26. Po pirmojo didelio Kančios evangelijos skyriaus užrašymo, istorijos raidoje keičiantis persekiojamųjų dėl Kristaus kartoms, tuo pat metu klostosi kitas didelis šios Evangelijos skyrius. Šis skyrius parašytas visų tų, kurie kenčia drauge su Kristumi vienydami savo žmogiškuosius kentėjimus su jo išganinga kančia. Šiuose žmonėse įvykdyta tai, ką pirmieji kančios ir prisikėlimo liudytojai sakė, rašė apie dalyvavimą Kristaus kentėjimuose. Todėl tuose žmonėse išsipildo Kančios evangelija ir tuo pačiu metu kiekvienas iš jų tam tikra prasme tęsia ją: jie rašo, skelbia ją pasauliui, kuriame gyvena, ir savo laiko žmonėms.

Per šimtmečius iš kartos į kartą buvo pastebėta, jog kančioje glūdi ypatinga galia ir malonė, vidujai patraukianti žmogų Kristaus artimybėn. Daugelis šventųjų, tokie kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šios malonės dėka išgyveno gilų atsivertimą. Toks atsivertimas ne tik atskleidžia žmogui išganingąją kančios prasmę, bet visų pirma jis tampa visiškai nauju asmeniu. Jam atsiskleidžia tarsi visiškai naujas jo gyvenimo bei pašaukimo matmuo. Tai savitai patvirtina dvasinę didybę, kuri visiškai nepalyginamu būdu pranoksta žmogaus kūną. Kai šis kūnas sunkiai serga, yra visiškai neįgalus, o žmogus beveik nebegali gyventi ir veikti, akivaizdžiau iškyla vidinė branda bei dvasinė didybė kaip jaudinanti pamoka sveikiesiems.

Ši vidinė branda ir dvasinė didybė kančioje yra ypatingo atsivertimo ir bendradarbiavimo su nukryžiuoto Atpirkėjo malone rezultatas. Jis pats veikia žmogaus kentėjimuose per savo tiesos ir paguodos Dvasią. Jis tam tikra prasme perkeičia pačią dvasinio gyvenimo esmę nurodydamas kenčiančiajam vietą arti savęs, jis, vidinis mokytojas ir vadovas, apreiškia kenčiančiam broliui ar seseriai šį nuostabų tarpusavio pasikeitimą, glūdintį pačiame Atpirkimo slėpinyje. Kentėjimas savyje yra blogio patyrimas. Bet Kristus pavertė kančią tvirčiausiu pagrindu galutiniam gėriui, amžinojo Išganymo gėriui. Savo kančia ant kryžiaus Kristus pasiekė pačias blogio, nuodėmės ir mirties šaknis. Jis nugalėjo blogio autorių šėtoną ir jo nuolatinį maištą prieš Kūrėją. Kristus atveria ir pamažu atskleidžia kenčiančiam broliui ar seseriai Dievo karalystės horizontus: pasaulio, atsigręžusio į Kūrėją, laisvo nuo nuodėmės ir pastatyto ant gelbstinčios meilės galios, horizontus. Kristus lėtai, bet veiksmingai veda į šį pasaulį, į Tėvo karalystę kenčiantį žmogų tam tikra prasme per pačią jo kentėjimų šerdį. Kančia negali būti perkeista ir pakeista malone iš išorės, tai padaroma tik iš vidaus. Kristus per savo paties išganingą kančią aktyviai dalyvauja kiekvienoje žmogiškojoje kančioje ir gali veikti iš šios kančios vidaus savo tiesos ir paguodos Dvasios galia.

Tai ne viskas: dieviškasis Atpirkėjas trokšta, kad kiekvieno kenčiančiojo siela būtų persmelkta jo šventosios Motinos, kuri yra pirmutinė ir labiausiai išaukštinta iš visų atpirktųjų, širdimi. Tarsi pratęsdamas motinystę, kuri Šventosios Dvasios galia davė jam gyvybę, mirštantis Kristus suteikė Mergelei Marijai naują „dvasinę ir visuotinę” motinystę visų žmonių atžvilgiu, kad kiekvienas asmuo savo tikėjimo kelionėje drauge su ja galėtų likti susivienijęs su Jėzumi iki pat kryžiaus, ir kad kiekviena kančia šio kryžiaus pabaigoje įgytų naują gyvybę ir būtų ne žmogaus silpnybė, bet Dievo galybė.

Tačiau šis vidinis procesas ne visuomet vyksta pagal tą patį pavyzdį. Jis dažnai prasideda ir įsibėgėja labai sunkiai. Skiriasi netgi pats išeities taškas: žmonės įvairiai reaguoja į kentėjimą. Tačiau apskritai galima pasakyti, kad beveik visuomet individas pasitinka kentėjimą žmogiškai protestuodamas ir klausdamas „kodėl?” Žmogus klausia, kokia kančios prasmė ir ieško atsakymo žmogaus lygmeniu. Žinoma, jis dažnai to klausia Dievo ir Kristaus. Be to, žmogus negali nematyti, kad tasai, kuriam jis užduoda klausimą, pats kenčia ir trokšta atsakyti žmogui nuo kryžiaus, nuo savo kentėjimo šerdies. Vis dėlto dažnai prireikia nemažai laiko, kad šis atsakymas būtų suvoktas iš vidaus. Kristus į šį žmogaus klausimą apie kančios prasmę neatsako tiesiogiai ir abstrakčiai. Žmogus išgirsta gelbstintį Kristaus atsakymą pats tolydžio tapdamas Kristaus kentėjimų dalininku.

Suvokimas, ateinantis per šį pasidalijimą, per vidinį susitikimą su Mokytoju, yra savaime kažkas daugiau nei vien tiktai abstraktus atsakymas į klausimą apie kančios prasmę. Visų pirma tai – kvietimas. Tai yra pašaukimas. Kristus neaiškina abstrakčiai kančios priežasčių, bet pirmiau viso kito jis sako: „Sek paskui mane!” Ateik! Savo kentėjimais imkis dalies pasaulio gelbėjimo darbe, dalyvauk Išganyme, įvykdytame per mano kentėjimą! Per mano Kryžių. Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji kentėjimo prasmė. Jis randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje. Tačiau tuo pat metu išganingoji kančios prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę ramybę ir netgi dvasinį džiaugsmą.