VI. KANČIOS EVANGELIJA
 

25. Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo liudijimai perdavė Bažnyčiai ir žmonijai ypatingą Kančios evangeliją. Pats Atpirkėjas parašė šią Evangeliją visų pirma savo paties meile priimta kančia, kad žmogus „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (⁸⁰). Ši kančia drauge su gyvuoju jo mokymo Žodžiu tapo turtingu šaltiniu visiems priėmusiems Jėzaus kentėjimų dalią, tiek iš pirmosios jo mokinių bei išpažinėjų kartos, tiek iš jų sekėjų praėjus šimtmečiams. Ypatinga paguoda yra pažymėti – tai taip pat tiksliai atitinka Evangeliją bei istoriją, – kad šalia Kristaus pirmutinę ir pačią aukščiausią vietą užima jo Motina – jos visas gyvenimas yra pavyzdinis Kančios evangelijos liudijimas. Marijos daugybė didžiulių kentėjimų buvo taip tarpusavyje susipynę, jog tai ne tik įrodė jos nepajudinamą tikėjimą, bet taip pat prisidėjo prie visų atpirkimo. Nuo slapto pokalbio su angelu ji pradėjo matyti savo, kaip motinos, misiją vieninteliu ir nepakartojamu būdu dalyvauti pačioje jos Sūnaus misijoje. Labai greitai šis jos suvokimas buvo patvirtintas įvykiais, lydėjusiais Jėzaus gimimą Betliejuje, ir iškilmingais senelio Simeono žodžiais, kuriais šis išpranašavo, jog jos širdį pervers aštrus kalavijas. Toliau tą patį patvirtino neramumai ir nepatogumai, patirti skubotai bėgant į Egiptą dėl žiauraus Erodo nuosprendžio.

Po jos Sūnaus slaptojo ir viešojo gyvenimo įvykių, kuriuose ji turėjo ypač jautriai dalyvauti, Kalvarijoje Marijos kančia greta Jėzaus kančios pasiekė žmogui vargiai įsivaizduojamą intensyvumą, tačiau kuris buvo slėpiningas ir antgamtiškai vaisingas pasaulio atpirkimo požiūriu. Marijos kopimas į Kalvarijos kalną ir stovėjimas kryžiaus papėdėje drauge su mylimuoju mokiniu buvo ypatingas dalijimasis atperkamąja jos Sūnaus mirtimi. Iš jo lūpų jos išgirsti žodžiai buvo iškilmingas tos Kančios evangelijos perdavimas, kad ji galėtų būti skelbiama visai tikinčiųjų bendrijai.

Būdama savo Sūnaus kančios liudininkė ir užuojauta dalyvaudama joje, Marija unikaliai prisidėjo prie Kančios evangelijos, iš anksto įkūnydama pradžioje minėtą šventojo Pauliaus frazę. Ji iš tikrųjų turi ypatingą vardą ir gali sakyti, jog „savo kūnu papildo”– ir širdyje turi tai, – „ko trūksta Kristaus vargams”.

Neprilygstamo Kristaus pavyzdžio, kuris labai aiškiai atsispindėjo jo Motinos gyvenime, šviesoje Kančios evangelija per apaštalų patirtį bei žodžius tampa neišsenkamas šaltinis vis naujoms, keičiančioms viena kitą Bažnyčios istorijoje kartoms. Kančios evangelija reiškia ne tik kančios buvimą Evangelijoje kaip vieną iš Gerosios Naujienos temų, bet taip pat apreiškia ir kančios išganingąją galią bei reikšmę Kristaus, kaip Mesijo, misijoje ir kartu Bažnyčios misijoje bei pašaukime.

Kristus nenuslėpė nuo savo klausytojų, kad reikės kentėti. Jis sakė labai aiškiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, <...> teneša savo kryžių” (⁸¹); savo mokiniams jis kėlė tokius moralinius reikalavimus, kuriuos įvykdyti galima tik „savęs išsižadėjus” (⁸²). Kelias į Dangaus karalystę yra „ankštas ir siauras”, Kristus supriešina jį su erdviu ir plačiu keliu, vedančiu į „pražūtį” (⁸³).  Jis taip pat įvairiomis progomis sakė, jog jo mokiniai ir išpažinėjai bus persekiojami, o tai, kaip mes žinome, vyko ne tik pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo metais Romos imperijoje, bet ir vėlesniais istoriniais laikotarpiais įvairiose pasaulio vietose ir netgi tebevyksta mūsų laikais.

Štai keletas Kristaus mokymų šia tema: „Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę” (⁸⁴).

Kančios evangelija įvairiose vietose pirmiausia kalba paties Jėzus žodžiais apaštalams apie kentėjimą „už Kristų” ar „dėl Kristaus”. Mokytojas nenuslepia kentėjimų perspektyvos nuo mokinių ir sekėjų. Priešingai, jis atvirai ją apreiškia kartu nurodydamas antgamtinę pagalbą, lydėsiančią juos persekiojimų ir išmėginimų „dėl jo vardo” metu. Šie persekiojimai ir vargai bus taip pat ypatingas panašumo bei vienybės su Kristumi įrodymas. „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų <...>. Kadangi jūs ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. <...>‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios. <...> Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris mane yra siuntęs” (⁸⁵). „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!” (⁸⁶)

Šiame pirmajame Kančios evangelijos skyriuje, kuriame kalbama apie persekiojimus, būtent apie vargus, patiriamus dėl Kristaus, ypatingas padrąsinimas ir sutvirtinimas iškalbingai palaikomas Prisikėlimo. Kristus savo Prisikėlimu galutinai nugalėjo pasaulį. Tačiau kadangi Kristaus Prisikėlimas neatsiejamas nuo jo Kančios ir mirties, jis sykiu nugalėjo pasaulį savo kentėjimu. Kančia ypatingu būdu dalyvavo toje pergalėje prieš pasaulį – ji pasirodė Prisikėlimu. Prisikėlusio Kristaus kūne – rankose, kojose ir šone – kryžiaus žaizdos. Per Prisikėlimą jis parodo pergalingą kančios galią ir nori pripildyti tikrumo dėl šios galios širdis tų, kuriuos jis pasirinko apaštalais ir kuriuos jis nuolat pasirenka ir siunčia. Apaštalas Paulius sakys: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami” (⁸⁷).