24. Tačiau
apaštalo, dalyvaujančio Kristaus kentėjimuose, patirtis siekia
dar toliau. Laiške kolosiečiams randame žodžius,
kalbančius tartum apie paskutinį su kančia susietos
dvasinės kelionės etapą. Šv. Paulius rašo: “Dabar
aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau,
ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra
Bažnyčia” (78). O kitame laiške jis klausia savo
skaitytojų: “Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra
Kristaus nariai?” (79).
Velykų slėpinyje
Kristus davė pradžią savo bendrystei su žmogumi
Bažnyčios bendruomenėje. Bažnyčios slėpinys
pasireiškia tuo, kad jau Krikštu, kuris susieja su Kristumi, ir po to
per Auką – sakramentiškai, per Eucharistiją – Bažnyčia
nuolat dvasiškai statydinasi kaip Kristaus Kūnas. Šiame
Kūne Kristus nori susivienyti su kiekvienu žmogumi, o ypatingu
būdu jis susivienija su kenčiančiais. Apie šią
išskirtinę vienybę liudija anksčiau iš Laiško
kolosiečiams cituoti žodžiai. Kas kenčia
susivienijęs su Kristumi – lygiai kaip apaštalas Paulius
kenčia savo “vargus” vienybėje su Kristumi – gauna iš Kristaus
ne tik jau minėtos jėgos, bet taip pat “papildo” savo kančiomis,
“ko dar trūksta Kristaus vargams”. Šis evangelinis požiūris
ypač išryškina kūrybinį kančios
pobūdį. Kristaus kentėjimai sukūrė pasaulio atpirkimo
gėrį. Tai neišsemiamas ir neišsenkantis gėris. Joks
žmogus nebegali jo papildyti. Bet kartu, Bažnyčios kaip jo
Kūno slėpinyje Kristus tam tikra prasme atvėrė savo
atperkamąją kančią kiekvienai žmogiškajai kančiai.
Kiek žmogus įsitraukia į Kristaus kentėjimus – nesvarbu,
kurioje pasaulio dalyje ir kuriuo istorijos momentu būtų – tiek jis
savo ruožtu papildo kentėjimus, kuriais Kristus įvykdė
pasaulio Atpirkimą.
Ar tai reiškia, kad Kristaus
įvykdytam Atpirkimui dar kažko trūksta? Ne. Tai tik
reiškia, kad Atpirkimas, įvykdytas atlyginamosios meilės, lieka
nuolat atviras kiekvienai žmogiškoje kančioje parodytai meilei.
Šioje dimensijoje – meilės dimensijoje – jau iki galo įvykdytas
Atpirkimas yra tam tikra prasme vykdomas nuolat. Kristus įvykdė
Atpirkimą pilnutinai ir galutinai; tačiau tuo pat metu Kristus jo
neuždarė: išganingoje kančioje, kuria buvo atpirktas
pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria
kiekvienai žmogiškajai kančiai. Atrodo, atperkamosios
Kristaus kančios pačią esmę sudaro tai, kad ji turi
būti nepaliaujamai papildoma.
Taigi, būdamas atviras
kiekvienai žmogiškajai kančiai, Kristus savo paties kančia
atpirko pasaulį. Tačiau Atpirkimas, nors ir iki galo atliktas per
Kristaus kančią, ypatingu būdu tęsiasi ir rutuliojasi
žmonijos istorijoje. Jis auga kaip Kristaus Kūnas,
Bažnyčia, ir šioje dimensijoje kiekviena žmogiškoji
kančia dėl meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus
kančią. Ji papildo šią kančią tai, kaip
Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą.
Bažnyčios slėpinys, – to kūno, kuris savyje papildo
nukryžiuotą ir prikeltą Kristaus kūną, – tuo pat metu
nurodo erdvę, kurioje žmogaus kentėjimai papildo Kristaus
kentėjimus. Turint omeny šią plotmę, šią
Bažnyčios kaip Kristaus Kūno dimensiją, kuri nuolat
plėtojasi laike ir erdvėje, galima galvoti ir kalbėti apie tai,
“ko trūksta” Kristaus kentėjimams. Apaštalas tai aiškiai
pasako rašydamas: “kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus
vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia”.
Būtent Bažnyčia,
kuri, nešdama žmonijai Atpirkimą, be perstojo semia iš
neišsenkančių jo šaltinių, yra toji dimensija,
kur atperkamąją Kristaus kančią nuolat papildo žmogaus
kentėjimai. Tai pabrėžia dieviškąją ir
žmogiškąją Bažnyčios prigimtį. Būtent
dėl to kančia turi ypatingą vertę Bažnyčios
akyse. Tai gėris, prieš kurį Bažnyčia pagarbiai
lenkiasi, giliai tikėdama Atpirkimu. Ji lenkiasi prieš jį su
tokiu giliu tikėjimu, su kuriuo saugo savyje neapsakomą Kristaus
Kūno slėpinį.
|