15. Kai sakoma, kad savo misija Kristus pakerta pačias blogio šaknis, turima mintyje ne tik galutinis, eschatologinis blogis ir kančia (kad žmogus “nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”), bet taip pat, bent jau netiesiogiai, blogis ir kančia laikinąja ir istorine prasme. Blogis tebėra susietas su nuodėme ir mirtimi. Ir nors turime labai atsargiai vertinti žmogaus kančią kaip konkrečios nuodėmės padarinį (tai akivaizdžiai rodo teisiojo Jobo pavyzdys), tačiau kančios negalime atskirti nuo pirminės nuodėmės, kurią šventasis Jonas vadina “pasaulio nuodėme” (²⁹), nuo nuodėmingo asmeninių veiksmų ir socialinių procesų žmonijos istorijoje fono. Nors čia būtų neleistina taikyti siaurą tiesioginės priklausomybės kriterijų (kaip kad elgėsi trys Jobo draugai), lygiai taip pat negalima atmesti ir to, jog žmonijos kančios ištakose slypi lypis įsitraukimas į nuodėmę.

Lygiai taip yra ir mirties atveju. Ji dažnai laukiama net kaip išlaisvinimas iš šio gyvenimo kančių. Kartu neįmanoma ignoruoti ir to, jog ji tarsi sintetiškai galutinai užbaigia kūniškojo organizmo ir psichės destrukciją. Tačiau mirtis pirmiausia sunaikina visą psichofizinę žmogaus asmenybę. Siela gyvena ir būna atskirai nuo kūno, o kūnas pasmerktas pamažu suirti, kaip kad nusidėjusiam žmogui jo žemiškosios istorijos pradžioje skelbia Viešpaties Dievo pasakyti žodžiai: “Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!” (³⁰). Taigi nors mirtis ir nėra kančios forma laikinąja šios sąvokos prasme, nors ji tam tikru būdu yra anapus visokios kančios, tačiau sykiu mirtyje žmogaus patiriamas blogis turi galutinį ir absoliutų pobūdį. Savo išganinguoju darbu viengimis Sūnus išvaduoja žmogų iš nuodėmės ir mirties. Pirmiausia iš žmonijos istorijos jis ištrina nuodėmės, kuri per gimtąją nuodėmę įsišaknijo veikiant piktajai dvasiai, dominavimą ir tuomet duoda žmogui galimybę gyventi pašvenčiamojoje malonėje. Savo pergale prieš nuodėmę jis taip pat sugriauna ir mirties viešpatavimą, savo prisikėlimu pradėdamas būsimąjį kūnų prisikėlimo procesą. Tai yra dvi esminės “amžinojo gyvenimo”, tai yra žmogaus galutinės laimės vienybėje su Dievu, sąlygos; išgelbėtiesiems tai reiškia, jog eschatologinėje perspektyvoje kančia yra visiškai sunaikinta.

Dėl Kristaus išganingojo darbo žmogus gyvena žemėje turėdamas amžinojo gyvenimo ir šventumo viltį. Nors per Kryžių ir Prisikėlimą Kristaus pasiekta pergalė prieš nuodėmę bei mirtį žmogaus gyvenime nepanaikina laikinųjų kentėjimų ir neišlaisvina iš kančios visos žmonijos egzistencijos jos istorinės dimensijos prasme, vis dėlto šią dimensiją ir kiekvieną kančią ji apšviečia nauja išganymo šviesa. Tai – Evangelijos šviesa, Geroji Naujiena. Šios šviesos centre randame pokalbyje su Nikodemu nuskambėjusią tiesą: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas,  kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (³¹). Ši tiesa radikaliai keičia žmogaus istorijos paveikslą bei jo žemiškąją situaciją: nepaisant nuodėmės, kuri įsišaknijo istorijoje kaip įgimtas paveldėjimas, kaip “pasaulio nuodėmė” bei asmeninių nuodėmių visuma, Dievas Tėvas pamilo savo viengimį Sūnų, tai yra jis nuolat jį myli; atėjus laikui dėl šios visa pranokstančios meilės jis “atiduoda” tą Sūnų, kad šis pakirstų pačias žmogiškojo blogio šaknis ir taip išganingu būdu priartėtų prie viso kančios pasaulio, kuriame dalyvauja žmogus.