7. Kaip
matome iš pateiktų pavyzdžių, Šventajame Rašte
randame didžiulį įvairių skausmingų žmogui
situacijų sąrašą. Tačiau šis daugeriopas
išvardijimas neišsemia visko, kas šia tema pasakyta ir nuolat
kartojama – ne raidėmis parašytoje – žmogaus istorijos
knygoje, negana to – per kiekvieno žmogaus istoriją skaitomoje
žmonijos istorijos knygoje.
Galima sakyti, kad žmogus kenčia patirdamas visokį
blogį. Senojo Testamento
žodyne kančia ir blogis sutapatinami. Iš tikrųjų
šis žodynas nebuvo specialaus žodžio,
išreiškiančio “kančią”. Taigi visokia kančia buvo
vadinama blogiu (22). Tik graikų kalboje ir tuo kartu Naujajame
Testamente (bei graikiškuose Senojo Testamento vertimuose) buvo pavartotas
žodis pascho – esu ištiktas, patiriu jausmą,
kenčiu”; nuo tol kančia tiesiogiai nebetapatinama su objektyviu
blogiu, bet išreiškia situaciją, kai žmogus patiria
blogį ir tai patirdamas tampa kančios subjektu. Kančia turi tuo
pačiu metu aktyvų ir pasyvų (nuo patior –
“aš kenčiu”) pobūdį. Netgi kai žmogus pats sau
užsitraukia kančią, kai jis pats yra jos priežastis,
ši kančia lieka kažkas pasyvaus jo metafizinėje
būtyje.
Tačiau tai nereiškia,
kad kančia psichologine prasme nebūtų paženklinta “ypatingu”
aktyvumu. Tai yra daugeriopas ir subjektyviai įvairus skausmo,
liūdesio, nusivylimo, pasidavimo ar netgi nevilties “aktyvumas”,
priklausantis nuo kančios intensyvumo ir gelmės ir taip pat
netiesiogiai priklausantis nuo kenčiančio asmens bendrosios sanklodos
ir ypatingo jautrumo. Tačiau šių psichologinių kančios
formų šerdyje visuomet glūdi blogio patyrimas, dėl
kurio žmogus kenčia.
Taigi kančios tikrovė
mus veda į klausimą apie blogio esmę: kas yra blogis?
Šis klausimas tam tikra
prasme neatsiejamai susijęs su kančios tema.
Krikščioniškas atsakymas į jį skiriasi nuo kai
kurių kultūrinių ar religinių tradicijų atsakymo.
Pagal šias tradicijas pati būtis kaip tokia laikoma blogiu, iš
kurio reikia išsivaduoti. Krikščionybė skelbia esminį būties
gėrį, gėrį viso, kas egzistuoja. Ji
išpažįsta Kūrėjo ir kūrinijos gerumą.
Žmogus kenčia dėl blogio, kuris yra tam tikras gėrio
trūkumas, ribotumas ar iškraipymas. Galima sakyti, kad žmogus
kenčia dėl gėrio, kuriame jis neturi jokios dalies, nuo
kurio jis tam tikru mastu atskirtas arba kurį pats iš savęs
atėmė. Visų pirma žmogus kenčia todėl, kad
normaliu atveju jis “privalėtų” turėti dalį šiame
gėryje, o vis dėlto neturi. Krikščioniškajame suvokime
kančios tikrovė paaiškinama per blogį, kuris tam tikru
būdu susijęs su gėriu.
|