118-geogr | geriu-mesij | metaf-perga | perio-teisi | teism-zvelg
Chapter,Paragraph
1503 II,8 | karo grėsmę, kad apie šį periodą galime galvoti tik kaip
1504 VI,26 | Dvasią. Jis tam tikra prasme perkeičia pačią dvasinio gyvenimo
1505 VI,27 | prasmę šis depresinis pojūtis perkeičiamas. Tikėjimas, jog tampama
1506 VI,27 | kitas atveria kelią malonei, perkeičiančiai žmonių sielas. Kančia labiau
1507 VI,26 | šerdį. Kančia negali būti perkeista ir pakeista malone iš išorės,
1508 II,8 | niekad anksčiau nebuvo tiek perkeistas žmogaus veiklos pasiekta
1509 IV,18 | kulminaciją. Drauge ji buvo perkelta į visiškai naują matmenį
1510 IV,16 | teisybės”, kai juos įžeidinėja, persekioja, niekina bei šmeižia dėl
1511 VI,26 | istorijos raidoje keičiantis persekiojamųjų dėl Kristaus kartoms, tuo
1512 VI,25 | dėl jo vardo” metu. Šie persekiojimai ir vargai bus taip pat ypatingas
1513 II,6 | tėvynės ilgesys (9), persekiojimas ir aplinkos priešiškumas (10),
1514 V,21 | kantrybe bei tikėjimu visuose persekiojimuose ir varguose, kuriuos jums
1515 VI,25 | skyriuje, kuriame kalbama apie persekiojimus, būtent apie vargus, patiriamus
1516 VI,25 | didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios. <...>
1517 VI,25 | persekiojo mane, tai ir jus persekios. <...> Ir visa tai jums
1518 VI,25 | prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus
1519 IV,16 | kaip giliai Kristus buvo persiėmęs jau pokalbyje su Nikodemu
1520 VI,26 | kenčiančiojo siela būtų persmelkta jo šventosios Motinos, kuri
1521 VI,27 | Atpirkėjo kryžiaus, būtent persmelktas Kristaus aukos dvasia kentėjimas
1522 V,22 | 22. Su Dievo karalystės perspektyva susijusi iš Kristaus kryžiaus
1523 IV,15 | reiškia, jog eschatologinėje perspektyvoje kančia yra visiškai sunaikinta. ~
1524 VI,25 | Mokytojas nenuslepia kentėjimų perspektyvos nuo mokinių ir sekėjų. Priešingai,
1525 V,23 | kentėjimų silpnumas gali būti persunktas ta pačia Kristaus Kryžiuje
1526 VI,25 | išpranašavo, jog jos širdį pervers aštrus kalavijas. Toliau
1527 III,12 | Testamente pastebime tendenciją peržengti supratimą, jog kančia reiškia
1528 IV,16 | Kristus griežtai subara Petrą, kai šis nori jį priversti
1529 IV,17 | vadinamas Pranašas taip realiai piešia Tarno kančias, tarsi matytų
1530 IV,18 | nedorėlių, ~laidojimo vieta su piktadariais, ~nors jis nebuvo padaręs
1531 IV,15 | nuodėmę įsišaknijo veikiant piktajai dvasiai, dominavimą ir tuomet
1532 V,22 | jis kartu pasiekė ir savo pilnatvę. Silpnume pasireiškė jo
1533 V,19 | vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas
1534 V,24 | Kristus įvykdė Atpirkimą pilnutinai ir galutinai; tačiau tuo
1535 VI,25 | mes žinome, vyko ne tik pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo metais
1536 III,10 | įžeidžia ir Kūrėją, kuris yra pirmasis Įstatymdavys. Toks prasižengimas
1537 II,6 | vaikų mirtis (6), ypač pirmgimio ir viengimio sūnaus mirtis (7),
1538 IV,15 | kančios negalime atskirti nuo pirminės nuodėmės, kurią šventasis
1539 V,20 | šviesą, kuri padeda jam eiti pirmyn per tirštą pažeminimų, abejonių,
1540 III,10 | bėdą sėja, tą patį jie ir pjauna” (24). ~
1541 IV,18 | Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, ~kaip tyli avis kerpama,
1542 II,5 | mokslas ir kartu gydymo menas plačiame žmogaus kentėjimų lauke
1543 V,23 | romiečiams apaštalas Paulius dar plačiau klaba apie “silpnume gimstančią
1544 IV,18 | Sūnus), bet ir pateikia plačiausią įmanomą atsakymą į šį klausimą.
1545 VI,25 | supriešina jį su erdviu ir plačiu keliu, vedančiu į „pražūtį” (83).
1546 IV,16 | darbą. Amžinosios meilės plane šis darbas turi atperkamąjį
1547 II,5 | Kančia yra kažkas gerokai platesnio negu liga; ji dar daugialypiškesnė
1548 II,5 | Žmogaus kančios laukas kur kas platesnis, įvairesnis ir turintis
1549 II,5 | kančia, žinoma, tiek pat plati ir įvairi kaip ir kūno kančia.
1550 VI,25 | mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris.
1551 V,24 | Kūno dimensiją, kuri nuolat plėtojasi laike ir erdvėje, galima
1552 VII,28 | pamačiusių gulintį pusiau gyvą, plėšikų apnuogintą bei sumuštą vyrą,
1553 V,24 | kentėjimus. Turint omeny šią plotmę, šią Bažnyčios kaip Kristaus
1554 II,5 | Čia kalbama apie dvasinio pobūdžio skausmą, o ne tik apie tiek
1555 VI,27 | Kristumi prasmę šis depresinis pojūtis perkeičiamas. Tikėjimas,
1556 VIII,31 | iškilmę šeštaisiais mano pontifikato metais. ~ ~Popiežius JONAS
1557 VIII,31 | pontifikato metais. ~ ~Popiežius JONAS PAULIUS II ~
1558 VI,27 | Tuo labiau Bažnyčia jaučia poreikį pasaulio išganymui pasitelkti
1559 I,4 | kyla iš giliausio širdies poreikio ir gilaus tikėjimo imperatyvo.
1560 I,4 | vienas su kitu: širdies poreikis liepia mums įveikti baimę,
1561 II,8 | pat supratimo ir dėmesio poreikiu ir galbūt visų pirma nuolatiniu
1562 V,24 | vargams”. Šis evangelinis požiūris ypač išryškina kūrybinį
1563 V,21 | yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs turite tapti verti
1564 V,23 | Pauliaus laiškų į mus dažnai prabyla evangelinis paradoksas apie
1565 III,9 | ir konfliktų, o kartais pradedama apskritai neigti Dievą.
1566 IV,15 | viešpatavimą, savo prisikėlimu pradėdamas būsimąjį kūnų prisikėlimo
1567 VI,25 | slapto pokalbio su angelu ji pradėjo matyti savo, kaip motinos,
1568 V,24 | Velykų slėpinyje Kristus davė pradžią savo bendrystei su žmogumi
1569 IV,18 | liudija, jog jis nuo pat pradžios priėmė pagal Tėvo valią
1570 V,24 | atpirktas pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria
1571 II,8 | žmogumi, pasirodantį ir vėl praeinantį jame, o kartais ir nepraeinantį,
1572 VII,28 | levitas, abu jie “pamatė, bet praėjo kita kelio puse”. Tačiau
1573 VI,25 | kartos, tiek iš jų sekėjų praėjus šimtmečiams. Ypatinga paguoda
1574 VIII,31 | Šiuos Atpirkimo metus norime pragyventi ypatingoje vienybėje su
1575 IV,18 | paskaitykime toliau šią giesmę, kur pranašiškai numatoma kančia Getsemanėje
1576 II,6(16) | 76], 11; 89 [88], 51) ar pranašų raudos (plg. Iz 22, 4; Jer
1577 IV,18 | kryžių” suteikia senajai pranašystei galutinę realybę. Daug epizodų
1578 IV,17 | kančia. Kančios vyras šioje pranašystėje yra tikrai tas “Dievo Avinėlis,
1579 VI,26 | šventųjų, tokie kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola,
1580 V,22 | ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime
1581 IV,15 | atėjus laikui dėl šios visa pranokstančios meilės jis “atiduoda” tą
1582 II,5 | aprašymo klausimas. Esama kitų, pranokstančių aprašymo sferą kriterijų,
1583 I,2 | tam tikra prasme “skirta” pranokti save patį; žmogus tam pašauktas
1584 V,23 | randa “sielą”, kurią manė “praradęs” (77) dėl kančios. ~
1585 IV,14 | kančia: amžinojo gyvenimo praradimas, Dievo atmetimo užsitraukimas,
1586 IV,14 | jos yra amžinojo gyvenimo praradimo pagrindas. Viengimio Sūnaus
1587 VI,26 | patį pavyzdį. Jis dažnai prasideda ir įsibėgėja labai sunkiai.
1588 I,4 | žmogiškajai kančiai turi prasidėti tai, apie ką bus kalbama
1589 IV,18 | ne iki galo (tam tektų prasiskverbti į dieviškąjį ir žmogiškąjį
1590 III,10 | pažeidžia šį gėrį, jis ne tik prasižengia įstatymui, bet kartu įžeidžia
1591 II,8 | padarytoms klaidoms bei prasižengimams – neša tokią didžiulę atominio
1592 III,10 | pirmasis Įstatymdavys. Toks prasižengimas turi nuodėmės pobūdį tikrąja,
1593 III,10 | moralinėje žmonijos sąmonėje: už prasižengimus, nuodėmes ir nusikaltimus
1594 VI,26 | atpirktųjų, širdimi. Tarsi pratęsdamas motinystę, kuri Šventosios
1595 V,20 | iš naujo, per tikėjimą, praturtintas nauju turiniu ir nauja prasme. ~
1596 II,7(22) | Čia pravartu atsiminti, kad hebrajiška
1597 V,20 | vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo
1598 III,12 | buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti” (26). ~Tokiu
1599 IV,14 | amžinąjį gyvenimą”. ~Žmogus “pražūsta”, kai praranda “amžinąjį
1600 VI,25 | plačiu keliu, vedančiu į „pražūtį” (83). Jis taip pat įvairiomis
1601 IV,15 | šaknis ir taip išganingu būdu priartėtų prie viso kančios pasaulio,
1602 VII,28 | užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, <…> aptvarstė [
1603 II,6 | be to, taip pat sąžinės priekaištai (13), sunkumas suprasti,
1604 III,11 | Galiausiai pats Dievas priekaištauja Jobo draugams už jų kaltinimus
1605 IV,18 | jog jis nuo pat pradžios priėmė pagal Tėvo valią pasaulio
1606 VII,29 | bendradarbiavimas ir techninių priemonių naudojimas. Ne mažiau vertinga
1607 VI,25 | turtingu šaltiniu visiems priėmusiems Jėzaus kentėjimų dalią,
1608 VI,25 | atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs:
1609 IV,18 | taip jis nepratarė žodžio. ~Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ~
1610 VII,29 | įvairiomis neapykantos, prievartos, žiaurumo, paniekos kitiems
1611 VII,30 | brolių, man padarėte” (96). Priešingas sprendimas lauks tų, kurie
1612 IV,14 | gyvenimą”. Taigi išganymo priešingybė yra ne tik laikina ar kažkokia
1613 VI,25 | prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai,
1614 II,7(22) | nusako, kas yra blogis, priešpriešindama jį gėriui (tod) ir neiškirdama
1615 III,11 | 11. Tačiau Jobas prieštarauja teigdamas, kad kančią su
1616 VI,25 | negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas.
1617 VI,26 | neaiškina abstrakčiai kančios priežasčių, bet pirmiau viso kito jis
1618 III,9 | apie kančios pagrindą ir priežastį, taip pat ir apie jos tikslą (
1619 IV,17 | tikrąja Atpirkėjo kančios priežastimi. Jeigu kančia “matuojama”
1620 II,7(22) | būti blogio veikiamam ir priežastinę formą (niphil) “daryti blogį”, “
1621 I,2 | kančia”, ypač esminga žmogaus prigimčiai. Kančia gili kaip pats žmogus
1622 V,24 | ir žmogiškąją Bažnyčios prigimtį. Būtent dėl to kančia turi
1623 VII,30 | buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte,
1624 V,23 | bejėgiškumo ribą: jis miršta prikaltas prie kryžiaus. Bet jei tuo
1625 V,20 | žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat
1626 V,20 | Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi” (58). ~Šventasis
1627 V,24 | savyje papildo nukryžiuotą ir prikeltą Kristaus kūną, – tuo pat
1628 I,1 | nusitiesiančio per kančią, priklausančią žmogaus istorijai ir nušviestą
1629 I,2 | pranoksta. Kančia atrodo priklausanti žmogaus transcendencijai:
1630 IV,15 | taikyti siaurą tiesioginės priklausomybės kriterijų (kaip kad elgėsi
1631 III,11 | parodo, kad šios tvarkos principai negali būti taikomi besąlygiškai
1632 III,11 | už nuodėmę sutapatinantis principas yra teisingas. Jis tai daro
1633 VII,29 | taip pat yra visuotinai pripažinta ir kaip žmogiškoji tiesa.
1634 VII,29 | formas bei sritis. Reikia pripažinti, kad jų yra labai daug,
1635 III,11 | draugams už jų kaltinimus ir pripažįsta, kad Jobas yra nekaltas.
1636 VI,25 | pergalingą kančios galią ir nori pripildyti tikrumo dėl šios galios
1637 VI,26 | šerdies. Vis dėlto dažnai prireikia nemažai laiko, kad šis atsakymas
1638 VIII,31 | Kančios vyras, ant savęs prisiėmęs fizines ir moralines visų
1639 IV,16 | žmogiškosios kančios pasaulio, prisiimdamas šią kančią pats ant savęs.
1640 V,19 | tarnas nuteisins daugelį, ~prisiims jų bausmę už kaltes. ~Aš
1641 IV,17 | viengimis Sūnus, galėjo jas prisiimti ant savęs, priimti su tokia
1642 IV,17 | padeda suprasti Kristaus prisiimto blogio ir kančios mastą.
1643 IV,16 | bet po trijų dienų jis prisikels” (35). Kristus žengia į
1644 VI,25 | ji pasirodė Prisikėlimu. Prisikėlusio Kristaus kūne – rankose,
1645 V,21 | Kristaus Kryžiuje ateina per Prisikėlusiojo patirtį, tai yra per ypatingą
1646 VIII,31 | tikėjimo juo, nukryžiuotu ir prisikėlusiu, kad jų kentėjimų auka paspartintų
1647 IV,17 | kurią pripildo gerumu. ~Čia prisiliečiame prie vienintelio atperkamosios
1648 III,13 | didybę, Kristus mums leidžia prisiliesti prie kančios slėpinio ir
1649 I,3 | Šventaisiais Atpirkimo metais prisimename enciklikoje Redemptor hominis
1650 V,19 | atidavė mirčiai ~ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių. ~Jis prisiėmė
1651 VII,30 | regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės
1652 III,10 | įtikinti, jog, kadangi jį prispaudė tokia daugybė įvairių baisių
1653 VII,29 | nuostatų, kurias reikia pritaikyti auklėjant. Šeima, mokykla
1654 VII,29 | samariečio” veikla vykdoma tam pritaikytoje aplinkoje arba per specialiai
1655 III,10 | plotmėje. ~Tokiai minčiai pritaria ir kitoje Senojo Testamento
1656 II,7 | kad normaliu atveju jis “privalėtų” turėti dalį šiame gėryje,
1657 I,3 | slėpinio Kristaus Kryžiuje, ji privalo ieškoti susitikimo su žmogumi
1658 II,5 | sferą kriterijų, kuriais privalome remtis, norėdami įsigilinti
1659 V,23 | labai sunkus, – kurį žmonija priversta patirti. Iš šventojo Pauliaus
1660 IV,16 | subara Petrą, kai šis nori jį priversti atsisakyti minčių apie kančią
1661 VII,29 | negali abejingai praeiti pro kito kančią dėl fundamentalaus
1662 II,8 | juo ar įvairiomis kitomis problemomis susiję, – bado rykštę. ~
1663 IV,15 | būsimąjį kūnų prisikėlimo procesą. Tai yra dvi esminės “amžinojo
1664 VI,26 | galybė. ~Tačiau šis vidinis procesas ne visuomet vyksta pagal
1665 IV,15 | asmeninių veiksmų ir socialinių procesų žmonijos istorijoje fono.
1666 VII,29 | yra ir pašaukimas, ne tik profesija. Institucijos, iš kartos
1667 VII,29 | gydytojo, slaugės ir panašios profesijos! Atsižvelgdami į “evangelinę”
1668 VII,29 | kurioje dirba atitinkamų profesijų žmonės. Kaip ryškiai gailestingąjį
1669 VII,29 | pagalbą, skirdami tam nuo savo profesinio darbo likusį laiką bei energiją.
1670 VI,25 | valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite
1671 VI,25 | Jis taip pat įvairiomis progomis sakė, jog jo mokiniai ir
1672 VII,30 | padėti. Mesijinėje Kristaus programoje, kuri taip pat yra ir Dievo
1673 II,8 | pusė savo ruožtu – tarsi proporcingai šių laikų civilizacijos
1674 VI,26 | pasitinka kentėjimą žmogiškai protestuodamas ir klausdamas „kodėl?” Žmogus
1675 V,19 | atpirkti iš niekingos nuo protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais
1676 III,11 | slėpinys, kurio žmogus savo protu nėra pajėgus iki galo suvokti. ~
1677 III,11 | Dievas leido dėl velnio provokacijų. Velnias sakė Viešpačiui,
1678 IV,18 | Psalmėse ir ypač 22 [21] psalmėje, iš kurios ir pateikiama
1679 IV,18 | Senajame Testamente, būtent Psalmėse ir ypač 22 [21] psalmėje,
1680 II,6(14) | Tai stipriai juto psalmininkas (plg. Ps 73 [72], 3 – 14)
1681 IV,15 | užbaigia kūniškojo organizmo ir psichės destrukciją. Tačiau mirtis
1682 II,5 | kančią lydinčio skausmo “psichinę” dimensiją. Moralinė kančia,
1683 IV,15 | pirmiausia sunaikina visą psichofizinę žmogaus asmenybę. Siela
1684 II,7 | tai nereiškia, kad kančia psichologine prasme nebūtų paženklinta “
1685 II,7(22) | ir neiškirdama fizinės, psichologinės bei etinės prasmės. Daiktavardinė
1686 II,7 | ypatingo jautrumo. Tačiau šių psichologinių kančios formų šerdyje visuomet
1687 VII,28 | Jerichą ir pamačiusių gulintį pusiau gyvą, plėšikų apnuogintą
1688 III,11 | Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora jį patį, jo namus
1689 II,7(22) | atsiminti, kad hebrajiška šaknis r” suprantamai nusako, kas
1690 II,7(22) | Daiktavardinė šaknies forma ra’ ir raa nepriklausomai reiškia
1691 II,7(22) | Daiktavardinė šaknies forma ra’ ir raa nepriklausomai reiškia patį
1692 II,6(8) | Abraomas (plg. Pr 15, 2), Rachelė (plg. Pr 30, 1) ir Samuelio
1693 IV,18 | klausimą (ir daro tai dar radikaliau, nes jis yra ne tik žmogus,
1694 II,8 | stengsimės atsiliepti į šį raginimą. ~Žvelgdami į kančios pasaulį
1695 II,7 | ir nuolat kartojama – ne raidėmis parašytoje – žmogaus istorijos
1696 VI,26 | skyriaus užrašymo, istorijos raidoje keičiantis persekiojamųjų
1697 V,23 | ir Pirmajame Petro laiške randamą paraginimą: “Bet jei nukenčia
1698 III,11 | žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra
1699 VI,25 | žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl
1700 VI,25 | Prisikėlusio Kristaus kūne – rankose, kojose ir šone – kryžiaus
1701 III,11 | jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo
1702 II,6(16) | Šalia daugybės citatų iš Raudų knygos, plg. psalmininko (
1703 IV,16 | žmones iš kurtumo, aklumo, raupsų, velnio ir įvairių fizinių
1704 IV,17 | užsikrovė. ~O mes laikėme jį raupsuotu, - ~Dievo nubaustu ir nuvargintu. ~
1705 I,1 | asmeniškai dalijasi šiuos žodžius rašantis Paulius iš Tarso, – drauge
1706 VI,27 | paramos! Kančios evangelija rašoma be paliovos. Ji nuolat kalba
1707 II,6 | 6. Šventasis Raštas yra didžioji knyga apie
1708 II,7 | pateiktų pavyzdžių, Šventajame Rašte randame didžiulį įvairių
1709 IV,16 | aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie nuteis
1710 V,24 | Apaštalas tai aiškiai pasako rašydamas: “kūne papildau, ko dar
1711 VI,26 | taškas: žmonės įvairiai reaguoja į kentėjimą. Tačiau apskritai
1712 II,5 | santykinai geriausiai įvaldo “reakcijos”, tai yra terapijos, metodais.
1713 IV,17 | vadinamas Pranašas taip realiai piešia Tarno kančias, tarsi
1714 IV,18 | senajai pranašystei galutinę realybę. Daug epizodų ir kalbų viešame
1715 I,3 | prisimename enciklikoje Redemptor hominis išsakytą tiesą:
1716 VII,30 | išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų
1717 IV,14 | galų gale <…> aš pats jį regėsiu akimis savo” (28). Kadangi
1718 V,22 | Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji
1719 V,22 | regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji
1720 V,22 | gyvenimą už tiesą ar teisingą reikalą. Visų šių žmonių kentėjimai
1721 VI,25 | jis kėlė tokius moralinius reikalavimus, kuriuos įvykdyti galima
1722 VI,25 | nuo savo klausytojų, kad reikės kentėti. Jis sakė labai
1723 V,22 | pažeminimas, tai Dievo akyse jis reiškė jo išaukštinimą. Ant kryžiaus
1724 II,7(22) | paprastos (gal), įvairiai reiškiančios “buvimą blogu”, turi sangrąžinę
1725 II,7 | kai kurių kultūrinių ar religinių tradicijų atsakymo. Pagal
1726 III,11 | teisingas. Jis tai daro remdamasis savo paties apmąstymais.
1727 III,10 | nuodėmes, savo įsitikinimą remia teisingumo tvarka, ir tai
1728 III,10 | tikėjimo tiesų, kuri taip pat remiasi Apreiškimu, tai yra kad
1729 II,5 | kriterijų, kuriais privalome remtis, norėdami įsigilinti į žmogaus
1730 II,7(22) | šis veiksmažodis taip pat retai vartojamas Septuagintos
1731 VI,26 | nukryžiuoto Atpirkėjo malone rezultatas. Jis pats veikia žmogaus
1732 V,23 | silpnumo ir bejėgiškumo ribą: jis miršta prikaltas prie
1733 II,7 | tam tikras gėrio trūkumas, ribotumas ar iškraipymas. Galima sakyti,
1734 VIII,31 | palaiminimą. ~ ~Paskelbta Romoje, prie Šventojo Petro, 1984
1735 VI,25 | Bažnyčios gyvavimo metais Romos imperijoje, bet ir vėlesniais
1736 V,22 | lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią
1737 V,24 | ypatingu būdu tęsiasi ir rutuliojasi žmonijos istorijoje. Jis
1738 II,7(22) | sangrąžinę neveikiamosios rūšies formą (niphal) “kęsti blogį”, “
1739 II,8 | nelaimių, įvairių socialinių rykščių atvejais: be kita ko, pagalvokime
1740 II,8 | problemomis susiję, – bado rykštę. ~Pasvarstykime pagaliau
1741 VII,29 | atitinkamų profesijų žmonės. Kaip ryškiai gailestingąjį samarietį
1742 VII,30 | Sūnus atsakys: “Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte
1743 IV,15 | 15. Kai sakoma, kad savo misija Kristus
1744 V,24 | Kristumi, ir po to per Auką – sakramentiškai, per Eucharistiją – Bažnyčia
1745 VI,25 | siunčia. Apaštalas Paulius sakys: „Visi, kurie trokšta maldingai
1746 IV,15 | laimės vienybėje su Dievu, sąlygos; išgelbėtiesiems tai reiškia,
1747 VII,29 | kartos į kartą vykdžiusios “samarietišką” tarnybą, dar labiau išplėtojo
1748 III,10 | pat moralinėje žmonijos sąmonėje: už prasižengimus, nuodėmes
1749 III,10 | bruožas. Taigi jei žmogus sąmoningai ir laisva valia pažeidžia
1750 II,6(8) | Rachelė (plg. Pr 30, 1) ir Samuelio motina Hana (plg. 1 Sam
1751 III,11 | senojoje, tiek ir naujojoje Sandoroje. Tačiau tuo pačiu metu ši
1752 II,7(22) | reiškiančios “buvimą blogu”, turi sangrąžinę neveikiamosios rūšies formą (
1753 II,8 | apie nesulyginamą kančių sankaupą, kai žmonija gali net susinaikinti.
1754 II,7 | kenčiančio asmens bendrosios sanklodos ir ypatingo jautrumo. Tačiau
1755 II,5 | tiksliai atskleidžia ir santykinai geriausiai įvaldo “reakcijos”,
1756 VII,28 | turi būti mūsų kiekvieno santykis su kenčiančiu artimu. Mes
1757 VII,28 | jog jie yra svarbūs mūsų santykiui su kito žmogaus kančia.
1758 V,24 | giliu tikėjimu, su kuriuo saugo savyje neapsakomą Kristaus
1759 IV,17 | akivaizdoje, ~kaip šaknis iš sausos žemės. ~Jis nebuvo nei patrauklus,
1760 III,10 | trys draugai ir kiekvienas savaip stengiasi jį įtikinti, jog,
1761 VII,28 | jis atiduoda pats save, savąjį “aš”, atverdamas šį “aš”
1762 VII,29 | krikščionių bendruomene. Savanoriška “gailestingojo samariečio”
1763 VI,26 | bei pašaukimo matmuo. Tai savitai patvirtina dvasinę didybę,
1764 VII,29 | pačioje šeimoje, ir šeimų savitarpio pagalbą. ~Sunku išvardyti
1765 VII,29 | meilę, tą nesavanaudišką savojo “aš” dovanojimą dėl kito,
1766 IV,15 | kančios forma laikinąja šios sąvokos prasme, nors ji tam tikru
1767 IV,17 | pakrikome, ~kiekvienas eidamas savuoju keliu, ~o Viešpats uždėjo
1768 II,6 | apleistumas (12); be to, taip pat sąžinės priekaištai (13), sunkumas
1769 III,10 | kas pikta aria ir bėdą sėja, tą patį jie ir pjauna” (24). ~
1770 VI,26 | pirmiau viso kito jis sako: „Sek paskui mane!” Ateik! Savo
1771 III,13 | giliausią kančios prasmę sekant apreikštuoju Dievo žodžiu,
1772 VII,29 | 29. Sekdami Evangelijos palyginimu galime
1773 V,24 | žmonijai Atpirkimą, be perstojo semia iš neišsenkančių jo šaltinių,
1774 IV,18 | žodis apie kryžių” suteikia senajai pranašystei galutinę realybę.
1775 VI,25 | Betliejuje, ir iškilmingais senelio Simeono žodžiais, kuriais
1776 III,10 | teisingumu. Galima sakyti, kad seni Jobo draugai nori ne tik
1777 III,11 | visame Apreiškime, tiek senojoje, tiek ir naujojoje Sandoroje.
1778 III,12 | Jis giliai įsišaknijęs Senosios, o ypač Naujosios Sandoros
1779 II,7(22) | taip pat retai vartojamas Septuagintos vertime. ~
1780 VI,26 | kūną. Kai šis kūnas sunkiai serga, yra visiškai neįgalus,
1781 VI,27 | pasitarnauja savo brolių ir seserų Išganymui ir vykdo nepamainomą
1782 VIII,31 | visiems, mieli broliai ir seserys, siunčiu savo apaštališkąjį
1783 VI,27 | kenčiančiuose Kristaus broliuose ir seseryse regi tarsi daugialypį jo
1784 IV,18 | teisumu” (49). Kartu su šia siaubinga našta, apimančia “visą”
1785 IV,15 | būtų neleistina taikyti siaurą tiesioginės priklausomybės
1786 VI,25 | karalystę yra „ankštas ir siauras”, Kristus supriešina jį
1787 V,19 | ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiausiuoju
1788 VI,27 | malonei, perkeičiančiai žmonių sielas. Kančia labiau negu bet
1789 IV,16 | žmonijos istorijoje ir žmogaus sieloje slypinčias blogio šaknis.
1790 V,23 | Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas
1791 V,23 | sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė –
1792 VIII,31 | Ypač jūsų, kurie esate silpni, prašome, kad taptumėte
1793 V,23 | mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų
1794 V,23 | pasiekia galutinę žmogiškojo silpnumo ir bejėgiškumo ribą: jis
1795 VI,26 | gyvybę ir būtų ne žmogaus silpnybė, bet Dievo galybė. ~Tačiau
1796 VI,27 | būtent iš pačios žmogiškosios silpnybės. Kristaus kančios dalininkų
1797 VII,29 | kančioms jautrumą, kurio simboliu tapo gailestingasis Evangelijos
1798 VI,25 | ir iškilmingais senelio Simeono žodžiais, kuriais šis išpranašavo,
1799 VI,25 | mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas
1800 II,5 | skausmas” galime vartoti kaip sinonimus, kūno kančia yra tuomet,
1801 IV,15 | ignoruoti ir to, jog ji tarsi sintetiškai galutinai užbaigia kūniškojo
1802 II,6(15) | svarstė apie šią nelaimę (plg. Sir 37, 1 – 6). ~
1803 II,6(15) | Jeremijas (plg. Jer 20, 10), o Siracidas svarstė apie šią nelaimę (
1804 III,11 | panašiose į teisiojo Jobo situacijose, bet net ir supaprastina
1805 V,23 | veikimui, kuris žmonijai siūlomas per Kristų. Jame Dievas
1806 VIII,31 | mieli broliai ir seserys, siunčiu savo apaštališkąjį palaiminimą. ~ ~
1807 VII,30 | akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti
1808 VI,25 | nepažįsta to, kuris mane yra siuntęs” (85). „Aš jums tai kalbėjau,
1809 III,10 | kančią mums parodo kaip Dievo siųstą bausmę už žmonių nuodėmes.
1810 III,12 | Išrinktajai tautai Dievo siųstoje kančioje atsispindi jo gailestingumas
1811 II,7 | kiekvieno žmogaus istoriją skaitomoje žmonijos istorijos knygoje. ~
1812 V,24 | laiške jis klausia savo skaitytojų: “Argi nežinote, kad jūsų
1813 III,10 | draugų išreikštoje nuomonėje skamba įsitikinimas, randamas taip
1814 II,5 | kai vienaip ar kitaip “skauda” kūną, o moralinė kančia –
1815 II,5 | kalbama apie dvasinio pobūdžio skausmą, o ne tik apie tiek moralinę,
1816 II,7 | randame didžiulį įvairių skausmingų žmogui situacijų sąrašą.
1817 IV,17 | žmogaus vardo nevertas, ~skausmų vyras, apsipratęs su negalia, - ~
1818 IV,17 | negalias prisiėmė, ~mūsų skausmus sau užsikrovė. ~O mes laikėme
1819 VI,25 | perdavimas, kad ji galėtų būti skelbiama visai tikinčiųjų bendrijai. ~
1820 IV,18 | susijusia su Gerosios Naujienos skelbimu. O štai galutinis, apibendrinantis
1821 VII,29 | gailestingojo samariečio” pagalbą, skirdami tam nuo savo profesinio
1822 VII,29 | dėkingumo žodžius. ~Šie žodžiai skiriami visiems tiems, kurie nesavanaudiškai
1823 IV,18 | nuodėmę, ~kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, ~laidojimo
1824 I,3 | pasireiškia įvairiais būdais ir skirtingais mastais; tačiau vienu ar
1825 III,12 | šios bausmės buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti,
1826 IV,18 | mums suprasti bent jau tą skirtumą (o drauge ir panašumą),
1827 II,5 | ir moralinės kančios. Šis skirtumas grindžiamas dvilypiu žmogiškosios
1828 I,2 | palanki tam, kad šiais metais skirtume šiai temai ypatingą dėmesį.
1829 II,5 | įsivaizdavimas kyla dėl skirtumo tarp fizinės ir moralinės
1830 IV,14 | šaknis, iš kurių blogis skleidžiasi žmonijos istorijoje. Šios
1831 VI,25 | ir nepatogumai, patirti skubotai bėgant į Egiptą dėl žiauraus
1832 V,21 | gyvenimą ir ypač jo kančią skvarbia, išganinga šviesa, kuri
1833 VI,26 | didelio Kančios evangelijos skyriaus užrašymo, istorijos raidoje
1834 VI,25 | pirmajame Kančios evangelijos skyriuje, kuriame kalbama apie persekiojimus,
1835 VI,25 | prie visų atpirkimo. Nuo slapto pokalbio su angelu ji pradėjo
1836 VI,25 | nuosprendžio. ~Po jos Sūnaus slaptojo ir viešojo gyvenimo įvykių,
1837 VII,28 | tada “nugabeno į užeigą ir slaugė jį” (91). Išvykdamas jis
1838 VII,29 | samarietį atspindi gydytojo, slaugės ir panašios profesijos!
1839 IV,16 | nesupratimą, už viską labiau jį slėgė vis didėjantis priešiškumas
1840 V,20 | apaštalas rašo: “Mes visaip slegiami, bet nesužlugdyti; mes svyruojame,
1841 VI,25 | intensyvumą, tačiau kuris buvo slėpiningas ir antgamtiškai vaisingas
1842 I,2 | patį; žmogus tam pašauktas slėpiningu būdu. ~
1843 IV,16 | istorijoje ir žmogaus sieloje slypinčias blogio šaknis. Būtent per
1844 IV,18 | apimančia “visą” nuodėmėje slypintį blogį, kurį sukelia nusigręžimas
1845 VII,28 | Šis sustojimas reiškia ne smalsumą, o pasirengimą pasitarnauti.
1846 VII,29 | artimo meilė, suformuoja socialinio gyvenimo bei žmonių santykių
1847 II,8 | susijęs tarpžmogiškas ir socialinis matmuo. Kančios pasaulis
1848 IV,18 | maldos žodžiai Getsemanės sode įrodo meilės tiesą per kančios
1849 II,8 | kviečiantis į bendrystę ir solidarumą. Savo apmąstyme stengsimės
1850 VII,29 | vertybės, tokios kaip žmonių solidarumas, krikščioniškoji artimo
1851 IV,14 | atskleidžia krikščioniškosios soteriologijos, tai yra išganymo teologijos,
1852 II,7 | tikrųjų šis žodynas nebuvo specialaus žodžio, išreiškiančio “kančią”.
1853 VII,29 | pritaikytoje aplinkoje arba per specialiai šiam tikslui sukurtas organizacijas.
1854 VII,29 | išvengti. Jų galimybės bei specializacija šioje srityje taip pat nuolat
1855 II,5 | netgi pažangiausios jos specializacijos. Kančia yra kažkas gerokai
1856 VII,29 | dar labiau išplėtojo bei specializavosi mūsų laikais. Tai neabejotinai
1857 V,23 | Kančioje glūdi tarsi specialus pašaukimas į dorybę, kurią
1858 V,21 | nuskamba nuo Kristaus Kryžiaus spindinčios šlovės motyvas. ~Kryžiaus
1859 VII,29 | laiką bei energiją. Tokią spontanišką “gailestingojo samariečio”
1860 III,10 | keliai tiesūs ir visi tavo sprendimai teisingi. Padarei teisingus
1861 VII,30 | padarėte” (96). Priešingas sprendimas lauks tų, kurie elgėsi kitaip: “
1862 III,12 | nekaltą, tačiau problemos sprendimo nepateikia. ~Jau Senajame
1863 III,10 | sprendimus visur <…> Teisingu sprendimu už mūsų nuodėmes visa tai
1864 III,10 | teisingi. Padarei teisingus sprendimus visur <…> Teisingu sprendimu
1865 II,5 | lauke geriausiai pažįsta sritį, kurią tiksliai atskleidžia
1866 VII,29 | bei specializacija šioje srityje taip pat nuolat auga. Turėdami
1867 II,8 | kuriose žmogiškosios būties srityse tarytum tampa itin koncentruotas.
1868 IV,18 | iš kurio ir toliau nuolat srovena. Kristaus kryžius tapo gyvojo
1869 IV,18 | kryžius tapo gyvojo vandens srovių šaltiniu (52). Taigi jame
1870 V,24 | Bažnyčia nuolat dvasiškai statydinasi kaip Kristaus Kūnas. Šiame
1871 II,8 | solidarumą. Savo apmąstyme stengsimės atsiliepti į šį raginimą. ~
1872 VII,29 | tikslų – turi atkakliai stengtis pažadinti ir padidinti tą
1873 II,6(14) | Tai stipriai juto psalmininkas (plg.
1874 V,23 | visa galiu tame, kuris mane stiprina” (74). ~Kristaus kentėjimų
1875 VIII,31 | taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje
1876 VI,25 | kopimas į Kalvarijos kalną ir stovėjimas kryžiaus papėdėje drauge
1877 VIII,31 | Kristaus Motina Marija, stovėjusia po Kryžiumi (103), mes sustojame
1878 VI,27 | šiandienio pasaulio nuodėmės struktūros, tuo iškalbingesnė pati
1879 IV,16 | Todėl Kristus griežtai subara Petrą, kai šis nori jį priversti
1880 II,8 | pasaulis, kurio galutinis subjektas yra kiekvienas žmogus, mūsų
1881 III,12 | tai yra gėrio atstatymui subjekte, kuris šiame kvietime atgailauti
1882 II,7 | patirdamas tampa kančios subjektu. Kančia turi tuo pačiu metu
1883 III,13 | galių turinčiam žmogiškajam subjektui. Visų pirma turime priimti
1884 II,7 | Tai yra daugeriopas ir subjektyviai įvairus skausmo, liūdesio,
1885 II,5 | 5. Nors kančia savo subjektyviuoju matmeniu kaip asmeninis
1886 IV,16 | mirtį ant Kryžiaus (36). Jo suėmimo Getsemananėje metu tas pats
1887 IV,17 | su visomis jų detalėmis: suėmimu, pažeminimu, mušimu, apspjaudymu,
1888 VII,29 | krikščioniškoji artimo meilė, suformuoja socialinio gyvenimo bei
1889 III,13 | nepakankami ir neadekvatūs. Jeigu sugebame suvokti dieviškosios meilės
1890 IV,15 | prieš nuodėmę jis taip pat sugriauna ir mirties viešpatavimą,
1891 IV,15 | tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!” (30). Taigi nors mirtis
1892 IV,15 | kūnas pasmerktas pamažu suirti, kaip kad nusidėjusiam žmogui
1893 II,8 | žmonių klaidų ir kalčių sukeltame pavojuje. ~ ~
1894 II,7(22) | niphil) “daryti blogį”, “sukelti blogį” kitam. Kadangi hebrajų
1895 IV,14 | reikšmė yra dar labiau sukonkretinama tolesniais žodžiais: “bet
1896 IV,17 | aprašymas pranašo žodžiuose mus sukrečia Kristaus aukos gelmė. Jis,
1897 V,24 | pobūdį. Kristaus kentėjimai sukūrė pasaulio atpirkimo gėrį.
1898 VII,30 | paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
1899 VII,29 | specialiai šiam tikslui sukurtas organizacijas. Labai svarbu
1900 V,23 | užsigrūdinimą pagundų ir išbandymų sūkuryje, nes tai yra ypatingas Kristaus
1901 III,11 | net ir supaprastina bei sumenkina Apreiškime aptinkamo teisingumo
1902 V,21 | mirties kainą, kurią jis sumokėjo už mūsų Atpirkimą: šia kaina
1903 VII,28 | plėšikų apnuogintą bei sumuštą vyrą, būtent samarietis
1904 IV,15 | perspektyvoje kančia yra visiškai sunaikinta. ~Dėl Kristaus išganingojo
1905 IV,18 | Dievo, Kristus per savo sūniškosios vienybės su Tėvu dieviškąją
1906 III,10 | galiausiai jį patį užpuola sunki liga. Šioje baisioje situacijoje
1907 VII,29 | šeimų savitarpio pagalbą. ~Sunku išvardyti visas Bažnyčioje
1908 II,6 | sąžinės priekaištai (13), sunkumas suprasti, kodėl niekšas
1909 III,11 | situacijose, bet net ir supaprastina bei sumenkina Apreiškime
1910 II,7(22) | kad hebrajiška šaknis r” suprantamai nusako, kas yra blogis,
1911 III,12 | pastebime tendenciją peržengti supratimą, jog kančia reiškia tik
1912 II,8 | likimo išbandymais, taip pat supratimo ir dėmesio poreikiu ir galbūt
1913 VI,25 | ankštas ir siauras”, Kristus supriešina jį su erdviu ir plačiu keliu,
1914 IV,14 | išganingoji meilė. ~Čia susiduriame – tai turime aiškiai suvokti
1915 VII,29 | ypač geriau pasirengusiųjų susidurti su įvairiomis žmogiškomis
1916 VII,29 | kančią, tačiau dar labiau – susidūrus su įvairiomis moralinėmis
1917 V,24 | kad jau Krikštu, kuris susieja su Kristumi, ir po to per
1918 IV,18 | ir naują tvarką: ji buvo susieta su meile, ta meile, apie
1919 IV,15 | istorine prasme. Blogis tebėra susietas su nuodėme ir mirtimi. Ir
1920 V,24 | apie paskutinį su kančia susietos dvasinės kelionės etapą.
1921 VII,30 | meilę, apie meilės darbus, susietus su žmogiškąja kančia, mums
1922 IV,18 | organiškai ir neperskiriamai susijusia su Gerosios Naujienos skelbimu.
1923 II,8 | sankaupą, kai žmonija gali net susinaikinti. Panašu, kad tokiu būdu
1924 VI,25 | kentėjimų buvo taip tarpusavyje susipynę, jog tai ne tik įrodė jos
1925 VIII,31 | visų laikų žmonių kančias, susirenka visi geros valios žmonės,
1926 VIII,31 | Kryžiumi dvasiškai turi susirinkti visi kenčiantys ir tikintys
1927 VII,28 | jis dar kartą parodė savo susirūpinimą patikėdamas kenčiantį žmogų
1928 VI,26 | pasidalijimą, per vidinį susitikimą su Mokytoju, yra savaime
1929 I,3 | jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogus tampa “Bažnyčios
1930 I,3 | Kryžiuje, ji privalo ieškoti susitikimo su žmogumi visų pirma jo
1931 VII,30 | gėris tampa itin akivaizdus susitikus su žmogiškąja kančia. Gailestingojo
1932 VI,26 | savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui
1933 V,24 | Šiame Kūne Kristus nori susivienyti su kiekvienu žmogumi, o
1934 II,8 | nepraeinantį, tik dar labiau sustiprėjantį ir pagilėjantį. Šis kančios
1935 VII,28 | samarietis yra kiekvienas, kuris sustoja prie kito žmogaus kančios,
1936 VIII,31 | stovėjusia po Kryžiumi (103), mes sustojame prie kiekvieno šiandieninio
1937 VII,28 | kad ir kokia ji būtų. Šis sustojimas reiškia ne smalsumą, o pasirengimą
1938 VII,30 | artimo kančios, kaip kad sustojo gailestingasis samarietis, “
1939 II,7 | žodyne kančia ir blogis sutapatinami. Iš tikrųjų šis žodynas
1940 III,11 | kančią su bausme už nuodėmę sutapatinantis principas yra teisingas.
1941 VI,26 | gyvybę, mirštantis Kristus suteikė Mergelei Marijai naują „
1942 IV,14 | tikra prasme išimtinai buvo sutelkti į kančią bei daugybę jos
1943 II,8 | pasaulis turi tarsi savo sutelktumą. Kenčiantys žmonės panašūs
1944 I,3 | Atpirkimo metais – turėtų sutikti žmogų būtent šiame kelyje.
1945 III,11 | akis” (25). Jeigu Viešpats sutinka kančiomis išbandyti Jobą,
1946 VI,25 | ypatingas padrąsinimas ir sutvirtinimas iškalbingai palaikomas Prisikėlimo.
1947 VIII,31 | pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta su Kristaus Kryžiumi, bus
1948 VI,27 | žmogaus kentėjimai, suvienyti su atperkamąja Kristaus
1949 II,5 | traktuojama, apmąstoma ir suvokiama kaip eksplicitiška problema;
1950 II,6 | Senajame Testamente žmogus suvokiamas kaip kūno ir sielos vienovė,
1951 VI,27 | nugalint kančios nenaudingumo suvokimą, kuris kartais labai giliai
1952 II,7 | neturi. Krikščioniškajame suvokime kančios tikrovė paaiškinama
1953 VI,26 | kad šis atsakymas būtų suvoktas iš vidaus. Kristus į šį
1954 VII,30 | tęsti sąrašą kančių, kurios sužadino žmonių jausmus, užuojautą,
1955 IV,17 | nuvargintu. ~Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant
1956 VII,28 | paskatina jį veikti ir suteikti sužeistajam pagalbą. Taigi gailestingasis
1957 VII,29 | turime pabrėžti didžiulę svarbą tinkamų nuostatų, kurias
1958 I,3 | ir šis kelias – vienas iš svarbiausiųjų jos kelių. ~
1959 VII,29 | Institucijos yra labai svarbios ir būtinos, tačiau jokia
1960 VI,27 | gąsdinamas nuodėme, kuo svaresnės šiandienio pasaulio nuodėmės
1961 II,6(15) | Jer 20, 10), o Siracidas svarstė apie šią nelaimę (plg. Sir
1962 VIII,31 | slėpinys” (101). ~Šiuos svarstymus apie kančią baigiame dabar,
1963 I,3 | Kančios temą ypač dera svarstyti Atpirkimo metais, pirmiausia
1964 VI,26 | didybė kaip jaudinanti pamoka sveikiesiems. ~Ši vidinė branda ir dvasinė
1965 V,20 | slegiami, bet nesužlugdyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties.
1966 V,19 | atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!” (57). ~
1967 III,11 | tvarkos principai negali būti taikomi besąlygiškai ir paviršutiniškai.
1968 IV,15 | Nors čia būtų neleistina taikyti siaurą tiesioginės priklausomybės
1969 VI,27 | perkeičiamas. Tikėjimas, jog tampama Kristaus kančios dalyviu,
1970 V,20 | beviltiškumo ir persekiojimų tamsą. Todėl Antrajame laiške
1971 VII,30 | prasmė jokiu būdu negali būti tapatinama su pasyvumo nuostata. Visiškai
1972 V,21 | įtvirtinta žmonijos istorijoje, tapdama galutiniu žemiškosios žmogaus
1973 VI,26 | Kristaus atsakymą pats tolydžio tapdamas Kristaus kentėjimų dalininku. ~
1974 IV,18 | padarė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu” (49). Kartu
1975 VIII,31 | esate silpni, prašome, kad taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės
1976 V,19 | mastą Kristaus kančios, tapusios Atpirkimo kaina. Apie tai
1977 III,12 | Apreiškime. Kančia turi tarnauti atsivertimui, tai yra gėrio
1978 VII,29 | vykdžiusios “samarietišką” tarnybą, dar labiau išplėtojo bei
1979 VI,27 | Išganymui ir vykdo nepamainomą tarnystę. Kristaus Kūne, kuris be
1980 VI,27 | kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių,
1981 VI,26 | ar seseriai šį nuostabų tarpusavio pasikeitimą, glūdintį pačiame
1982 VI,25 | didžiulių kentėjimų buvo taip tarpusavyje susipynę, jog tai ne tik
1983 II,8 | vienkartinio. Su tuo susijęs tarpžmogiškas ir socialinis matmuo. Kančios
1984 I,1 | žodžius rašantis Paulius iš Tarso, – drauge galioja ir kitiems.
1985 VII,29 | kenčiančiam artimui, galime tarti tik gilaus dėkingumo žodžius. ~
1986 V,24 | randame žodžius, kalbančius tartum apie paskutinį su kančia
1987 VI,25 | persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus,
1988 IV,16 | Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!” (38).
1989 III,11 | esu tikras, jis iškeiks tave į akis” (25). Jeigu Viešpats
1990 VI,26 | Skiriasi netgi pats išeities taškas: žmonės įvairiai reaguoja
1991 I,2 | visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (3), nors
1992 IV,15 | istorine prasme. Blogis tebėra susietas su nuodėme ir mirtimi.
1993 I,2 | iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (3), nors žmogui yra žinomas
1994 VI,25 | pasaulio vietose ir netgi tebevyksta mūsų laikais. ~Štai keletas
1995 IV,18 | negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!” (46) yra nepaprastai
1996 VII,29 | būtinas bendradarbiavimas ir techninių priemonių naudojimas. Ne
1997 V,23 | krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą” (75). ~
1998 III,11 | Tačiau Jobas prieštarauja teigdamas, kad kančią su bausme už
1999 VII,30 | išimties kenčiančiam žmogui teikiamą pagalbą. Jis pats yra tame
2000 III,10 | iškyla Jobo knygoje. ~Šio teisaus vyro, be jokios kaltės patyrusio
2001 VII,30 | atėjote pas mane” (95). Teisiesiems, kurie paklaus, kada jie
2002 V,21 | tenka pakelti. O tai ir yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs
2003 V,21 | kentėjimą dėl Dievo karalystės. Teisingojo Dievo akyse per jo teismą
2004 III,10 | teisingus sprendimus visur <…> Teisingu sprendimu už mūsų nuodėmes
|