20. Ši samprata išreikšta daugelyje Naujojo Testamento vietų. Antrajame laiške korintiečiams apaštalas rašo: “Mes visaip slegiami, bet nesužlugdyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Kristaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. <…> Taigi mes tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi” (⁵⁸).

Šventasis Paulius mini įvairiausias kančias ir ypač tas, kurias “dėl Kristaus” patyrė pirmieji krikščionys. Šios kančios leido laiško gavėjams dalyvauti per Išganytojo kančią ir mirtį atliktame Atpirkimo darbe. Tačiau kryžiaus ir mirties iškalbingumą užbaigia Prisikėlimo iškalbingumas. Prisikėlime žmogus randa visiškai naują šviesą, kuri padeda jam eiti pirmyn per tirštą pažeminimų, abejonių, beviltiškumo ir persekiojimų tamsą. Todėl Antrajame laiške korintiečiams apaštalas taip pat rašo: “Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos” (⁵⁹). Kitoje vietoje jis kreipiasi į savo adresatus padrąsinimo žodžiais: “Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę” (⁶⁰). O Laiške romiečiams rašo: “vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą” (⁶¹).

Šiuose apaštalo žodžiuose pats dalyvavimas Kristaus kančioje turi tarytum dvejopą matmenį. Jei žmogus tampa Kristaus kančios dalyviu, tai tik todėl, kad Kristus atvėrė jam savo kančią ir kad tam tikra prasme jis pats savo atperkamąja kančia tapo visų žmogiškųjų kančių dalyvis. Tikėjimu atrasdamas išganingąją Kristaus kančią, žmogus joje taip pat suranda savo paties kančias; jis randa jas iš naujo, per tikėjimą, praturtintas nauju turiniu ir nauja prasme.

Šis atradimas įkvėpė šv. Paulių ištarti ypač stiprius žodžius Laiške galatams: “Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (⁶²). Tikėjimas leido šių žodžių autoriui pažinti tą meilę, kuri nuvedė Kristų iki Kryžiaus. Ir jeigu jis taip mylėjo – iki kančios ir mirties, – tai šia kančia ir mirtimi jis gyvena tame, kurį taip mylėjo; jis gyvena žmoguje: Pauliuje. Gyvendamas jame – o suprasdamas tai per savo tikėjimą Paulius atsako meile į meilę, – Kristus ypatingu būdu, per Kryžių, susivienija su žmogumi, su Pauliumi. Ši vienybė paskatino Paulių tame pačiame Laiške galatams parašyti kitus, nemažiau stiprius žodžius: “Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui” (⁶³).