17. Turėjo išsipildyti Raštai. Senajame Testamente buvo daug mesijinių tekstų, kuriuose kalbama apie ateisiančiojo Dievo Pateptinio kančią. Ypač jaudinanti yra vadinamoji ketvirtoji VIešpaties Tarno giesmė Izaijo knygoje. Šioje giesmėje neveltui “penktuoju evangelistu” vadinamas Pranašas taip realiai piešia Tarno kančias, tarsi matytų jas savo akimis: kūno ir dvasios akimis. Izaijo teksto šviesoje Kristaus kančia atrodo beveik dar gyvesnė ir labiau jaudinanti negu pačių evangelistų aprašymuose. Prieš mus pasirodo tikras kančios Vyras:

Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje,
kaip šaknis iš sausos žemės.
Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus:
matėme mes jį, bet nepamėgome.
Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas,
skausmų vyras, apsipratęs su negalia, -
toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą.
Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku.
Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė,
mūsų skausmus sau užsikrovė.
O mes laikėme jį raupsuotu, -
Dievo nubaustu ir nuvargintu.
Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,
ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,
mes buvome išgydyti jo žaizdomis.
Visi mes lyg avys pakrikome,
kiekvienas eidamas savuoju keliu,
o Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų (⁴¹).

Kenčiančio Tarno giesmėje yra aprašymas, kuriame tam tikra prasme galima atpažinti Kristaus kančios etapus su visomis jų detalėmis: suėmimu, pažeminimu, mušimu, apspjaudymu, jo, kaip kalinio, paniekinimu, neteisingu pasmerkimu, nuplakimu, apvainikavimu erškėčiais ir po to patyčiomis, kryžiaus nešimu, nukryžiavimu ir agonija.

Labiau nei šis kančios aprašymas pranašo žodžiuose mus sukrečia Kristaus aukos gelmė. Jis, nors būdamas nekaltas, užsikrauna visų kančias, nes prisiima ant savęs visų nuodėmes. ”Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų”: visa žmogiškoji nuodėmė savo apimtimi ir gelme tampa tikrąja Atpirkėjo kančios priežastimi. Jeigu kančia “matuojama” pagal patirtą blogį, tuomet pranašo žodžiai mums padeda suprasti Kristaus prisiimto blogio ir kančios mastą. Galima sakyti, jog tai “pavaduojamoji” kančia; tačiau pirmiausia tai yra “atperkamoji” kančia. Kančios vyras šioje pranašystėje yra tikrai  tas “Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (⁴²). Per jo kančią nuodėmės yra panaikinamos todėl, kad jis vienintelis, kaip viengimis Sūnus, galėjo jas prisiimti ant savęs, priimti su tokia meile Tėvui, kuri viršija bet kurios nuodėmės blogį; tam tikra prasme jis sunaikina šį blogį dvasinėje Dievo ir žmonijos santykių plotmėje, kurią pripildo gerumu.

Čia prisiliečiame prie vienintelio atperkamosios kančios subjekto prigimties dualumo. Tas, kuris savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus atneša išganymą yra Dievo “atiduotas” viengimis Sūnus. Drauge Sūnus, kuris yra tos pačios prigimties kaip Tėvas, kenčia kaip žmogus. Jo kančia turi žmogiškąjį matmenį; tačiau taip pat ji – vienintelė žmonijos istorijoje – yra tokia gili ir intensyvi, kad, ją, nors ir žmogišką, galima vadinti unikalia, nes čia kenčiantis žmogus yra pats viengimis Dievo Sūnus: “Dievas iš Dievo”. Taigi vien tik jis, viengimis Sūnus, gali apimti mastą blogio, glūdinčio žmogaus nuodėmėje – kiekvienoje nuodėmėje ir “totalinėje” nuodėmėje istorinių žmonijos egzistencijos žemėje dimensijų prasme.