10. Žmogus gali kreiptis į Dievą su šiuo klausimu iš visos širdies, baimės ir nerimo kupina siela; ir, kaip matome Senojo Testamento Apreiškime, Dievas laukia šio klausimo ir į jį įsiklauso. Gyviausiai jis iškyla Jobo knygoje.

Šio teisaus vyro, be jokios kaltės patyrusio daugybę kančių, istorija yra gerai žinoma. Jis praranda savo turtą, sūnus bei dukteris, ir galiausiai jį patį užpuola sunki liga. Šioje baisioje situacijoje jo namus aplanko trys draugai ir kiekvienas savaip stengiasi jį įtikinti, jog, kadangi jį prispaudė tokia daugybė įvairių baisių kančių, jis turi būti kažkuo labai nusikaltęs. Nes kančia, tvirtino jie, visuomet ištinka žmogų kaip bausmė už nusikaltimą. Ją siunčia absoliučiai teisus Dievas, ir ji pagrindžiama teisingumu. Galima sakyti, kad seni Jobo draugai nori ne tik įtikinti jį moraliniu blogio pateisinimu, bet tam tikra prasme stengiasi prieš pačius save apginti moralinę kančios prasmę. Jų akimis žiūrint, kančia gali būti prasminga tik kaip bausmė už nuodėmę, taigi tik Dievo, kuris už gera moka geru, o už pikta baudžia, teisingumo plotmėje.

Tokiai minčiai pritaria ir kitoje Senojo Testamento knygoje pateikta doktrina, kuri kančią mums parodo kaip Dievo siųstą bausmę už žmonių nuodėmes. Apreiškimo Dievas yra Įstatymdavys ir Teisėjas tokiu mastu, kokiu negali tapti jokia laikina valdžia. Iš tikrųjų Apreiškimo Dievas pirmiausia yra Kūrėjas, iš kurio kartu su egzistencija ateina ir gėris, esminis kūrinijos bruožas. Taigi jei žmogus sąmoningai ir laisva valia pažeidžia šį gėrį, jis ne tik prasižengia įstatymui, bet kartu įžeidžia ir Kūrėją, kuris yra pirmasis Įstatymdavys. Toks prasižengimas turi nuodėmės pobūdį tikrąja, tai yra bibline ir teologine, šio žodžio prasme. Moralinį nuodėmės blogį atitinka bausmė, garantuojanti moralinę tvarką ta pačia transcendentine prasme, kuria ši tvarka yra nustatyta Kūrėjo ir aukščiausiojo Įstatymų leidėjo. Iš čia kyla viena pamatinių tikėjimo tiesų, kuri taip pat remiasi Apreiškimu, tai yra kad Dievas yra teisingas teisėjas, atlyginantis už gera ir baudžiantis už pikta: “Tu teisus visur, ką mums padarei. Visi tavo darbai teisingi, tavo keliai tiesūs ir visi tavo sprendimai teisingi. Padarei teisingus sprendimus visur <…> Teisingu sprendimu už mūsų nuodėmes visa tai padarei” (²³).

Jobo draugų išreikštoje nuomonėje skamba įsitikinimas, randamas taip pat moralinėje žmonijos sąmonėje: už prasižengimus, nuodėmes ir nusikaltimus objektyvi moralinė tvarka reikalauja bausmės. Šiuo požiūriu kančia atrodo kaip “pateisintas blogis”. Tie, kurie kančią aiškina kaip bausmę už nuodėmes, savo įsitikinimą remia teisingumo tvarka, ir tai atitinka vieno iš Jobo draugų įsitikinimą: “Kalbu iš patirties: kas pikta aria ir bėdą sėja, tą patį jie ir pjauna” (²⁴).