IV. JĖZUS KRISTUS: MEILE NUGALĖTA KANČIA
 

14. “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas,  kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (²⁷). Šie pokalbyje su Nikodemu Kristaus pasakyti žodžiai nuveda mus į pačią išganingojo Dievo darbo gilumą. Jie taip pat atskleidžia krikščioniškosios soteriologijos, tai yra išganymo teologijos, esmę. Pagal šiuos Nikodemui pasakytus žodžius, Dievas atiduoda savo Sūnų “pasauliui”, kad jis išlaisvintų žmogų iš blogio, kuriame glūdi galutinė ir absoliuti kančios įžvalga. kartu pats žodis “atiduoda” (“atidavė”) nurodo, kad išlaisvinimas turi būti pasiektas per viengimio Sūnaus kančią. Tuo parodoma meilė, begalinė viengimio Sūnaus ir savo Sūnų “atidavusio” Tėvo meilė. Tai meilė žmogui, meilė “pasauliui”: išganingoji meilė.

Čia susiduriame – tai turime aiškiai suvokti bendrai apmąstydami šią problemą – su visiškai nauja mūsų temos dimensija. Ši dimensija skiriasi nuo tos, kuri kančios prasmės ieškojimus apibrėžė ir tam tikra prasme įspraudė į teisingumo rėmus. Tai Atpirkimo, į kurį nurodo teisiojo Jobo žodžiai jau Senajame Testamente, ypač Vulgatos tekste, dimensija: “Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale <…> aš pats jį regėsiu akimis savo” (²⁸). Kadangi iki šiol mūsų svarstymai pirmiausia ir tam tikra prasme išimtinai buvo sutelkti į kančią bei daugybę jos laikinų formų (kaip ir į teisiojo Jobo kančias), anksčiau iš Jėzaus pokalbio su Nikodemu cituoti žodžiai atskleidžia esminę ir galutinę kančios prasmę. Dievas atiduoda savo viengimį Sūnų, kad žmogus “nepražūtų”, ir šio “nepražūtų” reikšmė yra dar labiau sukonkretinama tolesniais žodžiais: “bet turėtų amžinąjį gyvenimą”.

Žmogus “pražūsta”, kai praranda “amžinąjį gyvenimą”. Taigi išganymo priešingybė yra ne tik laikina ar kažkokia kančia, bet galutinė kančia: amžinojo gyvenimo praradimas, Dievo atmetimo užsitraukimas, pasmerkimas. Viengimis Dievo Sūnus buvo atiduotas žmonijai pirmiausia, kad apsaugotų žmogų nuo šio galutinio blogio ir galutinės kančios. Taigi savo išganingoje misijoje Sūnus turi pakirsti pačias transcendentines blogio šaknis, iš kurių blogis skleidžiasi žmonijos istorijoje. Šios transcendentinės blogio šaknys glūdi nuodėmėje ir mirtyje: jos yra amžinojo gyvenimo praradimo pagrindas. Viengimio Sūnaus misija skirta nugalėti nuodėmę ir mirtį. Nuodėmę jis nugali savo paklusnumu iki mirties, o mirtį – Prisikėlimu.