to kitų
600 VII,29 | jo užuojautos, meilės ar iniciatyvos akistatoje su kito žmogaus
601 II,6 | kūno dalimis: kaulais (17), inkstais (18), kepenimis (19), viduriais (20),
602 VII,29 | ir būtinos, tačiau jokia institucija negali atstoti žmogaus širdies,
603 VII,29 | amžiams tokia veikla įgavo institucines formas ir sudaro darbo sferą,
604 IV,17 | istorijoje – yra tokia gili ir intensyvi, kad, ją, nors ir žmogišką,
605 II,7 | priklausantis nuo kančios intensyvumo ir gelmės ir taip pat netiesiogiai
606 VI,25 | susipynę, jog tai ne tik įrodė jos nepajudinamą tikėjimą,
607 VI,25 | bei vienybės su Kristumi įrodymas. „Jei pasaulis jūsų nekenčia,
608 VII,28 | kuris vykdo artimo meilės įsakymą. Dar du žmonės ėjo tuo pačiu
609 VI,26 | Jis dažnai prasideda ir įsibėgėja labai sunkiai. Skiriasi
610 VI,25 | bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti,
611 II,5 | privalome remtis, norėdami įsigilinti į žmogaus kančios pasaulį. ~
612 III,10 | laukia šio klausimo ir į jį įsiklauso. Gyviausiai jis iškyla Jobo
613 VIII,31 | kalbėjo: “Iš tiesų tiktai įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai
614 VII,30 | galiausiai pačia savo esme įsilieja į jaudinantį paskutiniojo
615 VII,29 | kenčiančiam artimui savo noru įsipareigodami suteikti “gailestingojo
616 V,21 | Prisikėlimo liudytojai buvo įsitikinę, kad “per daugelį vargų
617 III,10 | išreikštoje nuomonėje skamba įsitikinimas, randamas taip pat moralinėje
618 IV,15 | kančios ištakose slypi lypis įsitraukimas į nuodėmę. ~Lygiai taip
619 II,5 | Tam tikras šios problemos įsivaizdavimas kyla dėl skirtumo tarp fizinės
620 II,6(6) | plg. Pr 1 – 16), kurią įsivaizdavo Jobas (plg. Pr 37, 33 –
621 VI,25 | kančios pasiekė žmogui vargiai įsivaizduojamą intensyvumą, tačiau kuris
622 IV,14 | apibrėžė ir tam tikra prasme įspraudė į teisingumo rėmus. Tai
623 III,12 | objektyvų blogį pažeidus įstatymą atsimokama kitu blogiu,
624 III,10 | Kūrėjo ir aukščiausiojo Įstatymų leidėjo. Iš čia kyla viena
625 III,10 | jis ne tik prasižengia įstatymui, bet kartu įžeidžia ir Kūrėją,
626 I,1 | kančią, priklausančią žmogaus istorijai ir nušviestą Dievo žodžiu.
627 IV,15 | blogis ir kančia laikinąja ir istorine prasme. Blogis tebėra susietas
628 IV,15 | žmonijos egzistencijos jos istorinės dimensijos prasme, vis dėlto
629 VI,25 | imperijoje, bet ir vėlesniais istoriniais laikotarpiais įvairiose
630 IV,17 | ir “totalinėje” nuodėmėje istorinių žmonijos egzistencijos žemėje
631 V,23 | nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad jis
632 V,21 | karalystė buvo iš naujo įtvirtinta žmonijos istorijoje, tapdama
633 IV | IV. JĖZUS KRISTUS: MEILE NUGALĖTA
634 II,5 | laukas kur kas platesnis, įvairesnis ir turintis daug matmenų.
635 II,5 | žinoma, tiek pat plati ir įvairi kaip ir kūno kančia. Tačiau
636 V,20 | Šventasis Paulius mini įvairiausias kančias ir ypač tas, kurias “
637 II,7 | daugeriopas ir subjektyviai įvairus skausmo, liūdesio, nusivylimo,
638 II,5 | ir santykinai geriausiai įvaldo “reakcijos”, tai yra terapijos,
639 V,21 | Kristus per savo kančią įvedė mus į šią karalystę. Taip
640 I,4 | širdies poreikis liepia mums įveikti baimę, o tikėjimo imperatyvas –
641 V,22 | galutinai įvykdė savo misiją: įvykdydamas Tėvo valią jis kartu pasiekė
642 VI,26 | išganinga kančia. Šiuose žmonėse įvykdyta tai, ką pirmieji kančios
643 V,24 | tai reiškia, kad Kristaus įvykdytam Atpirkimui dar kažko trūksta?
644 VI,26 | darbe, dalyvauk Išganyme, įvykdytame per mano kentėjimą! Per
645 V,19 | kalba apie Kristaus kančia įvykdyto Atpirkimo didybę. Atpirkėjas
646 VI,25 | suvokimas buvo patvirtintas įvykiais, lydėjusiais Jėzaus gimimą
647 VI,25 | slaptojo ir viešojo gyvenimo įvykių, kuriuose ji turėjo ypač
648 IV,16 | 16. Šia mesijine veikla Izraelyje Kristus be perstojo artėjo
649 VIII,31 | Žodžio slėpinyje tikrai išaiškėja ir žmogaus slėpinys. Kristus,
650 VII,30 | karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
651 IV,17 | tikras kančios Vyras: ~Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, ~
652 V,23 | pačiu metu šis silpnumas jį išaukština, ir tas išaukštinimas įvyksta
653 V,19 | Atpirkimą, Kristus kartu išaukštino žmogiškąją kančią pakeldamas
654 VI,26 | pirmutinė ir labiausiai išaukštinta iš visų atpirktųjų, širdimi.
655 II,8 | savo padėtimi ir likimo išbandymais, taip pat supratimo ir dėmesio
656 V,23 | iš tikrųjų visuomet yra išbandymas – kartais labai sunkus, –
657 III,11 | jo teisumą. Kančia turi išbandymo pobūdį. ~Jobo knyga nėra
658 V,23 | užsigrūdinimą pagundų ir išbandymų sūkuryje, nes tai yra ypatingas
659 III,11 | Viešpats sutinka kančiomis išbandyti Jobą, jis daro tai norėdamas
660 VI,25 | vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės
661 IV,16 | Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir
662 VI,26 | sunkiai. Skiriasi netgi pats išeities taškas: žmonės įvairiai
663 I,2 | 2. Kančios tema – ypač išganingosios prasmės aspektu – labiausiai
664 VI,27 | jėgoms ir atveria kelią šių išganingųjų jėgų pergalei. ~Taigi Bažnyčia
665 IV,15 | ir absoliutų pobūdį. Savo išganinguoju darbu viengimis Sūnus išvaduoja
666 IV,17 | mirtimi ant kryžiaus atneša išganymą yra Dievo “atiduotas” viengimis
667 VI,26 | gelbėjimo darbe, dalyvauk Išganyme, įvykdytame per mano kentėjimą!
668 VI,27 | kurios būtinos pasauliui išganyti. Kentėjimas labiau negu
669 VIII,31 | ant kurio kabo “žmonių Išganytojas”, Kančios vyras, ant savęs
670 IV,15 | vienybėje su Dievu, sąlygos; išgelbėtiesiems tai reiškia, jog eschatologinėje
671 V,19 | dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus” (56), o Pirmajame laiške
672 VI,26 | tiesiogiai ir abstrakčiai. Žmogus išgirsta gelbstintį Kristaus atsakymą
673 VI,25 | mirtimi. Iš jo lūpų jos išgirsti žodžiai buvo iškilmingas
674 IV,17 | mūsų išganymui, ~mes buvome išgydyti jo žaizdomis. ~Visi mes
675 VIII,31 | baigiame dabar, kai Bažnyčia išgyvena ypatingą Atpirkimo metinių
676 VI,26 | Lojola, šios malonės dėka išgyveno gilų atsivertimą. Toks atsivertimas
677 VII,30 | kuris priima kiekvienam be išimties kenčiančiam žmogui teikiamą
678 IV,14 | pirmiausia ir tam tikra prasme išimtinai buvo sutelkti į kančią bei
679 IV,16 | perduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks
680 VI,25 | padrąsinimas ir sutvirtinimas iškalbingai palaikomas Prisikėlimo.
681 VI,27 | nuodėmės struktūros, tuo iškalbingesnė pati žmogaus kančia. Tuo
682 IV,18 | valia!” (46) yra nepaprastai iškalbingi. Jie įrodo tiesą meilės,
683 V,20 | Tačiau kryžiaus ir mirties iškalbingumą užbaigia Prisikėlimo iškalbingumas.
684 V,20 | iškalbingumą užbaigia Prisikėlimo iškalbingumas. Prisikėlime žmogus randa
685 VI,25 | ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės
686 III,11 | tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis” (25). Jeigu
687 III,12 | Jobo knyga labai aštriai iškelia kančios klausimą “kodėl”,
688 V,22 | pasireiškimu, atitinkančiu Kristaus iškėlimą per Kryžių. Jeigu žmonių
689 III,11 | bausmę, nors jam ir teko iškęsti labai didelį išbandymą.
690 VIII,31 | Lurdo Švč. Mergelės Marijos iškilmę šeštaisiais mano pontifikato
691 VI,25 | Jėzaus gimimą Betliejuje, ir iškilmingais senelio Simeono žodžiais,
692 VI,25 | jos išgirsti žodžiai buvo iškilmingas tos Kančios evangelijos
693 II,7 | gėrio trūkumas, ribotumas ar iškraipymas. Galima sakyti, kad žmogus
694 VII,28 | pažadėdamas atlyginti jo išlaidas. ~Palyginimas apie gailestingąjį
695 VI,25 | nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę” (84). ~Kančios
696 V,23 | Taip elgdamasis žmogus išlaisvina viltį, kuri palaiko jame
697 IV,16 | nuliūdusius, maitino alkanus, išlaisvindavo žmones iš kurtumo, aklumo,
698 III,13 | giliausias, kančios, visuomet išliekančios slėpiniu, prasmės šaltinis:
699 V,23 | neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios
700 III,11 | klausimą neturi būti be išlygų siejamas su teisingumu grindžiama
701 VI,25 | lydėsiančią juos persekiojimų ir išmėginimų „dėl jo vardo” metu. Šie
702 III,9 | sielos akims Dievo buvimą, jo išmintį, jėgą ir didybę, taip blogis
703 VI,25 | duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti,
704 VI,26 | perkeista ir pakeista malone iš išorės, tai padaroma tik iš vidaus.
705 VI,25 | pirmosios jo mokinių bei išpažinėjų kartos, tiek iš jų sekėjų
706 II,7 | viso, kas egzistuoja. Ji išpažįsta Kūrėjo ir kūrinijos gerumą.
707 VII,29 | samarietišką” tarnybą, dar labiau išplėtojo bei specializavosi mūsų
708 VI,25 | Simeono žodžiais, kuriais šis išpranašavo, jog jos širdį pervers aštrus
709 I,4 | imperatyvas – kaip pavyzdys, išreikštas pradžioje cituotais šventojo
710 III,10 | padarei” (23). ~Jobo draugų išreikštoje nuomonėje skamba įsitikinimas,
711 I,2 | kentėjimas, vis dėlto tai, ką išreiškiame žodžiu “kančia”, ypač esminga
712 II,7 | nebuvo specialaus žodžio, išreiškiančio “kančią”. Taigi visokia
713 III,12 | bausmės, reikšmė. Taigi Išrinktajai tautai Dievo siųstoje kančioje
714 V,24 | evangelinis požiūris ypač išryškina kūrybinį kančios pobūdį.
715 I,3 | enciklikoje Redemptor hominis išsakytą tiesą: Kristuje “kiekvienas
716 III,13 | klausimą “kodėl”. ~Norėdami išsiaiškinti giliausią kančios prasmę
717 VIII,31 | maldos, jog visi būtų viena, išsipildymą (102). Tegul taip pat po
718 IV,17 | 17. Turėjo išsipildyti Raštai. Senajame Testamente
719 IV,16 | jo vietą. <…> Bet kaip gi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi
720 II,7 | blogiu, iš kurio reikia išsivaduoti. Krikščionybė skelbia esminį
721 V,23 | žmogaus silpnumą ir savęs išsižadėjimą, ir būtent šiame silpnume
722 V,23 | šiame silpnume ir savęs išsižadėjime jis nori apreikšti savo
723 VI,25 | įvykdyti galima tik „savęs išsižadėjus” (82). Kelias į Dangaus
724 V,24 | su kenčiančiais. Apie šią išskirtinę vienybę liudija anksčiau
725 VI,25 | bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. <...>‘
726 III,9 | į viso kančios pasaulio ištakas, neišvengiamai kyla klausimas –
727 IV,15 | to, jog žmonijos kančios ištakose slypi lypis įsitraukimas
728 IV,18 | padaręs nieko bloga ~nei ištaręs melagingo žodžio (43). ~
729 III,11 | padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas
730 V,22 | bei Kristaus išpažinėjai, ištikimi jo žodžiams: “Nebijokite
731 II,7 | pavartotas žodis pascho – esu ištiktas, patiriu jausmą, kenčiu”;
732 III,10 | tvirtino jie, visuomet ištinka žmogų kaip bausmė už nusikaltimą.
733 IV,15 | iš žmonijos istorijos jis ištrina nuodėmės, kuri per gimtąją
734 VII,30 | mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau
735 VI,27 | dieviškosios galios versmės ištrykšta būtent iš pačios žmogiškosios
736 V,23 | ruožtu turi ugdyti pats. Tai ištvermės dorybė, leidžianti priimti
737 VII,30 | Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo;
738 IV,15 | išganinguoju darbu viengimis Sūnus išvaduoja žmogų iš nuodėmės ir mirties.
739 II,7 | Tačiau šis daugeriopas išvardijimas neišsemia visko, kas šia
740 VII,29 | savitarpio pagalbą. ~Sunku išvardyti visas Bažnyčioje bei visuomenėje
741 VII,29 | vis geriau suprasti bei jų išvengti. Jų galimybės bei specializacija
742 VII,28 | užeigą ir slaugė jį” (91). Išvykdamas jis dar kartą parodė savo
743 II,8 | jame drauge glūdi ypatingas iššūkis, kviečiantis į bendrystę
744 I | I. ĮŽANGA ~ ~
745 IV,16 | dėl teisybės”, kai juos įžeidinėja, persekioja, niekina bei
746 III,10 | prasižengia įstatymui, bet kartu įžeidžia ir Kūrėją, kuris yra pirmasis
747 I,3 | keliu, kai į jo gyvenimą įžengia kančia. Kaip žinoma, tai
748 V,21 | atpirkimo slėpinio, bręsta įžengimui į Karalystę. ~
749 IV,14 | galutinė ir absoliuti kančios įžvalga. kartu pats žodis “atiduoda” (“
750 VI,27 | kančia. Tuo labiau Bažnyčia jaučia poreikį pasaulio išganymui
751 VI,27 | jį našta kitiems. Žmogus jaučiasi pasmerktas priimti pagalbą
752 VII,28 | kančiai, tai žmogus, kurį jaudina kito nelaimė. Kristus, pažįstantis
753 II,7 | esu ištiktas, patiriu jausmą, kenčiu”; nuo tol kančia
754 VII,28 | gailesčio ar užuojautos. Šie jausmai tik paskatina jį veikti
755 VII,29 | kiekvienas žmogus turi jausti, jog jis yra asmeniškai
756 VI,25 | kuriuose ji turėjo ypač jautriai dalyvauti, Kalvarijoje Marijos
757 V,23 | reiškia tapti ypatingai jautriam, ypatingai atviram išganingų
758 II,7 | bendrosios sanklodos ir ypatingo jautrumo. Tačiau šių psichologinių
759 VI,27 | yra ypatinga parama gėrio jėgoms ir atveria kelią šių išganingųjų
760 V,24 | Kristaus ne tik jau minėtos jėgos, bet taip pat “papildo”
761 II,6(10) | Ps 22 [21], 17 – 21) arba Jeremijo (plg. Jer 18, 18). ~
762 VII,28 | ėjusių keliu iš Jeruzalės į Jerichą ir pamačiusių gulintį pusiau
763 IV,16 | bei mirtį: “Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas
764 VII,28 | žmonių, ėjusių keliu iš Jeruzalės į Jerichą ir pamačiusių
765 V,20 | kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels
766 VI,25 | maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami” (87). ~
767 V,22 | kaltininkams: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (70).
768 III,11 | sutinka kančiomis išbandyti Jobą, jis daro tai norėdamas
769 VII,30 | išganinga jo kančios prasmė jokiu būdu negali būti tapatinama
770 V,24 | ir neišsenkantis gėris. Joks žmogus nebegali jo papildyti.
771 VIII,31 | ypatingą Atpirkimo metinių Jubiliejų. ~Pasaulio atpirkimo slėpinys
772 I,2 | kaip ypatingu Bažnyčios jubiliejumi. Ši aplinkybė palanki tam,
773 V,21 | Todėl mes ir giriamės jumis, <…> jūsų kantrybe bei tikėjimu
774 II,6(14) | Tai stipriai juto psalmininkas (plg. Ps 73 [
775 VIII,31 | šiuo Kryžiumi, ant kurio kabo “žmonių Išganytojas”, Kančios
776 VII,30 | Teisiesiems, kurie paklaus, kada jie visa tai jam padarė,
777 II,6 | patiriamas iš draugų bei kaimynų (15) ir galiausiai savo
778 IV,16 | bet Kristus sako: “Kišk kalaviją atgal į jo vietą. <…> Bet
779 VI,25 | jos širdį pervers aštrus kalavijas. Toliau tą patį patvirtino
780 V,20 | Taigi mes tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad tasai, kuris
781 V,24 | kolosiečiams randame žodžius, kalbančius tartum apie paskutinį su
782 VII,29 | kančia. Ši tiesa akivaizdi kalbant apie fizinę kančią, tačiau
783 VI,25 | siuntęs” (85). „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte
784 V,24 | erdvėje, galima galvoti ir kalbėti apie tai, “ko trūksta” Kristaus
785 VI,25 | tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir
786 IV,17 | mušimu, apspjaudymu, jo, kaip kalinio, paniekinimu, neteisingu
787 VII,30 | ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (95).
788 VI,25 | Marijos kopimas į Kalvarijos kalną ir stovėjimas kryžiaus papėdėje
789 III,11 | priekaištauja Jobo draugams už jų kaltinimus ir pripažįsta, kad Jobas
790 V,22 | žodžiai, ypač jo nukryžiavimo kaltininkams: “Tėve, atleisk jiems, nes
791 VI,25 | ypač jautriai dalyvauti, Kalvarijoje Marijos kančia greta Jėzaus
792 IV,18 | Nors ir buvo žiauriai kankinamas, ~bet pakluso, – burnos
793 IV,18 | už mano tautos nuodėmę, ~kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, ~
794 II,8 | Pasvarstykime pagaliau ir apie karą. Jį ypač noriu pabrėžti.
795 VI,25 | ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums
796 IV,16 | Petras stengiasi jį apginti kardu, bet Kristus sako: “Kišk
797 VII,29 | gailestingojo samariečio” ar karitatyvinę veiklą galima vadinti socialiniu
798 II,8 | tokią didžiulę atominio karo grėsmę, kad apie šį periodą
799 II,7 | tema pasakyta ir nuolat kartojama – ne raidėmis parašytoje –
800 IV,16 | įvairių fizinių negalių, tris kartus jis grąžino gyvenimą mirusiesiems.
801 II,8 | paskutiniuosius du pasaulinius karus, iš jų antrasis pareikalavo
802 III,9 | šį paveikslą, ypač matant kasdienę daugybės neužsitarnautų
803 VII,29 | Ne be priežasties net ir kasdienėje kalboje kiekviena pagalba
804 II,8 | įvyksta, pavyzdžiui, gamtos katastrofų, epidemijų, didžiulių nelaimių,
805 II,6 | konkrečiomis kūno dalimis: kaulais (17), inkstais (18), kepenimis (19),
806 VII,30 | malonės metų” (93). Kristus su kaupu įvykdo šią mesijinę savo
807 V,24 | įvykdytam Atpirkimui dar kažko trūksta? Ne. Tai tik reiškia,
808 IV,14 | priešingybė yra ne tik laikina ar kažkokia kančia, bet galutinė kančia:
809 III,10 | baisių kančių, jis turi būti kažkuo labai nusikaltęs. Nes kančia,
810 IV,15 | Ši tiesa radikaliai keičia žmogaus istorijos paveikslą
811 VI,25 | neišsenkamas šaltinis vis naujoms, keičiančioms viena kitą Bažnyčios istorijoje
812 VI,26 | užrašymo, istorijos raidoje keičiantis persekiojamųjų dėl Kristaus
813 VI,25 | savo mokiniams jis kėlė tokius moralinius reikalavimus,
814 VII,30 | ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau
815 II,6 | Testamento knygų paminime tik keletą situacijų, paženklintų kančia,
816 VI,25 | tebevyksta mūsų laikais. ~Štai keletas Kristaus mokymų šia tema: „
817 III,10 | tavo darbai teisingi, tavo keliai tiesūs ir visi tavo sprendimai
818 III,9 | Kodėl jis yra pasaulyje? Kai keliame tokį klausimą, visuomet,
819 VI,26 | kiekvienas asmuo savo tikėjimo kelionėje drauge su ja galėtų likti
820 V,24 | kančia susietos dvasinės kelionės etapą. Šv. Paulius rašo: “
821 IV,18 | priima daug kartų žmonių keltą klausimą, radikaliai nuskambėjusį
822 V,22 | bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti” (67).
823 VI,26 | gyvenimo esmę nurodydamas kenčiančiajam vietą arti savęs, jis, vidinis
824 VII,30 | pagalbą. Jis pats yra tame kenčiančiame žmoguje, nes jo išganinga
825 VII,28 | mūsų kiekvieno santykis su kenčiančiu artimu. Mes negalime abejingai “
826 VII,28 | meilės ir solidarumo su kenčiančiuoju išraiška. ~Tačiau gailestingasis
827 VI,27 | Taigi Bažnyčia visuose kenčiančiuose Kristaus broliuose ir seseryse
828 VII,30 | žmogiškajai kančiai. Ir visi kenčiantieji yra kartą visiems laikams
829 VI,27 | atneša vidinį tikrumą, kad kenčiantysis „papildo, ko dar trūksta
830 IV,18 | Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią” (51). Kristaus
831 II,6 | kaulais (17), inkstais (18), kepenimis (19), viduriais (20), širdimi (21).
832 IV,18 | pjauti, ~kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. ~
833 II,7(22) | neveikiamosios rūšies formą (niphal) “kęsti blogį”, “būti blogio veikiamam
834 IV,16 | didėjantis priešiškumas ir ketinimai jį nužudyti. Kristus tai
835 IV,17 | jaudinanti yra vadinamoji ketvirtoji VIešpaties Tarno giesmė
836 VII,30 | jis yra tas, kuris priima kiekvienam be išimties kenčiančiam
837 V,24 | Kristus nori susivienyti su kiekvienu žmogumi, o ypatingu būdu
838 IV,18 | jog klausimo ir atsakymo kilmė yra ta pati. Į klausimą
839 IV,17 | nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. ~Bausmė
840 V,24 | kuris yra Bažnyčia” (78). O kitame laiške jis klausia savo
841 II,8 | kas su juo ar įvairiomis kitomis problemomis susiję, – bado
842 VII,29 | auklėjant. Šeima, mokykla ir kitos mokymo institucijos – net
843 V,20 | Laiške galatams parašyti kitus, nemažiau stiprius žodžius: “
844 IV,16 | kardu, bet Kristus sako: “Kišk kalaviją atgal į jo vietą. <…>
845 V,23 | apaštalas Paulius dar plačiau klaba apie “silpnume gimstančią
846 II,8 | civilizacijos padarytoms klaidoms bei prasižengimams – neša
847 II,8 | niekada nebuvo tokiame žmonių klaidų ir kalčių sukeltame pavojuje. ~ ~
848 VI,26 | žmogiškai protestuodamas ir klausdamas „kodėl?” Žmogus klausia,
849 III,9 | bent jau tam tikra prasme, klausiame ir apie kančią. ~Abu klausimai
850 III,9 | klausiame ir apie kančią. ~Abu klausimai yra sunkūs, kai vienas individas
851 VI,25 | Kristus nenuslėpė nuo savo klausytojų, kad reikės kentėti. Jis
852 V,19 | ir gyvens ilgai. ~Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis. ~Už
853 II,6 | suprasti, kodėl niekšas klesti, o teisusis kenčia (14),
854 V,19 | Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės” (55). Apaštalas
855 VI,26 | Kristaus kartoms, tuo pat metu klostosi kitas didelis šios Evangelijos
856 II,6 | kančią. Iš Senojo Testamento knygų paminime tik keletą situacijų,
857 I,2 | vietoje: tam tikra prasme ji koegzistuoja su žmogumi pasaulyje ir
858 II,6(14) | 14) ir Koheletas (plg. Koh 4, 1 – 3). ~
859 II,6(14) | Ps 73 [72], 3 – 14) ir Koheletas (plg. Koh 4, 1 – 3). ~
860 VI,25 | Kristaus kūne – rankose, kojose ir šone – kryžiaus žaizdos.
861 III,10 | ir Teisėjas tokiu mastu, kokiu negali tapti jokia laikina
862 II,8 | asmenine ir tuo pačiu metu kolektyvine prasme negalime nepastebėti
863 II,6 | fizinius”, arba kūniškuosius, komponentus ir dažnai atsiliepia viso
864 II,8 | srityse tarytum tampa itin koncentruotas. Tai įvyksta, pavyzdžiui,
865 III,9 | daug nepasitenkinimų ir konfliktų, o kartais pradedama apskritai
866 II,5 | asmeninis vyksmas, glūdintis konkrečiame ir nepakartojamame žmogaus
867 II,6 | moralinė” kančia siejama su konkrečiomis kūno dalimis: kaulais (17),
868 IV,15 | vertinti žmogaus kančią kaip konkrečios nuodėmės padarinį (tai akivaizdžiai
869 VII,28(92)| Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame
870 VI,25 | atpirkimo požiūriu. Marijos kopimas į Kalvarijos kalną ir stovėjimas
871 VI,27 | atpirkimo galios. Toje „kosminėje” kovoje tarp dvasinio gėrio
872 VII,29 | santykių rėmus ir savo ruožtu kovoja su įvairiomis neapykantos,
873 IV,18 | buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ~ir pasmerktas mirti už
874 V,19 | Atpirkėjas gyvas” (54), ir tarsi kreipė ten savo paties kančią,
875 VII,29 | rodo, kad šiandien žmonės kreipia didesnį dėmesį ir yra atidesni
876 VIII,31 | šiandieninio žmogaus kryžiaus. ~Kreipiamės į visus šventuosius, kurie
877 III,10 | 10. Žmogus gali kreiptis į Dievą su šiuo klausimu
878 V,23 | Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina
879 VII,29 | siejama su Bažnyčia ar kita krikščionių bendruomene. Savanoriška “
880 VII,29 | palyginimas išreiškia gilią krikščioniškąją tiesą, kuri taip pat yra
881 II,7 | gėryje, o vis dėlto neturi. Krikščioniškajame suvokime kančios tikrovė
882 II,7 | susijęs su kančios tema. Krikščioniškas atsakymas į jį skiriasi
883 VII,29 | kaip žmonių solidarumas, krikščioniškoji artimo meilė, suformuoja
884 II,7 | kurio reikia išsivaduoti. Krikščionybė skelbia esminį būties gėrį,
885 VII,30 | visuomet lydėjo Bažnyčios ir krikščionybės istoriją, ėjo drauge su
886 V,20 | Kristaus” patyrė pirmieji krikščionys. Šios kančios leido laiško
887 V,24 | pasireiškia tuo, kad jau Krikštu, kuris susieja su Kristumi,
888 V,19 | šio klausimo ir atsakymo kryptimi: ~Kai save atiduos kaip
889 IV,18 | žmogiškoji kančia pasiekė savo kulminaciją. Drauge ji buvo perkelta
890 II,7 | jį skiriasi nuo kai kurių kultūrinių ar religinių tradicijų atsakymo.
891 VII,29 | vienu iš esminių moralės kultūros bei visuotinai žmogiškos
892 V,24 | Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?” (79). ~
893 IV,16 | bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie
894 VII,28 | pačiu keliu; vienas buvo kunigas, kitas levitas, abu jie “
895 II,5 | būties matmeniu ir nurodo į kūniškąjį ir dvasinį elementą, kaip
896 IV,15 | sintetiškai galutinai užbaigia kūniškojo organizmo ir psichės destrukciją.
897 II,6 | turi savo “fizinius”, arba kūniškuosius, komponentus ir dažnai atsiliepia
898 V,20 | jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui
899 III,10 | širdies, baimės ir nerimo kupina siela; ir, kaip matome Senojo
900 V,20 | kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos” (59). Kitoje
901 III,10 | Apreiškimo Dievas pirmiausia yra Kūrėjas, iš kurio kartu su egzistencija
902 III,9 | jį Dievui, kaip pasaulio Kūrėjui ir Viešpačiui. Yra gerai
903 I,4 | Šia ypatinga pagarba bet kuriai žmogiškajai kančiai turi
904 VI,26 | negali nematyti, kad tasai, kuriam jis užduoda klausimą, pats
905 I,2 | romiečiams rašė, kad “visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir
906 II,8 | kuriais laikotarpiais arba kai kuriose žmogiškosios būties srityse
907 IV,16 | išlaisvindavo žmones iš kurtumo, aklumo, raupsų, velnio
908 V,24 | požiūris ypač išryškina kūrybinį kančios pobūdį. Kristaus
909 III,12 | atsispindi jo gailestingumas kviečiant atsiversti: “<…> šios bausmės
910 II,8 | glūdi ypatingas iššūkis, kviečiantis į bendrystę ir solidarumą.
911 III,12 | atstatymui subjekte, kuris šiame kvietime atgailauti gali atpažinti
912 V,22 | susijusi iš Kristaus kryžiaus kylančios šlovės viltis. Prisikėlimas
913 VII,29 | dovanojimą dėl kito, kenčiančiojo labui. Žmogiškosios kančios pasaulis
914 IV,18 | skirtas tarp nedorėlių, ~laidojimo vieta su piktadariais, ~
915 VII,29 | profesinio darbo likusį laiką bei energiją. Tokią spontanišką “
916 V,24 | dimensiją, kuri nuolat plėtojasi laike ir erdvėje, galima galvoti
917 IV,16 | palaiminimai, skirti šiame laikiname gyvenime įvairių kančių
918 V,22 | neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini” (68).
919 IV,14 | į kančią bei daugybę jos laikinų formų (kaip ir į teisiojo
920 IV,15 | žmogaus gyvenime nepanaikina laikinųjų kentėjimų ir neišlaisvina
921 II,7 | tradicijas pati būtis kaip tokia laikoma blogiu, iš kurio reikia
922 IV,15 | jis nuolat jį myli; atėjus laikui dėl šios visa pranokstančios
923 V,19 | žmogiškoji kančia. Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus kartu
924 IV,15 | tai yra žmogaus galutinės laimės vienybėje su Dievu, sąlygos;
925 VI,26 | atsigręžusio į Kūrėją, laisvo nuo nuodėmės ir pastatyto
926 V,23 | patirti. Iš šventojo Pauliaus laiškų į mus dažnai prabyla evangelinis
927 II,5 | sritis. Žmogaus kančios laukas kur kas platesnis, įvairesnis
928 II,5 | plačiame žmogaus kentėjimų lauke geriausiai pažįsta sritį,
929 IV,15 | mirties atveju. Ji dažnai laukiama net kaip išlaisvinimas iš
930 IV,16 | kalbėjo savo mokiniams apie jo laukiančią kančią bei mirtį: “Štai
931 VII,30 | Priešingas sprendimas lauks tų, kurie elgėsi kitaip: “
932 III,10 | ir aukščiausiojo Įstatymų leidėjo. Iš čia kyla viena pamatinių
933 V,23 | pats. Tai ištvermės dorybė, leidžianti priimti tai, kas vargina
934 V,19 | blogį”. Ši blogio patirtis lėmė nepalyginamą mastą Kristaus
935 IV,18 | išganymui skirtą kančią. Tačiau lemiamas momentas yra malda Getsemanėje.
936 II,5 | aiškiai apibrėžiama ir ne taip lengvai pasiekiama terapijai. ~
937 V,22 | korintiečiams skaitome: “O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia
938 VI,26 | galios, horizontus. Kristus lėtai, bet veiksmingai veda į
939 VII,28 | vienas buvo kunigas, kitas levitas, abu jie “pamatė, bet praėjo
940 VII,28 | įdeda visą širdį ir negaili lėšų. Galima net sakyti, kad
941 I,4 | su kitu: širdies poreikis liepia mums įveikti baimę, o tikėjimo
942 VII,30 | nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys –
943 IV,16 | ieškojo pagalbos. Jis gydė ligonius, guodė nuliūdusius, maitino
944 IV,18 | bebūtų galvojęs apie jo likimą? ~Kai jis buvo atskirtas
945 II,8 | į kitą savo padėtimi ir likimo išbandymais, taip pat supratimo
946 VI,26 | kelionėje drauge su ja galėtų likti susivienijęs su Jėzumi iki
947 VII,29 | nuo savo profesinio darbo likusį laiką bei energiją. Tokią
948 III,9 | kančių ir be tinkamo atpildo likusių kalčių dramą. Ši aplinkybė,
949 VII,29 | evangelinę” jų reikšmę, mes linkę manyti, jog tai yra ir pašaukimas,
950 V,22 | galėtumėte džiūgauti ir linksmintis” (69). ~Kančios ir šlovės
951 II,7 | subjektyviai įvairus skausmo, liūdesio, nusivylimo, pasidavimo
952 IV,16 | vargdieniai”, tie, “kurie liūdi”, “kurie alksta ir trokšta
953 VII,28 | ugdyti širdies jautrumą, liudijantį apie mūsų užuojautą kenčiančiam.
954 VI,25 | kryžiaus ir prisikėlimo liudijimai perdavė Bažnyčiai ir žmonijai
955 VI,25 | pavyzdinis Kančios evangelijos liudijimas. Marijos daugybė didžiulių
956 II,6(13) | 50], 5), Tarno kentėjimų liudijimų (plg. Iz 53, 3 – 6), pranašo
957 VI,25 | Būdama savo Sūnaus kančios liudininkė ir užuojauta dalyvaudama
958 VI,27 | pasaulio Atpirkimo begalinio lobio dalelė, ir jie gali dalytis
959 VI,27 | ir jie gali dalytis šiuo lobiu su kitais. Kuo labiau žmogus
960 VI,26 | Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šios malonės dėka išgyveno
961 IV,16 | Kristaus… (33) Taip rašo Matas; Lukas atskirai pažymi tuos, kurie
962 VI,25 | jos Sūnaus mirtimi. Iš jo lūpų jos išgirsti žodžiai buvo
963 VIII,31 | vasario 11 d., švenčiant Lurdo Švč. Mergelės Marijos iškilmę
964 VII,30 | kančios Evangelijai, visuomet lydėjo Bažnyčios ir krikščionybės
965 VI,25 | buvo patvirtintas įvykiais, lydėjusiais Jėzaus gimimą Betliejuje,
966 VI,25 | nurodydamas antgamtinę pagalbą, lydėsiančią juos persekiojimų ir išmėginimų „
967 II,5 | moralinę, tiek kūno kančią lydinčio skausmo “psichinę” dimensiją.
968 IV,17 | jo žaizdomis. ~Visi mes lyg avys pakrikome, ~kiekvienas
969 VI,26 | ir ieško atsakymo žmogaus lygmeniu. Žinoma, jis dažnai to klausia
970 VI,26 | kančios prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį
971 IV,15 | žmonijos kančios ištakose slypi lypis įsitraukimas į nuodėmę. ~
972 VIII,31 | prie Šventojo Petro, 1984 m. vasario 11 d., švenčiant
973 IV,16 | ligonius, guodė nuliūdusius, maitino alkanus, išlaisvindavo žmones
974 VI,26 | autorių šėtoną ir jo nuolatinį maištą prieš Kūrėją. Kristus atveria
975 III,12(26)| 2 Mak 6, 12. ~
976 III,10(23)| 98], 4; 119 [118], 75; Mal 3, 16 – 21; Mt 20, 16; Mk
977 IV,18 | Tačiau lemiamas momentas yra malda Getsemanėje. Žodžiai: “Mano
978 VI,25 | sakys: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje,
979 VI,27 | kas kitas atveria kelią malonei, perkeičiančiai žmonių sielas.
980 IV,15 | gyventi pašvenčiamojoje malonėje. Savo pergale prieš nuodėmę
981 VII,29 | evangelinę” jų reikšmę, mes linkę manyti, jog tai yra ir pašaukimas,
982 VI,26 | Kristus suteikė Mergelei Marijai naują „dvasinę ir visuotinę”
983 I,3 | įvairiais būdais ir skirtingais mastais; tačiau vienu ar kitu atveju
984 III,9 | užtemdo šį paveikslą, ypač matant kasdienę daugybės neužsitarnautų
985 IV,16 | Kristaus… (33) Taip rašo Matas; Lukas atskirai pažymi tuos,
986 IV,17 | patrauklus, nei gražus: ~matėme mes jį, bet nepamėgome. ~
987 II,5 | įvairesnis ir turintis daug matmenų. Žmogus kenčia įvairiais
988 VII,30 | teismo pasakojimą, aprašytą Mato evangelijoje: “Ateikite,
989 IV,17 | priežastimi. Jeigu kančia “matuojama” pagal patirtą blogį, tuomet
990 VI,25 | pokalbio su angelu ji pradėjo matyti savo, kaip motinos, misiją
991 IV,17 | piešia Tarno kančias, tarsi matytų jas savo akimis: kūno ir
992 II,8 | asmenine kančia ne tik sudaro mažą to “pasaulio” dalį, bet
993 VII,29 | priemonių naudojimas. Ne mažiau vertinga ir individuali
994 IV,18 | nieko bloga ~nei ištaręs melagingo žodžio (43). ~Kristus kenčia
995 II,5 | mokslas ir kartu gydymo menas plačiame žmogaus kentėjimų
996 V,20 | nešiojame savo kūne Kristaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų
997 VI,26 | mirštantis Kristus suteikė Mergelei Marijai naują „dvasinę ir
998 VIII,31 | d., švenčiant Lurdo Švč. Mergelės Marijos iškilmę šeštaisiais
999 VII,30 | pasigailėti” jo ir jam padėti. Mesijinėje Kristaus programoje, kuri
1000 IV,17 | Senajame Testamente buvo daug mesijinių tekstų, kuriuose kalbama
1001 VI,25 | bei reikšmę Kristaus, kaip Mesijo, misijoje ir kartu Bažnyčios
|