18. Galima sakyti, jog ankstesnieji svarstymai mus atveda tiesiai į Getsemanę ir Golgotą, kur išsipildė Izaijo knygos Kenčiančio Tarno giesmė. Bet prieš ten eidami, paskaitykime toliau šią giesmę, kur pranašiškai numatoma kančia Getsemanėje ir Golgotoje. Kenčiantis Tarnas – ir tai yra svarbiausia analizuojant Kristaus kančią – savo noru prisiima anksčiau minėtas kančias:

Nors ir buvo žiauriai kankinamas,
bet pakluso, – burnos nepravėrė.
Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti,
kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio.
Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas,
ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą?
Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto
ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę,
kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių,
laidojimo vieta su piktadariais,
nors jis nebuvo padaręs nieko bloga
nei ištaręs melagingo žodžio (⁴³).

Kristus kenčia laisva valia ir kenčia nekaltas. Savo kančia jis priima daug kartų žmonių keltą klausimą, radikaliai nuskambėjusį Jobo knygoje. Tačiau Kristus ne tik užduoda tą patį klausimą (ir daro tai dar radikaliau, nes jis yra ne tik žmogus, kaip Jobas, bet ir viengimis Dievo Sūnus), bet ir pateikia plačiausią įmanomą atsakymą į šį klausimą. Galima sakyti, jog klausimo ir atsakymo kilmė yra ta pati. Į klausimą apie kančią ir jos prasmę Kristus atsako ne tik savo mokslu, tai yra Gerąja Naujiena, bet labiausiai savo paties kančia, organiškai ir neperskiriamai susijusia su Gerosios Naujienos skelbimu. O štai galutinis, apibendrinantis šio mokymo žodis, kurį vieną dieną šv. Paulius nusakys kaip: “žodį apie kryžių” (⁴⁴).

Šis “žodis apie kryžių” suteikia senajai pranašystei galutinę realybę. Daug epizodų ir kalbų viešame Kristaus mokyme liudija, jog jis nuo pat pradžios priėmė pagal Tėvo valią pasaulio išganymui skirtą kančią. Tačiau lemiamas momentas yra malda Getsemanėje. Žodžiai: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!” (⁴⁵) bei vėliau: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!” (⁴⁶) yra nepaprastai iškalbingi. Jie įrodo tiesą meilės, kurią viengimis Sūnus dovanoja Tėvui savo paklusnumu. Kartu šie žodžiai liudija jo kančią. Kristaus maldos žodžiai Getsemanės sode įrodo meilės tiesą per kančios tiesą. Kristaus žodžiai su visišku paprastumu iki galo patvirtina šią žmogiškąją kančios tiesą: kančia nugalimas blogis, prieš kurį dreba žmogus. Lygiai kaip ir Kristus Getsemanėje, žmogus sako: “Teaplenkia mane ši taurė”.

Kristaus žodžiai taip pat liudija unikalią ir nepalyginamą kančios, kokią gali patirti tik Žmogus, kuris yra viengimis Sūnus, gelmę bei intensyvumą; jie liudiją tą gelmę bei intensyvumą, kuriuos savo ruožtu mums padeda suvokti anksčiau cituoti pranašo žodžiai. Žinoma, ne iki galo (tam tektų prasiskverbti į dieviškąjį ir žmogiškąjį šio Subjekto slėpinį), bet jie padeda mums suprasti bent jau tą skirtumą (o drauge ir panašumą), kuris egzistuoja tarp visų įmanomų žmogiškosios kančios formų ir Dievo-Žmogaus kančios. Getsemanė yra ta vieta, kur prieš Kristaus sielos akis tarsi galutinai atsiskleidžia būtent ši kančia, su visu joje patiriamu blogiu, apie kurį kalbėjo pranašas.

Po žodžių Getsemanėje pasigirsta kiti, Golgotoje ištarti žodžiai: jie liudija unikalią pasaulio istorijoje patiriamo blogio ir kančios gelmę. Kai Kristus sako: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”, tai reiškia ne tik tą apleidimą, daug kartų aptinkamą Senajame Testamente, būtent Psalmėse ir ypač 22 [21] psalmėje, iš kurios ir pateikiama ši citata (⁴⁷). Galima sakyti, kad šie apleidimo žodžiai gimė neišardomos Sūnaus vienybės su Tėvu plotmėje, kad jie gimė todėl, kad “Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų”  (⁴⁸) ir kad tą patį turėjo mintyje šv. Paulius, sakydamas: “Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis [Dievas] dėl mūsų padarė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu” (⁴⁹). Kartu su šia siaubinga našta, apimančia “visą” nuodėmėje slypintį blogį, kurį sukelia nusigręžimas nuo Dievo, Kristus per savo sūniškosios vienybės su Tėvu dieviškąją gelmę žmogiškai neišreiškiamu būdu, suvokia šią atsiskyrimo nuo Tėvo ir jo atmetimo, pasitraukimo nuo Dievo kančią. Bet būtent per šią kančią jis įvykdo Atpirkimą ir su paskutiniu atodūsiu gali ištarti: “Atlikta” (⁵⁰).

Taip pat galima sakyti, jog išsipildė Raštai, jog visiškai išsipildė Kenčiančio Tarno giesmės žodžiai: “Bet Viešpats norėjo, kad jis kentėtų negalią” (⁵¹). Kristaus aukoje žmogiškoji kančia pasiekė savo kulminaciją. Drauge ji buvo perkelta į visiškai naują matmenį ir naują tvarką: ji buvo susieta su meile, ta meile, apie kurią Kristus kalbėjo Nikodemui, kuri net iš kančios kuria gėrį, lygiai kaip ir aukščiausias pasaulio Atpirkimo gėris buvo pasiektas Kristaus kryžiumi, iš kurio ir toliau nuolat srovena. Kristaus kryžius tapo gyvojo vandens srovių šaltiniu (⁵²). Taigi jame mes taip pat turime iš naujo kelti kančios prasmės klausimą ir taip pat rasti giliausią atsakymą į jį.