21. Kristaus Kryžius apšviečia žmogaus gyvenimą ir ypač jo kančią skvarbia, išganinga šviesa, kuri per tikėjimą pasiekia žmogų kartu su Prisikėlimu: kančios slėpinys glūdi Velykų slėpinyje. Kristaus kančios liudytojai taip pat yra ir jo Prisikėlimo liudytojai. Paulius rašo: “Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių” (⁶⁴). Apaštalas iš tikrųjų pirmiausia patyrė Kristaus “prisikėlimo galybę” kelyje į Damaską ir tik vėliau šioje Velykų šviesoje pasiekė “bendravimą jo kentėjimuose”, kurį mini, pavyzdžiui, Laiške galatams. Pauliaus kelias tikrai yra velykinis: dalyvavimas Kristaus Kryžiuje ateina per Prisikėlusiojo patirtį, tai yra per ypatingą dalyvavimą Prisikėlime. Taigi apaštalo žodžiuose apie kančią dažnai nuskamba nuo Kristaus Kryžiaus spindinčios šlovės motyvas.

Kryžiaus ir Prisikėlimo liudytojai buvo įsitikinę, kad “per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę” (⁶⁵). Laiške tesalonikiečiams Paulius rašo: “Todėl mes ir giriamės jumis, <…> jūsų kantrybe bei tikėjimu visuose persekiojimuose ir varguose, kuriuos jums tenka pakelti. O tai ir yra teisingo Dievo teismo požymis: jūs turite tapti verti Dievo karalystės, dėl kurios kenčiate” (⁶⁶). Taigi dalyvavimas Kristaus kentėjimuose kartu reiškia ir kentėjimą dėl Dievo karalystės. Teisingojo Dievo akyse per jo teismą Karalystės pasirodys verti tie, kurie dalyvauja Kristaus kentėjimuose. Tam tikra prasme per savo kančią jie grąžina tą begalinę Kristaus Aukos ir mirties kainą, kurią jis sumokėjo už mūsų Atpirkimą: šia kaina Dievo karalystė buvo iš naujo įtvirtinta žmonijos istorijoje, tapdama galutiniu žemiškosios žmogaus egzistencijos tikslu. Kristus per savo kančią įvedė mus į šią karalystę. Taip pat per kančią žmonės, apgaubti Kristaus atpirkimo slėpinio, bręsta įžengimui į Karalystę.