II. ŽMOGAUS KANČIOS PASAULIS
 

5. Nors kančia savo subjektyviuoju matmeniu kaip asmeninis vyksmas, glūdintis konkrečiame ir nepakartojamame žmogaus viduje, atrodo esanti beveik neapčiuopiama ir neperteikiama, tačiau būtent ji tuo pačiu metu savo “objektyviąja tikrove” reikalauja būti traktuojama, apmąstoma ir suvokiama kaip eksplicitiška problema; ji reikalauja kelti esminius klausimus ir ieškoti į juos atsakymų. Akivaizdu, jog tai nėra tik kančios aprašymo klausimas. Esama kitų, pranokstančių aprašymo sferą kriterijų, kuriais privalome remtis, norėdami įsigilinti į žmogaus kančios pasaulį.

Atrodo, kad medicina kaip mokslas ir kartu gydymo menas plačiame žmogaus kentėjimų lauke geriausiai pažįsta sritį, kurią tiksliai atskleidžia ir santykinai geriausiai įvaldo “reakcijos”, tai yra terapijos, metodais. Tačiau tai yra tik viena sritis. Žmogaus kančios laukas kur kas platesnis, įvairesnis ir turintis daug matmenų. Žmogus kenčia įvairiais būdais, kuriuos ne visuomet gali aprėpti medicina, netgi pažangiausios jos specializacijos. Kančia yra kažkas gerokai platesnio negu liga; ji dar daugialypiškesnė ir drauge dar giliau įsišaknijusi pačioje žmogaus būtyje. Tam tikras šios problemos įsivaizdavimas kyla dėl skirtumo tarp fizinės ir moralinės kančios. Šis skirtumas grindžiamas dvilypiu žmogiškosios būties matmeniu ir nurodo į kūniškąjį ir dvasinį elementą, kaip tiesioginį kančios subjektą. Kadangi iš dalies žodžius “kančia” ir “skausmas” galime vartoti kaip sinonimus, kūno kančia yra tuomet, kai vienaip ar kitaip “skauda” kūną, o moralinė kančia – tai “sielos skausmas”. Čia kalbama apie dvasinio pobūdžio skausmą, o ne tik apie tiek moralinę, tiek kūno kančią lydinčio skausmo “psichinę” dimensiją. Moralinė kančia, žinoma, tiek pat plati ir įvairi kaip ir kūno kančia. Tačiau pirmosios kančios atveju, tai ne taip aiškiai apibrėžiama ir ne taip lengvai pasiekiama terapijai.