12. Jobo knyga labai aštriai iškelia kančios klausimą “kodėl”, ji taip pat parodo, kad kančia aplanko nekaltą, tačiau problemos sprendimo nepateikia.

Jau Senajame Testamente pastebime tendenciją peržengti supratimą, jog kančia reiškia tik bausmę už nuodėmes, nors drauge pabrėžiama auklėjamoji kančios, kaip bausmės, reikšmė. Taigi Išrinktajai tautai Dievo siųstoje kančioje atsispindi jo gailestingumas kviečiant atsiversti: “<…> šios bausmės buvo skirtos ne mūsų tautai pražudyti, bet pamokyti” (²⁶).

Tokiu būdu patvirtinamas asmeninis bausmės matmuo. Šis matmuo nurodo, kad bausmė yra prasminga ne tik todėl, kad už vieną objektyvų blogį pažeidus įstatymą atsimokama kitu blogiu, bet pirmiausia ir svarbiausia todėl, kad ji įgalina atstatyti gėrį tame, kuris kenčia.

Tai yra ypač svarbus kančios aspektas. Jis giliai įsišaknijęs Senosios, o ypač Naujosios Sandoros Apreiškime. Kančia turi tarnauti atsivertimui, tai yra gėrio atstatymui subjekte, kuris šiame kvietime atgailauti gali atpažinti dieviškąjį gailestingumą. Atgailos tikslas yra nugalėti įvairiomis formomis žmoguje glūdintį blogį. Jos tikslas taip pat yra sustiprinti gėrį pačiame žmoguje ir jo santykiuose su kitais, ypač Dievu.