16. Šia mesijine veikla Izraelyje Kristus be perstojo artėjo prie žmogiškosios kančios pasaulio. “Jis vaikščiojo darydamas gera” (³²), ir jo veikla pirmiausia palietė tuos, kurie kentėjo ir ieškojo pagalbos. Jis gydė ligonius, guodė nuliūdusius, maitino alkanus, išlaisvindavo žmones iš kurtumo, aklumo, raupsų, velnio ir įvairių fizinių negalių, tris kartus jis grąžino gyvenimą mirusiesiems. Jis buvo jautrus kiekvienai žmogiškajai kančiai, tiek kūno, tiek ir sielos. Kartu jis mokė, ir jo mokymo centre slypi aštuoni palaiminimai, skirti šiame laikiname gyvenime įvairių kančių bandomiems žmonėms. Tai “dvasingieji vargdieniai”, tie, “kurie liūdi”, “kurie alksta ir trokšta teisybės”, bei tie, “kurie persekiojami dėl teisybės”, kai juos įžeidinėja, persekioja, niekina bei šmeižia dėl Kristaus… (³³) Taip rašo Matas; Lukas atskirai pažymi tuos, kurie dabar alksta (³⁴).

Kristus visais būdais artinosi prie žmogiškosios kančios pasaulio, prisiimdamas šią kančią pats ant savęs. Per savo viešąją veiklą jis patyrė ne tik nuovargį, namų neturėjimą, net ir pačių artimiausių žmonių nesupratimą, už viską labiau jį slėgė vis didėjantis priešiškumas ir ketinimai jį nužudyti. Kristus tai žinojo ir dažnai kalbėjo savo mokiniams apie jo laukiančią kančią bei mirtį: “Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie nuteis jį mirti ir perduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels” (³⁵). Kristus žengia į kančią ir mirtį gerai žinodamas savo misiją, kurią turi tiksliai įvykdyti. Būtent per šią kančią jis turi pasiekti, kad “žmogus nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”. Būtent per savo Kryžių jis turi pakirsti žmonijos istorijoje ir žmogaus sieloje slypinčias blogio šaknis. Būtent per savo Kryžių jis turi atlikti išganymo darbą. Amžinosios meilės plane šis darbas turi atperkamąjį pobūdį.

Todėl Kristus griežtai subara Petrą, kai šis nori jį priversti atsisakyti minčių apie kančią ir mirtį ant Kryžiaus (³⁶). Jo suėmimo Getsemananėje metu tas pats Petras stengiasi jį apginti kardu, bet Kristus sako: “Kišk kalaviją atgal į jo vietą. <…> Bet kaip gi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!” (³⁷). Jis taip pat sako: “Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!” (³⁸). Šis atsakymas kaip ir kiti įvairiose Evangelijos vietose aptinkami atsakymai, rodo, kaip giliai Kristus buvo persiėmęs jau pokalbyje su Nikodemu savo išreikšta mintimi: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas,  kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (³⁹). Kristus eina į savo kančią suprasdamas jos išganingąją galią; jis eina paklusdamas Tėvui, bet pirmiausia – vienydamasis su juo toje meilėje, kuria jis mylėjo pasaulį ir žmogų pasaulyje. Būtent todėl šv. Paulius rašys apie Kristų: “[jis] pamilo mane ir paaukojo save už mane” (⁴⁰).