22. Su
Dievo karalystės perspektyva susijusi iš Kristaus kryžiaus
kylančios šlovės viltis. Prisikėlimas atskleidė
šią šlovę – eschatologinę šlovę, kurią
ant Kristaus kryžiaus buvo visiškai aptemdžiusi
didžiulė kančia. Tie, kurie per savo pačių
kančią įsitraukia į Kristaus kančią, yra
pašaukti dalyvauti ir jo šlovėje. Paulius tai mini įvairiose vietose. Laiške
romiečiams jis rašo: “Mes <…> Kristaus
bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume
pagerbti” (67). Antrajame laiške korintiečiams skaitome: “O
lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa
pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi
nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai
laikini, o neregimieji amžini” (68). Apaštalas Petras savo
Pirmajame laiške apie šią tiesą kalbės tokiais
žodžiais: “Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus
kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš,
galėtumėte džiūgauti ir linksmintis” (69).
Kančios ir šlovės motyvas turi griežtai evangelinį
pobūdį, kuris atsiskleidžia žvelgiant į
Kryžių ir Prisikėlimą. Prisikėlimas pirmiausia tapo
šlovės pasireiškimu, atitinkančiu Kristaus
iškėlimą per Kryžių. Jeigu žmonių akimis
kryžius buvo Kristaus pažeminimas, tai Dievo akyse jis
reiškė jo išaukštinimą. Ant kryžiaus
Kristus atliko ir galutinai įvykdė savo misiją: įvykdydamas
Tėvo valią jis kartu pasiekė ir savo pilnatvę. Silpnume pasireiškė jo jėga,
o pažeminime – visa jo mesijinė didybė. Argi neįrodo
šios didybės agonijos metu Golgotoje jo ištarti žodžiai,
ypač jo nukryžiavimo kaltininkams: “Tėve, atleisk jiems, nes jie
nežino, ką darą” (70). Dalyvaujantiems Kristaus
kentėjimuose šie žodžiai nuskamba kaip nuostabiausias
pavyzdys. Kentėjimai taip pat yra kvietimas parodyti žmogaus
moralinę didybę bei dvasinę brandą. Tai įrodo
visų kartų kankiniai bei Kristaus išpažinėjai,
ištikimi jo žodžiams: “Nebijokite tų, kurie žudo
kūną, bet negali užmušti sielos” (71).
Kristaus Prisikėlimas
atskleidė “būsimojo amžiaus šlovę” ir drauge
patvirtino “kryžiaus išaukštinimą”: pačioje
Kristaus kančioje paslėptą šlovę, kuri kaip
anksčiau, taip ir dabar dažnai atsispindi žmogiškoje
kančioje kaip žmogaus dvasinės didybės išraiška.
Šią šlovę liudija ne tik tikėjimo kankiniai, bet ir
daugybė tų, kurie kartais net be tikėjimo į Kristų
kenčia ir paaukoja gyvenimą už tiesą ar teisingą
reikalą. Visų šių žmonių kentėjimai
akivaizdžiai paliudija nepaprastą žmogaus orumą.
|