118-geogr | geriu-mesij | metaf-perga | perio-teisi | teism-zvelg
Chapter,Paragraph
1002 II,7 | lieka kažkas pasyvaus jo metafizinėje būtyje. ~Tačiau tai nereiškia,
1003 VIII,31 | išgyvena ypatingą Atpirkimo metinių Jubiliejų. ~Pasaulio atpirkimo
1004 II,5 | reakcijos”, tai yra terapijos, metodais. Tačiau tai yra tik viena
1005 VIII,31 | atramą. ~Šiuos Atpirkimo metus norime pragyventi ypatingoje
1006 VIII,31 | pergalinga! ~ ~Jums visiems, mieli broliai ir seserys, siunčiu
1007 V,23 | Paulius rašo: “Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais,
1008 III,10 | teisingumo plotmėje. ~Tokiai minčiai pritaria ir kitoje Senojo
1009 IV,16 | jį priversti atsisakyti minčių apie kančią ir mirtį ant
1010 VII,30 | gailestingąjį samarietį, kuris, kaip minėjome, priklauso kančios Evangelijai,
1011 VI,25 | anksto įkūnydama pradžioje minėtą šventojo Pauliaus frazę.
1012 IV,18 | savo noru prisiima anksčiau minėtas kančias: ~Nors ir buvo žiauriai
1013 V,24 | gauna iš Kristaus ne tik jau minėtos jėgos, bet taip pat “papildo”
1014 IV,16 | Nikodemu savo išreikšta mintimi: “Dievas taip pamilo pasaulį,
1015 V,19 | dalysis, ~nes jis save atidavė mirčiai ~ir buvo priskirtas prie
1016 V,20 | Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. <…> Taigi mes tikime
1017 IV,16 | kartus jis grąžino gyvenimą mirusiesiems. Jis buvo jautrus kiekvienai
1018 V,23 | ir bejėgiškumo ribą: jis miršta prikaltas prie kryžiaus.
1019 VI,26 | Dvasios galia davė jam gyvybę, mirštantis Kristus suteikė Mergelei
1020 III,10 | tik Dievo, kuris už gera moka geru, o už pikta baudžia,
1021 VI,25 | įvairiomis progomis sakė, jog jo mokiniai ir išpažinėjai bus persekiojami,
1022 II,5 | Atrodo, kad medicina kaip mokslas ir kartu gydymo menas plačiame
1023 IV,18 | Kristus atsako ne tik savo mokslu, tai yra Gerąja Naujiena,
1024 VII,29 | pritaikyti auklėjant. Šeima, mokykla ir kitos mokymo institucijos –
1025 IV,18 | ir kalbų viešame Kristaus mokyme liudija, jog jis nuo pat
1026 VI,25 | Štai keletas Kristaus mokymų šia tema: „Pirmiausia žmonės
1027 VI,26 | per vidinį susitikimą su Mokytoju, yra savaime kažkas daugiau
1028 I,3 | įvyksta įvairiais jo gyvenimo momentais, pasireiškia įvairiais būdais
1029 IV,18 | kančią. Tačiau lemiamas momentas yra malda Getsemanėje. Žodžiai: “
1030 V,24 | dalyje ir kuriuo istorijos momentu būtų – tiek jis savo ruožtu
1031 VII,29 | samarietį tapo vienu iš esminių moralės kultūros bei visuotinai
1032 III,10 | įsitikinimas, randamas taip pat moralinėje žmonijos sąmonėje: už prasižengimus,
1033 VII,29 | susidūrus su įvairiomis moralinėmis ir pirmiausia sielos kančiomis. ~
1034 III,10 | teologine, šio žodžio prasme. Moralinį nuodėmės blogį atitinka
1035 III,10 | nori ne tik įtikinti jį moraliniu blogio pateisinimu, bet
1036 VI,25 | mokiniams jis kėlė tokius moralinius reikalavimus, kuriuos įvykdyti
1037 VII,29 | Evangelijoje Kristaus nurodytas motyvacijas. Štai ką mums byloja palyginimas
1038 I,4 | Kančios temoje šie abu motyvai tampa ypač artimi vienas
1039 VII,29 | turint aiškius evangelinius motyvus ir ypač jeigu siejama su
1040 IV,17 | detalėmis: suėmimu, pažeminimu, mušimu, apspjaudymu, jo, kaip kalinio,
1041 IV,15 | Sūnų, tai yra jis nuolat jį myli; atėjus laikui dėl šios
1042 VI,25 | kryžiaus papėdėje drauge su mylimuoju mokiniu buvo ypatingas dalijimasis
1043 IV,17 | tas “Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (42).
1044 IV,16 | patyrė ne tik nuovargį, namų neturėjimą, net ir pačių
1045 V,24 | jūsų kūnai yra Kristaus nariai?” (79). ~Velykų slėpinyje
1046 VII,29 | bendradarbiavimas ir techninių priemonių naudojimas. Ne mažiau vertinga ir individuali
1047 II,7 | graikų kalboje ir tuo kartu Naujajame Testamente (bei graikiškuose
1048 VI,26 | atsiskleidžia tarsi visiškai naujas jo gyvenimo bei pašaukimo
1049 V,20 | samprata išreikšta daugelyje Naujojo Testamento vietų. Antrajame
1050 III,11 | tiek senojoje, tiek ir naujojoje Sandoroje. Tačiau tuo pačiu
1051 VI,25 | neišsenkamas šaltinis vis naujoms, keičiančioms viena kitą
1052 VII,29 | specializavosi mūsų laikais. Tai neabejotinai rodo, kad šiandien žmonės
1053 III,13 | paaiškinimai yra nepakankami ir neadekvatūs. Jeigu sugebame suvokti
1054 VI,26 | yra pašaukimas. Kristus neaiškina abstrakčiai kančios priežasčių,
1055 II,5 | viduje, atrodo esanti beveik neapčiuopiama ir neperteikiama, tačiau
1056 I,4 | žmogus savo kančioje lieka neapčiuopiamas slėpinys. ~ ~
1057 V,23 | dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta
1058 V,20 | vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.
1059 III,11 | Jobas bijo Dievo? <…> Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora jį patį,
1060 VII,29 | ruožtu kovoja su įvairiomis neapykantos, prievartos, žiaurumo, paniekos
1061 V,23 | kančia jo nesužlugdys ir neatims iš jo žmogiškajai būtybei
1062 VI,26 | klausimą apie kančios prasmę neatsako tiesiogiai ir abstrakčiai.
1063 II,7 | klausimas tam tikra prasme neatsiejamai susijęs su kančios tema.
1064 VI,25 | kadangi Kristaus Prisikėlimas neatsiejamas nuo jo Kančios ir mirties,
1065 I,3 | atveju kančia atrodo beveik neatskiriamai susijusi su žemiškąja žmogaus
1066 V,20 | Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.
1067 V,20 | Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus
1068 II,7 | nuo tol kančia tiesiogiai nebetapatinama su objektyviu blogiu, bet
1069 V,22 | ištikimi jo žodžiams: “Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet
1070 II,7 | kančia psichologine prasme nebūtų paženklinta “ypatingu” aktyvumu.
1071 II,6 | kenčia (14), neištikimybė ir nedėkingumas, patiriamas iš draugų bei
1072 II,8 | kita ko, pagalvokime apie nederlių ir tai, kas su juo ar įvairiomis
1073 IV,18 | kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, ~laidojimo vieta su piktadariais, ~
1074 VII,30 | apie paskutinįjį teismą nedviprasmiškai rodo, kaip svarbu dėl amžinojo
1075 VII,28 | Jis įdeda visą širdį ir negaili lėšų. Galima net sakyti,
1076 V,19 | kurios tikroji reikšmė jam negalėjo atsiskleisti be Atpirkimo.
1077 VI,25 | iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti
1078 IV,17 | nieku. ~Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, ~mūsų skausmus
1079 IV,15 | draugai), lygiai taip pat negalima atmesti ir to, jog žmonijos
1080 IV,16 | velnio ir įvairių fizinių negalių, tris kartus jis grąžino
1081 VI,25 | įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums
1082 II,7 | žmogaus istorijos knygoje, negana to – per kiekvieno žmogaus
1083 IV,16 | taip pat sako: “Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas
1084 IV,18 | taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!” (46)
1085 VI,26 | sunkiai serga, yra visiškai neįgalus, o žmogus beveik nebegali
1086 VII,30 | pasyvumo kančios akivaizdoje neigimas. Pats Kristus tokioje situacijoje
1087 III,9 | kartais pradedama apskritai neigti Dievą. Kaip pasaulio egzistavimas
1088 IV,15 | šio gyvenimo kančių. Kartu neįmanoma ignoruoti ir to, jog ji
1089 V,22 | jo mesijinė didybė. Argi neįrodo šios didybės agonijos metu
1090 IV,18 | šie apleidimo žodžiai gimė neišardomos Sūnaus vienybės su Tėvu
1091 II,7(22) | priešpriešindama jį gėriui (tod) ir neiškirdama fizinės, psichologinės bei
1092 IV,15 | nepanaikina laikinųjų kentėjimų ir neišlaisvina iš kančios visos žmonijos
1093 IV,18 | dieviškąją gelmę žmogiškai neišreiškiamu būdu, suvokia šią atsiskyrimo
1094 II,7 | daugeriopas išvardijimas neišsemia visko, kas šia tema pasakyta
1095 V,24 | pasaulio atpirkimo gėrį. Tai neišsemiamas ir neišsenkantis gėris.
1096 VI,25 | patirtį bei žodžius tampa neišsenkamas šaltinis vis naujoms, keičiančioms
1097 V,24 | Atpirkimą, be perstojo semia iš neišsenkančių jo šaltinių, yra toji dimensija,
1098 V,24 | gėrį. Tai neišsemiamas ir neišsenkantis gėris. Joks žmogus nebegali
1099 II,6 | o teisusis kenčia (14), neištikimybė ir nedėkingumas, patiriamas
1100 III,9 | kančios pasaulio ištakas, neišvengiamai kyla klausimas – kodėl?
1101 IV,16 | Jis taip pat sako: “Nejaugi aš negersiu tos taurės,
1102 VII,29 | paniekos kitiems ar tiesiog “nejautrumo”, kitaip tariant, abejingumo
1103 III,12 | parodo, kad kančia aplanko nekaltą, tačiau problemos sprendimo
1104 VI,25 | tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų <...>.
1105 VI,25 | kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto
1106 II,8 | katastrofų, epidemijų, didžiulių nelaimių, įvairių socialinių rykščių
1107 IV,15 | istorijoje fono. Nors čia būtų neleistina taikyti siaurą tiesioginės
1108 IV,17 | kančios Vyras: ~Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, ~
1109 VI,26 | Kristaus. Be to, žmogus negali nematyti, kad tasai, kuriam jis užduoda
1110 VI,26 | Vis dėlto dažnai prireikia nemažai laiko, kad šis atsakymas
1111 V,20 | galatams parašyti kitus, nemažiau stiprius žodžius: “Bet aš
1112 VI,27 | randamas nugalint kančios nenaudingumo suvokimą, kuris kartais
1113 VI,25 | plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite
1114 III,11 | apmąstymais. Jobas žino, kad nenusipelnė tokios bausmės, priešingai,
1115 VI,25 | bei pašaukime. ~Kristus nenuslėpė nuo savo klausytojų, kad
1116 VI,25 | dėl Kristaus”. Mokytojas nenuslepia kentėjimų perspektyvos nuo
1117 VII,30 | užuojautą, pagalbą ar to nepadarė. Abi Kristaus pareiškimo
1118 IV,15 | jo žemiškąją situaciją: nepaisant nuodėmės, kuri įsišaknijo
1119 VI,25 | jog tai ne tik įrodė jos nepajudinamą tikėjimą, bet taip pat prisidėjo
1120 III,11 | tuo pačiu metu yra ne tik nepakankama panašiose į teisiojo Jobo
1121 III,13 | jog mūsų paaiškinimai yra nepakankami ir neadekvatūs. Jeigu sugebame
1122 II,5 | glūdintis konkrečiame ir nepakartojamame žmogaus viduje, atrodo esanti
1123 VI,25 | motinos, misiją vieninteliu ir nepakartojamu būdu dalyvauti pačioje jos
1124 VI,27 | aukos dvasia kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir autorius
1125 V,24 | sudaro tai, kad ji turi būti nepaliaujamai papildoma. ~Taigi, būdamas
1126 I,4 | kiekviename žmoguje atrodo taip nepaliečiama, nes žmogus savo kančioje
1127 VI,26 | dvasinę didybę, kuri visiškai nepalyginamu būdu pranoksta žmogaus kūną.
1128 VI,27 | seserų Išganymui ir vykdo nepamainomą tarnystę. Kristaus Kūne,
1129 IV,17 | gražus: ~matėme mes jį, bet nepamėgome. ~Jis buvo paniekintas,
1130 IV,15 | bei mirtį žmogaus gyvenime nepanaikina laikinųjų kentėjimų ir neišlaisvina
1131 V,22 | kentėjimai akivaizdžiai paliudija nepaprastą žmogaus orumą. ~
1132 IV,18 | tebūnie tavo valia!” (46) yra nepaprastai iškalbingi. Jie įrodo tiesą
1133 III,9 | dėl šio klausimo kyla daug nepasitenkinimų ir konfliktų, o kartais
1134 II,8 | kolektyvine prasme negalime nepastebėti fakto, jog šis pasaulis
1135 III,12 | tačiau problemos sprendimo nepateikia. ~Jau Senajame Testamente
1136 VI,25 | patvirtino neramumai ir nepatogumai, patirti skubotai bėgant
1137 IV,18 | Paulius, sakydamas: “Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis [Dievas] dėl
1138 VI,25 | darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris mane yra siuntęs” (85). „
1139 VIII,31 | tiek apgaubta šio visiškai neperregiamo slėpinio, kiek pats žmogus.
1140 IV,18 | paties kančia, organiškai ir neperskiriamai susijusia su Gerosios Naujienos
1141 II,5 | beveik neapčiuopiama ir neperteikiama, tačiau būtent ji tuo pačiu
1142 II,8 | praeinantį jame, o kartais ir nepraeinantį, tik dar labiau sustiprėjantį
1143 V,20 | nesužlugdyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami,
1144 IV,18 | tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. ~Prievarta ir teismu
1145 IV,18 | bet pakluso, – burnos nepravėrė. ~Kaip tyli ėriukas, vedamas
1146 VI,25 | trūksta Kristaus vargams”. ~Neprilygstamo Kristaus pavyzdžio, kuris
1147 VI,25 | Toliau tą patį patvirtino neramumai ir nepatogumai, patirti
1148 III,9 | klausimą “kodėl?”; jeigu neranda jo tenkinančio atsakymo,
1149 V,22 | to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini,
1150 V,22 | regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini” (68). Apaštalas
1151 VI,27 | sau atrodo esąs visiškai nereikalingas. Atradus išganingą kentėjimo
1152 II,7 | metafizinėje būtyje. ~Tačiau tai nereiškia, kad kančia psichologine
1153 III,10 | visos širdies, baimės ir nerimo kupina siela; ir, kaip matome
1154 VII,29 | išlaisvintų žmoguje meilę, tą nesavanaudišką savojo “aš” dovanojimą dėl
1155 VII,29 | skiriami visiems tiems, kurie nesavanaudiškai tarnauja kenčiančiam artimui
1156 VII,29 | turi dėkoti kančiai dėl tos nesavanaudiškos, jo širdyje pabundančios
1157 V,23 | kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu
1158 V,23 | kenčiu tuos vargus, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau,
1159 V,20 | stiprius žodžius: “Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties
1160 III,11 | galo suvokti. ~Jobo knyga nesugriauna teisingumu besiremiančios
1161 II,8 | galime galvoti tik kaip apie nesulyginamą kančių sankaupą, kai žmonija
1162 IV,16 | pačių artimiausių žmonių nesupratimą, už viską labiau jį slėgė
1163 II,8 | pasaulis, padalytas į daugelį, nesuskaitomą daugybę žmonių, sykiu egzistuoja
1164 VII,28 | samarietis iš Kristaus palyginimo nesustoja vien tik iš gailesčio ar
1165 V,23 | įsitikinimą, jog kančia jo nesužlugdys ir neatims iš jo žmogiškajai
1166 V,20 | Mes visaip slegiami, bet nesužlugdyti; mes svyruojame, bet neprarandame
1167 V,24 | į Kristaus kentėjimus – nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje
1168 IV,17 | kaip kalinio, paniekinimu, neteisingu pasmerkimu, nuplakimu, apvainikavimu
1169 III,11 | siejasi su kalte, tačiau netiesa, kad kiekviena kančia yra
1170 IV,16 | patyrė ne tik nuovargį, namų neturėjimą, net ir pačių artimiausių
1171 V,24 | tuo pat metu Kristus jo neuždarė: išganingoje kančioje, kuria
1172 III,9 | klausia to Dievo. Juk žmogus neužduoda tokio klausimo pasauliui,
1173 III,9 | matant kasdienę daugybės neužsitarnautų kančių ir be tinkamo atpildo
1174 II,7(22) | blogu”, turi sangrąžinę neveikiamosios rūšies formą (niphal) “kęsti
1175 IV,17 | knygoje. Šioje giesmėje neveltui “penktuoju evangelistu”
1176 IV,17 | paniekintas, žmogaus vardo nevertas, ~skausmų vyras, apsipratęs
1177 II,7 | nusivylimo, pasidavimo ar netgi nevilties “aktyvumas”, priklausantis
1178 II,8 | klaidoms bei prasižengimams – neša tokią didžiulę atominio
1179 VII,30 | gera” (94), ir jo darbų nešamas gėris tampa itin akivaizdus
1180 VII,30 | nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.
1181 V,24 | Būtent Bažnyčia, kuri, nešdama žmonijai Atpirkimą, be perstojo
1182 IV,17 | to patyčiomis, kryžiaus nešimu, nukryžiavimu ir agonija. ~
1183 V,20 | bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Kristaus merdėjimą,
1184 V,22 | atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (70). Dalyvaujantiems
1185 V,24 | savo skaitytojų: “Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus
1186 V,22 | pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas
1187 V,20 | neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame
1188 II,8 | kančia”, – pasaulio, kuris niekad anksčiau nebuvo tiek perkeistas
1189 II,8 | ir kuris tuo pat metu dar niekada nebuvo tokiame žmonių klaidų
1190 IV,16 | įžeidinėja, persekioja, niekina bei šmeižia dėl Kristaus… (33)
1191 V,19 | žinote, kad esate atpirkti iš niekingos nuo protėvių paveldėtos
1192 IV,18 | nors jis nebuvo padaręs nieko bloga ~nei ištaręs melagingo
1193 II,6 | sunkumas suprasti, kodėl niekšas klesti, o teisusis kenčia (14),
1194 II,7(22) | neveikiamosios rūšies formą (niphal) “kęsti blogį”, “būti blogio
1195 II,7(22) | veikiamam ir priežastinę formą (niphil) “daryti blogį”, “sukelti
1196 V,23 | Jame Dievas patvirtina savo norą veikti ypač per kančią,
1197 III,11 | išbandyti Jobą, jis daro tai norėdamas parodyti jo teisumą. Kančia
1198 IV,18 | giesmės žodžiai: “Bet Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią” (51).
1199 VIII,31 | Šiuos Atpirkimo metus norime pragyventi ypatingoje vienybėje
1200 II,7 | žmogus kenčia todėl, kad normaliu atveju jis “privalėtų” turėti
1201 III,11 | be kaltės. Jobas nebuvo nubaustas, nebuvo jokios priežasties
1202 IV,17 | laikėme jį raupsuotu, - ~Dievo nubaustu ir nuvargintu. ~Bet jis
1203 VII,28 | aptvarstė [žaizdas]”, tada “nugabeno į užeigą ir slaugė jį” (91).
1204 VI,25 | bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!” (86) ~Šiame pirmajame
1205 IV | IV. JĖZUS KRISTUS: MEILE NUGALĖTA KANČIA ~ ~
1206 IV,14 | nuodėmę ir mirtį. Nuodėmę jis nugali savo paklusnumu iki mirties,
1207 IV,18 | žmogiškąją kančios tiesą: kančia nugalimas blogis, prieš kurį dreba
1208 VI,27 | Džiaugsmo šaltinis randamas nugalint kančios nenaudingumo suvokimą,
1209 V,23 | randamą paraginimą: “Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul
1210 V,22 | ištarti žodžiai, ypač jo nukryžiavimo kaltininkams: “Tėve, atleisk
1211 IV,17 | patyčiomis, kryžiaus nešimu, nukryžiavimu ir agonija. ~Labiau nei
1212 V,24 | kūno, kuris savyje papildo nukryžiuotą ir prikeltą Kristaus kūną, –
1213 VI,26 | atsivertimo ir bendradarbiavimo su nukryžiuoto Atpirkėjo malone rezultatas.
1214 VIII,31 | kenčiantys dėl savo tikėjimo juo, nukryžiuotu ir prisikėlusiu, kad jų
1215 IV,16 | Jis gydė ligonius, guodė nuliūdusius, maitino alkanus, išlaisvindavo
1216 V,19 | situaciją. Jobas tarytum numatė tai sakydamas: “Juk aš žinau,
1217 IV,18 | giesmę, kur pranašiškai numatoma kančia Getsemanėje ir Golgotoje.
1218 V,21 | noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą
1219 V,21 | pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių” (64). Apaštalas iš tikrųjų
1220 IV,15 | pasaulio nuodėme” (29), nuo nuodėmingo asmeninių veiksmų ir socialinių
1221 IV,15 | pasaulio nuodėmė” bei asmeninių nuodėmių visuma, Dievas Tėvas pamilo
1222 VII,30 | mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis –
1223 VI,26 | blogio autorių šėtoną ir jo nuolatinį maištą prieš Kūrėją. Kristus
1224 II,8 | poreikiu ir galbūt visų pirma nuolatiniu klausimu apie kančios prasmę.
1225 III,10 | Jobo draugų išreikštoje nuomonėje skamba įsitikinimas, randamas
1226 VI,25 | Egiptą dėl žiauraus Erodo nuosprendžio. ~Po jos Sūnaus slaptojo
1227 VIII,31 | Pasaulio atpirkimo slėpinys yra nuostabiai įsišaknijęs kančioje, o
1228 V,22 | šie žodžiai nuskamba kaip nuostabiausias pavyzdys. Kentėjimai taip
1229 VI,26 | kenčiančiam broliui ar seseriai šį nuostabų tarpusavio pasikeitimą,
1230 VII,30 | būti tapatinama su pasyvumo nuostata. Visiškai atvirkščiai. Evangelija
1231 VII,28 | tam tikra vidinė širdies nuostatos emocinė išraiška. Gailestingasis
1232 VII,29 | didžiulę svarbą tinkamų nuostatų, kurias reikia pritaikyti
1233 IV,16 | veiklą jis patyrė ne tik nuovargį, namų neturėjimą, net ir
1234 VII,28 | visiškai surasti tiktai nuoširdžiai pats save dovanodamas kitam” (92).
1235 IV,17 | neteisingu pasmerkimu, nuplakimu, apvainikavimu erškėčiais
1236 IV,16 | išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų
1237 VII,29 | visoje Evangelijoje Kristaus nurodytas motyvacijas. Štai ką mums
1238 III,11 | tvarkos pagrindų, kurie nurodyti visame Apreiškime, tiek
1239 II,7(22) | hebrajiška šaknis r” suprantamai nusako, kas yra blogis, priešpriešindama
1240 IV,18 | vieną dieną šv. Paulius nusakys kaip: “žodį apie kryžių” (44). ~
1241 V,19 | ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių. ~Jis prisiėmė daugelio
1242 V,19 | nuodėmę ~ir užsistojo už nusidėjėlius (53). ~Galima sakyti, kad
1243 IV,15 | pamažu suirti, kaip kad nusidėjusiam žmogui jo žemiškosios istorijos
1244 IV,18 | slypintį blogį, kurį sukelia nusigręžimas nuo Dievo, Kristus per savo
1245 III,10 | jis turi būti kažkuo labai nusikaltęs. Nes kančia, tvirtino jie,
1246 III,10 | ištinka žmogų kaip bausmė už nusikaltimą. Ją siunčia absoliučiai
1247 III,10 | prasižengimus, nuodėmes ir nusikaltimus objektyvi moralinė tvarka
1248 VI,26 | prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa
1249 I,1 | esą pabaigoje ilgo kelio, nusitiesiančio per kančią, priklausančią
1250 II,7 | įvairus skausmo, liūdesio, nusivylimo, pasidavimo ar netgi nevilties “
1251 IV,17 | buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už
1252 IV,18 | keltą klausimą, radikaliai nuskambėjusį Jobo knygoje. Tačiau Kristus
1253 IV,15 | randame pokalbyje su Nikodemu nuskambėjusią tiesą: “Dievas taip pamilo
1254 III,10 | prasme, kuria ši tvarka yra nustatyta Kūrėjo ir aukščiausiojo
1255 IV,16 | Rašto aiškintojams; jie nuteis jį mirti ir perduos pagonims,
1256 V,19 | savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, ~prisiims jų bausmę
1257 IV,17 | raupsuotu, - ~Dievo nubaustu ir nuvargintu. ~Bet jis buvo sužalotas
1258 IV,14 | Kristaus pasakyti žodžiai nuveda mus į pačią išganingojo
1259 V,20 | autoriui pažinti tą meilę, kuri nuvedė Kristų iki Kryžiaus. Ir
1260 IV,18 | Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ~ir kas bebūtų galvojęs
1261 I,1 | priklausančią žmogaus istorijai ir nušviestą Dievo žodžiu. Jie įgyja
1262 VIII,31 | Per Kristų ir Kristuje nušvinta kentėjimų ir mirties slėpinys” (101). ~
1263 IV,16 | apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis
1264 IV,16 | priešiškumas ir ketinimai jį nužudyti. Kristus tai žinojo ir dažnai
1265 V,19 | protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu,
1266 III,10 | nuodėmes ir nusikaltimus objektyvi moralinė tvarka reikalauja
1267 II,5 | ji tuo pačiu metu savo “objektyviąja tikrove” reikalauja būti
1268 II,7 | tiesiogiai nebetapatinama su objektyviu blogiu, bet išreiškia situaciją,
1269 III,12 | tik todėl, kad už vieną objektyvų blogį pažeidus įstatymą
1270 V,24 | Kristaus kentėjimus. Turint omeny šią plotmę, šią Bažnyčios
1271 VII,29 | specialiai šiam tikslui sukurtas organizacijas. Labai svarbu išlaikyti
1272 V,23 | žmogiškajai būtybei būdingo orumo, su kuriuo siejamas ir gyvenimo
1273 II,6(7) | Tob 10, 1 – 7); plg. t.p. Jer 6 – 26; Am 8, 10; Zch
1274 III,11 | išbandymą. Jau knygos pradžioje paaiškėja, kad šį išbandymą Dievas
1275 II,7 | suvokime kančios tikrovė paaiškinama per blogį, kuris tam tikru
1276 III,13 | šaltinis: mes žinome, jog mūsų paaiškinimai yra nepakankami ir neadekvatūs.
1277 V,23 | apreikšti savo jėgą. Taip galima paaiškinti taip pat ir Pirmajame Petro
1278 V,22 | tikėjimo į Kristų kenčia ir paaukoja gyvenimą už tiesą ar teisingą
1279 VIII | VIII. PABAIGA ~ ~
1280 VII,28 | pažįstantis žmogaus vidų, pabrėždamas jausmus, nori parodyti,
1281 V,24 | žmogaus kentėjimai. Tai pabrėžia dieviškąją ir žmogiškąją
1282 III,12 | už nuodėmes, nors drauge pabrėžiama auklėjamoji kančios, kaip
1283 VII,29 | nesavanaudiškos, jo širdyje pabundančios ir veiksmais pasireiškiančios
1284 III,10 | tikra prasme stengiasi prieš pačius save apginti moralinę kančios
1285 II,8 | pagilėjantį. Šis kančios pasaulis, padalytas į daugelį, nesuskaitomą
1286 IV,18 | piktadariais, ~nors jis nebuvo padaręs nieko bloga ~nei ištaręs
1287 IV,15 | kaip konkrečios nuodėmės padarinį (tai akivaizdžiai rodo teisiojo
1288 III,11 | kiekviena kančia yra kaltės padarinys ir turi bausmės pobūdį.
1289 VI,26 | pakeista malone iš išorės, tai padaroma tik iš vidaus. Kristus per
1290 II,8 | šių laikų civilizacijos padarytoms klaidoms bei prasižengimams –
1291 III,11 | rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk
1292 I,1 | padėti – panašiai kaip tai padėjo jam – suvokti išganingąją
1293 II,8 | panašūs vienas į kitą savo padėtimi ir likimo išbandymais, taip
1294 VII,29 | atkakliai stengtis pažadinti ir padidinti tą savo artimui ir jo kančioms
1295 VI,25 | dėl Kristaus, ypatingas padrąsinimas ir sutvirtinimas iškalbingai
1296 V,20 | kreipiasi į savo adresatus padrąsinimo žodžiais: “Viešpats telenkia
1297 VI,26 | Per mano Kryžių. Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai
1298 II,8 | rykščių atvejais: be kita ko, pagalvokime apie nederlių ir tai, kas
1299 V,24 | gėris, prieš kurį Bažnyčia pagarbiai lenkiasi, giliai tikėdama
1300 V,22 | kenčiame, kad su juo būtume pagerbti” (67). Antrajame laiške
1301 II,8 | labiau sustiprėjantį ir pagilėjantį. Šis kančios pasaulis, padalytas
1302 VII,30 | buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane
1303 IV,16 | nuteis jį mirti ir perduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys,
1304 III,9 | Tai klausimas apie kančios pagrindą ir priežastį, taip pat ir
1305 IV,14 | amžinojo gyvenimo praradimo pagrindas. Viengimio Sūnaus misija
1306 VII,28 | užuojauta būna vienintelė ar pagrindinė mūsų meilės ir solidarumo
1307 III,10 | absoliučiai teisus Dievas, ir ji pagrindžiama teisingumu. Galima sakyti,
1308 V,23 | dvasinį žmogaus užsigrūdinimą pagundų ir išbandymų sūkuryje, nes
1309 VI,25 | praėjus šimtmečiams. Ypatinga paguoda yra pažymėti – tai taip
1310 III,11 | kurio žmogus savo protu nėra pajėgus iki galo suvokti. ~Jobo
1311 II,6 | priešiškumas (10), kenčiančiojo pajuoka ir panieka (11), vienatvė
1312 III,11 | Tačiau jau savaime tai yra pakankamas argumentas, kodėl atsakymas
1313 VI,26 | negali būti perkeista ir pakeista malone iš išorės, tai padaroma
1314 VII,30 | visą žmonių civilizaciją pakeistų į “meilės civilizaciją”.
1315 V,19 | išaukštino žmogiškąją kančią pakeldamas jį į Atpirkimo lygmenį.
1316 VI,25 | tema: „Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims
1317 V,21 | varguose, kuriuos jums tenka pakelti. O tai ir yra teisingo Dievo
1318 IV,15 | kad savo misija Kristus pakerta pačias blogio šaknis, turima
1319 IV,15 | atiduoda” tą Sūnų, kad šis pakirstų pačias žmogiškojo blogio
1320 VII,30 | Teisiesiems, kurie paklaus, kada jie visa tai jam padarė,
1321 IV,16 | išganingąją galią; jis eina paklusdamas Tėvui, bet pirmiausia –
1322 IV,18 | žiauriai kankinamas, ~bet pakluso, – burnos nepravėrė. ~Kaip
1323 IV,17 | žaizdomis. ~Visi mes lyg avys pakrikome, ~kiekvienas eidamas savuoju
1324 VII,30 | amžinojo gyvenimo, į kurį pakviestas kiekvienas žmogus, “sustoti”
1325 V,23 | žmogus išlaisvina viltį, kuri palaiko jame įsitikinimą, jog kančia
1326 VI,25 | sutvirtinimas iškalbingai palaikomas Prisikėlimo. Kristus savo
1327 III,11 | viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai
1328 VIII,31 | gyvenimą, kartu tampa ir tikrai palaiminga. “Per Kristų ir Kristuje
1329 VIII,31 | siunčiu savo apaštališkąjį palaiminimą. ~ ~Paskelbta Romoje, prie
1330 IV,16 | mokymo centre slypi aštuoni palaiminimai, skirti šiame laikiname
1331 VII,30 | evangelijoje: “Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio
1332 VI,26 | susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji
1333 I,2 | jubiliejumi. Ši aplinkybė palanki tam, kad šiais metais skirtume
1334 VII,29 | žmogiškomis kančiomis, kurias palengvinti galima tik individualia
1335 VII,28 | aš” kitam žmogui. Čia mes paliečiame vieną iš esminių krikščioniškosios
1336 III,11 | tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu
1337 I,4 | ir kurio galia drįstame paliesti tai, kas kiekviename žmoguje
1338 IV,16 | ir jo veikla pirmiausia palietė tuos, kurie kentėjo ir ieškojo
1339 V,19 | auką už nuodėmę, ~matys palikuonių ir gyvens ilgai. ~Per jį
1340 VI,27 | Kančios evangelija rašoma be paliovos. Ji nuolat kalba paradoksaliais
1341 V,22 | kentėjimai akivaizdžiai paliudija nepaprastą žmogaus orumą. ~
1342 VII,29 | labiau sustiprinti šiame palyginime bei visoje Evangelijoje
1343 VII,28 | iš Jeruzalės į Jerichą ir pamačiusių gulintį pusiau gyvą, plėšikų
1344 VII,28 | kitas levitas, abu jie “pamatė, bet praėjo kita kelio puse”.
1345 VII,29 | reikia džiaugtis, kad jų dėka pamatinės moralinės vertybės, tokios
1346 III,10 | leidėjo. Iš čia kyla viena pamatinių tikėjimo tiesų, kuri taip
1347 II,6 | Senojo Testamento knygų paminime tik keletą situacijų, paženklintų
1348 VI,26 | dvasinė didybė kaip jaudinanti pamoka sveikiesiems. ~Ši vidinė
1349 III,12 | mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti” (26). ~Tokiu būdu patvirtinamas
1350 IV,17 | Per jo kančią nuodėmės yra panaikinamos todėl, kad jis vienintelis,
1351 V,19 | kūnu!” (57). ~Tokiais ir panašiais žodžiais Naujosios Sandoros
1352 VII,29 | atspindi gydytojo, slaugės ir panašios profesijos! Atsižvelgdami
1353 III,11 | metu yra ne tik nepakankama panašiose į teisiojo Jobo situacijose,
1354 II,8 | žmonija gali net susinaikinti. Panašu, kad tokiu būdu kančios
1355 IV,18 | tą skirtumą (o drauge ir panašumą), kuris egzistuoja tarp
1356 VI,25 | vargai bus taip pat ypatingas panašumo bei vienybės su Kristumi
1357 II,8 | sutelktumą. Kenčiantys žmonės panašūs vienas į kitą savo padėtimi
1358 II,6 | kenčiančiojo pajuoka ir panieka (11), vienatvė ir apleistumas (12);
1359 IV,17 | apspjaudymu, jo, kaip kalinio, paniekinimu, neteisingu pasmerkimu,
1360 VII,29 | neapykantos, prievartos, žiaurumo, paniekos kitiems ar tiesiog “nejautrumo”,
1361 VI,25 | kalną ir stovėjimas kryžiaus papėdėje drauge su mylimuoju mokiniu
1362 V,24 | turi būti nepaliaujamai papildoma. ~Taigi, būdamas atviras
1363 III,9 | ypač fizinis, yra plačiai paplitęs ir gyvūnų pasaulyje. Tačiau
1364 II,7(22) | Veiksmažodinės formos, šalia paprastos (gal), įvairiai reiškiančios “
1365 VI,27 | paliovos. Ji nuolat kalba paradoksaliais žodžiais: dieviškosios galios
1366 V,23 | dažnai prabyla evangelinis paradoksas apie silpnumą ir jėgą, kurį
1367 V,23 | Pirmajame Petro laiške randamą paraginimą: “Bet jei nukenčia kaip
1368 VI,27 | Kristaus kančia, yra ypatinga parama gėrio jėgoms ir atveria
1369 VI,25 | evangeliją. Pats Atpirkėjas parašė šią Evangeliją visų pirma
1370 VI,26 | Evangelijos skyrius. Šis skyrius parašytas visų tų, kurie kenčia drauge
1371 V,20 | pačiame Laiške galatams parašyti kitus, nemažiau stiprius
1372 II,7 | kartojama – ne raidėmis parašytoje – žmogaus istorijos knygoje,
1373 V,20 | persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet
1374 II,8 | pasaulinius karus, iš jų antrasis pareikalavo ypač daug gyvybių ir atnešė
1375 VII,30 | to nepadarė. Abi Kristaus pareiškimo dalys apie paskutinįjį teismą
1376 VII,28 | Išvykdamas jis dar kartą parodė savo susirūpinimą patikėdamas
1377 IV,14 | viengimio Sūnaus kančią. Tuo parodoma meilė, begalinė viengimio
1378 V,24 | kiekvienai žmogiškoje kančioje parodytai meilei. Šioje dimensijoje –
1379 VII,30 | nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau
1380 V,24 | kentėjimams. Apaštalas tai aiškiai pasako rašydamas: “kūne papildau,
1381 VII,30 | jaudinantį paskutiniojo teismo pasakojimą, aprašytą Mato evangelijoje: “
1382 V,23 | Laiške filipiečiams jis netgi pasakys: “Aš visa galiu tame, kuris
1383 II,7 | neišsemia visko, kas šia tema pasakyta ir nuolat kartojama – ne
1384 IV,14 | esmę. Pagal šiuos Nikodemui pasakytus žodžius, Dievas atiduoda
1385 II,8 | apie paskutiniuosius du pasaulinius karus, iš jų antrasis pareikalavo
1386 II,7 | vertimuose) buvo pavartotas žodis pascho – esu ištiktas, patiriu
1387 VI,26 | Suvokimas, ateinantis per šį pasidalijimą, per vidinį susitikimą su
1388 II,7 | skausmo, liūdesio, nusivylimo, pasidavimo ar netgi nevilties “aktyvumas”,
1389 V,21 | panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių” (64).
1390 II,5 | apibrėžiama ir ne taip lengvai pasiekiama terapijai. ~
1391 IV,16 | per šią kančią jis turi pasiekti, kad “žmogus nepražūtų,
1392 VII,28 | samarietis, “užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, <…>
1393 VII,30 | gailestingasis samarietis, “pasigailėti” jo ir jam padėti. Mesijinėje
1394 IV,18 | Po žodžių Getsemanėje pasigirsta kiti, Golgotoje ištarti
1395 VI,26 | seseriai šį nuostabų tarpusavio pasikeitimą, glūdintį pačiame Atpirkimo
1396 V,22 | savo pilnatvę. Silpnume pasireiškė jo jėga, o pažeminime –
1397 VII,29 | pabundančios ir veiksmais pasireiškiančios meilės. Žmogus, kuris yra “
1398 VII,29 | formomis žmonių pasaulyje pasireiškianti kančia egzistuoja taip pat
1399 V,22 | Prisikėlimas pirmiausia tapo šlovės pasireiškimu, atitinkančiu Kristaus iškėlimą
1400 VII,28 | sustojimas reiškia ne smalsumą, o pasirengimą pasitarnauti. Tai tarsi
1401 VII,29 | individuali veikla, ypač geriau pasirengusiųjų susidurti su įvairiomis
1402 VI,25 | apaštalais ir kuriuos jis nuolat pasirenka ir siunčia. Apaštalas Paulius
1403 VI,25 | galios širdis tų, kuriuos jis pasirinko apaštalais ir kuriuos jis
1404 II,8 | egzistuojantį drauge su žmogumi, pasirodantį ir vėl praeinantį jame,
1405 IV,17 | evangelistų aprašymuose. Prieš mus pasirodo tikras kančios Vyras: ~Jis
1406 V,21 | per jo teismą Karalystės pasirodys verti tie, kurie dalyvauja
1407 V,20 | mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. <…>
1408 VI,27 | panašiai kaip Kristus, pasitarnauja savo brolių ir seserų Išganymui
1409 VII,28 | smalsumą, o pasirengimą pasitarnauti. Tai tarsi tam tikra vidinė
1410 VI,27 | poreikį pasaulio išganymui pasitelkti žmogiškųjų kentėjimų vertę. ~ ~
1411 VI,26 | beveik visuomet individas pasitinka kentėjimą žmogiškai protestuodamas
1412 IV,18 | nuo Tėvo ir jo atmetimo, pasitraukimo nuo Dievo kančią. Bet būtent
1413 VII,30 | gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,
1414 IV,18 | giesmė. Bet prieš ten eidami, paskaitykime toliau šią giesmę, kur pranašiškai
1415 VII,28 | užuojautos. Šie jausmai tik paskatina jį veikti ir suteikti sužeistajam
1416 V,20 | su Pauliumi. Ši vienybė paskatino Paulių tame pačiame Laiške
1417 VIII,31 | apaštališkąjį palaiminimą. ~ ~Paskelbta Romoje, prie Šventojo Petro,
1418 V,24 | kalbančius tartum apie paskutinį su kančia susietos dvasinės
1419 VII,30 | esme įsilieja į jaudinantį paskutiniojo teismo pasakojimą, aprašytą
1420 III,11 | pobūdį. ~Jobo knyga nėra paskutinis Apreiškimo žodis šia tema.
1421 IV,18 | jis įvykdo Atpirkimą ir su paskutiniu atodūsiu gali ištarti: “
1422 II,8 | noriu pabrėžti. Kalbu apie paskutiniuosius du pasaulinius karus, iš
1423 V,22 | pačioje Kristaus kančioje paslėptą šlovę, kuri kaip anksčiau,
1424 IV,14 | atmetimo užsitraukimas, pasmerkimas. Viengimis Dievo Sūnus buvo
1425 IV,17 | paniekinimu, neteisingu pasmerkimu, nuplakimu, apvainikavimu
1426 VIII,31 | prisikėlusiu, kad jų kentėjimų auka paspartintų paties Išganytojo maldos,
1427 VI,26 | laisvo nuo nuodėmės ir pastatyto ant gelbstinčios meilės
1428 VI,26 | šimtmečius iš kartos į kartą buvo pastebėta, jog kančioje glūdi ypatinga
1429 III,12 | Jau Senajame Testamente pastebime tendenciją peržengti supratimą,
1430 VII,28(92)| Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią
1431 II,8 | susiję, – bado rykštę. ~Pasvarstykime pagaliau ir apie karą. Jį
1432 II,7 | ši kančia lieka kažkas pasyvaus jo metafizinėje būtyje. ~
1433 II,7 | tuo pačiu metu aktyvų ir pasyvų (nuo patior – “aš kenčiu”)
1434 IV,18 | viengimis Dievo Sūnus), bet ir pateikia plačiausią įmanomą atsakymą
1435 IV,18 | psalmėje, iš kurios ir pateikiama ši citata (47). Galima sakyti,
1436 III,10 | Senojo Testamento knygoje pateikta doktrina, kuri kančią mums
1437 II,7 | 7. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, Šventajame Rašte
1438 III,10 | įtikinti jį moraliniu blogio pateisinimu, bet tam tikra prasme stengiasi
1439 III,10 | požiūriu kančia atrodo kaip “pateisintas blogis”. Tie, kurie kančią
1440 V,19 | Aukos visa žmogiškoji kančia pateko į naują situaciją. Jobas
1441 VII,30 | Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją
1442 IV,17 | apie ateisiančiojo Dievo Pateptinio kančią. Ypač jaudinanti
1443 VII,28 | parodė savo susirūpinimą patikėdamas kenčiantį žmogų užeigos
1444 V,23 | kad jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą iki anos dienos” (73).
1445 V,20 | kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo
1446 II,7 | metu aktyvų ir pasyvų (nuo patior – “aš kenčiu”) pobūdį. Netgi
1447 III,9 | Žvelgiant į kiekvieno žmogaus patiriamą kančią, lygiai kaip ir į
1448 IV,18 | unikalią pasaulio istorijoje patiriamo blogio ir kančios gelmę.
1449 IV,18 | ši kančia, su visu joje patiriamu blogiu, apie kurį kalbėjo
1450 VI,25 | persekiojimus, būtent apie vargus, patiriamus dėl Kristaus, ypatingas
1451 II,7 | žodis pascho – esu ištiktas, patiriu jausmą, kenčiu”; nuo tol
1452 III,10 | draugų įsitikinimą: “Kalbu iš patirties: kas pikta aria ir bėdą
1453 VI,26 | galia ir malonė, vidujai patraukianti žmogų Kristaus artimybėn.
1454 IV,17 | sausos žemės. ~Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: ~matėme mes
1455 III,12 | pamokyti” (26). ~Tokiu būdu patvirtinamas asmeninis bausmės matmuo.
1456 IV,17 | apvainikavimu erškėčiais ir po to patyčiomis, kryžiaus nešimu, nukryžiavimu
1457 III,10 | teisaus vyro, be jokios kaltės patyrusio daugybę kančių, istorija
1458 V,20 | mylėjo; jis gyvena žmoguje: Pauliuje. Gyvendamas jame – o suprasdamas
1459 V,20 | susivienija su žmogumi, su Pauliumi. Ši vienybė paskatino Paulių
1460 IV,17 | Galima sakyti, jog tai “pavaduojamoji” kančia; tačiau pirmiausia
1461 VII,30 | buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane
1462 II,7 | Testamento vertimuose) buvo pavartotas žodis pascho – esu ištiktas,
1463 III,11 | ypatingai įrodo teisiojo Jobo paveikslas. Apreiškimas, kuris yra
1464 IV,15 | istorijoje kaip įgimtas paveldėjimas, kaip “pasaulio nuodėmė”
1465 VII,30 | mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums
1466 V,19 | iš niekingos nuo protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais
1467 VI,27 | iš vidaus, bet, atrodo, paverčia jį našta kitiems. Žmogus
1468 VI,26 | blogio patyrimas. Bet Kristus pavertė kančią tvirčiausiu pagrindu
1469 II,8 | nei bet kuriuo kitu metu, pavirto ypatinga “pasaulio kančia”, –
1470 III,11 | taikomi besąlygiškai ir paviršutiniškai. Nors kančia iš tikrųjų
1471 II,8 | klaidų ir kalčių sukeltame pavojuje. ~ ~
1472 II,6 | moraline kančia: mirties pavojus (5), vaikų mirtis (6), ypač
1473 VI,26 | visuomet vyksta pagal tą patį pavyzdį. Jis dažnai prasideda ir
1474 VI,25 | jos visas gyvenimas yra pavyzdinis Kančios evangelijos liudijimas.
1475 VI,25 | Neprilygstamo Kristaus pavyzdžio, kuris labai aiškiai atsispindėjo
1476 II,7 | Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, Šventajame Rašte randame
1477 VI,25 | kartu Bažnyčios misijoje bei pašaukime. ~Kristus nenuslėpė nuo
1478 I,2 | pranokti save patį; žmogus tam pašauktas slėpiningu būdu. ~
1479 V,22 | įsitraukia į Kristaus kančią, yra pašaukti dalyvauti ir jo šlovėje.
1480 IV,15 | žmogui galimybę gyventi pašvenčiamojoje malonėje. Savo pergale prieš
1481 VII,28 | žmogų užeigos šeimininkui ir pažadėdamas atlyginti jo išlaidas. ~
1482 VII,29 | turi atkakliai stengtis pažadinti ir padidinti tą savo artimui
1483 VII,30 | kad išlaisvintų meilę, kad pažadintų meilės darbus artimui, kad
1484 II,8 | žmogaus veiklos pasiekta pažanga ir kuris tuo pat metu dar
1485 II,5 | aprėpti medicina, netgi pažangiausios jos specializacijos. Kančia
1486 III,12 | už vieną objektyvų blogį pažeidus įstatymą atsimokama kitu
1487 III,10 | sąmoningai ir laisva valia pažeidžia šį gėrį, jis ne tik prasižengia
1488 V,22 | akimis kryžius buvo Kristaus pažeminimas, tai Dievo akyse jis reiškė
1489 V,22 | Silpnume pasireiškė jo jėga, o pažeminime – visa jo mesijinė didybė.
1490 II,7 | psichologine prasme nebūtų paženklinta “ypatingu” aktyvumu. Tai
1491 II,6 | paminime tik keletą situacijų, paženklintų kančia, visų pirma moraline
1492 II,5 | kentėjimų lauke geriausiai pažįsta sritį, kurią tiksliai atskleidžia
1493 VII,28 | jaudina kito nelaimė. Kristus, pažįstantis žmogaus vidų, pabrėždamas
1494 III,13 | klausimą “kodėl”, turime pažvelgti į dieviškosios meilės apreiškimą,
1495 VI,25 | šimtmečiams. Ypatinga paguoda yra pažymėti – tai taip pat tiksliai
1496 IV,16 | rašo Matas; Lukas atskirai pažymi tuos, kurie dabar alksta (34). ~
1497 IV,17 | Šioje giesmėje neveltui “penktuoju evangelistu” vadinamas Pranašas
1498 VI,25 | ir prisikėlimo liudijimai perdavė Bažnyčiai ir žmonijai ypatingą
1499 VI,25 | tos Kančios evangelijos perdavimas, kad ji galėtų būti skelbiama
1500 IV,16 | jie nuteis jį mirti ir perduos pagonims, o tie išjuoks
1501 VI,27 | kelią šių išganingųjų jėgų pergalei. ~Taigi Bažnyčia visuose
1502 VI,25 | ypatingu būdu dalyvavo toje pergalėje prieš pasaulį – ji pasirodė
|