23. Kančia iš tikrųjų visuomet yra išbandymas – kartais labai sunkus, – kurį žmonija priversta patirti. Iš šventojo Pauliaus laiškų į mus dažnai prabyla evangelinis paradoksas apie silpnumą ir jėgą, kurį ypatingu būdu patyrė pats apaštalas, o kartu su juo ir visi Kristaus kentėjimų dalyviai. Antrajame laiške korintiečiams Paulius rašo: “Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje” (⁷²). Antrajame laiške Timotiejui skaitome: “Dėl šios priežasties aš ir kenčiu tuos vargus, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą iki anos dienos” (⁷³). O Laiške filipiečiams jis netgi pasakys: “Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina” (⁷⁴).

Kristaus kentėjimų dalyviai prieš akis regi Velykų Kryžiaus ir Prisikėlimo Slėpinį, kuriame Kristus pirmiausia pasiekia galutinę žmogiškojo silpnumo ir bejėgiškumo ribą: jis miršta prikaltas prie kryžiaus. Bet jei tuo pačiu metu šis silpnumas jį išaukština, ir tas išaukštinimas įvyksta jo išaukštinimas, patvirtintas Prisikėlimo jėga, tai reiškia, jog visų žmogiškųjų kentėjimų silpnumas gali būti persunktas ta pačia Kristaus Kryžiuje apreikšta Dievo jėga. Pagal šią sampratą, kentėti reiškia tapti ypatingai jautriam, ypatingai atviram išganingų Dievo jėgų veikimui, kuris žmonijai siūlomas per Kristų. Jame Dievas patvirtina savo norą veikti ypač per kančią, tai yra žmogaus silpnumą ir savęs išsižadėjimą, ir būtent šiame silpnume ir savęs išsižadėjime jis nori apreikšti savo jėgą. Taip galima paaiškinti taip pat ir Pirmajame Petro laiške randamą paraginimą: “Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą” (⁷⁵).

Laiške romiečiams apaštalas Paulius dar plačiau klaba apie “silpnume gimstančią jėgą”, šį dvasinį žmogaus užsigrūdinimą pagundų ir išbandymų sūkuryje, nes tai yra ypatingas Kristaus kentėjimų dalyvių pašaukimas. “Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (⁷⁶). Kančioje glūdi tarsi specialus pašaukimas į dorybę, kurią žmogus savo ruožtu turi ugdyti pats. Tai ištvermės dorybė, leidžianti priimti tai, kas vargina ir sukelia blogį. Taip elgdamasis žmogus išlaisvina viltį, kuri palaiko jame įsitikinimą, jog kančia jo nesužlugdys ir neatims iš jo žmogiškajai būtybei būdingo orumo, su kuriuo siejamas ir gyvenimo prasmės suvokimas. Iš tikrųjų ši prasmė atsiskleidžia veikiant Dievo meilei, kuri yra didžiausia Šventosios Dvasios dovana. Kuo labiau žmogus dalyvauja šioje meilėje, tuo labiau jis iš naujo atranda save kančioje: jis vėl randa “sielą”, kurią manė “praradęs” (⁷⁷) dėl kančios.