27.
Šventasis Paulius kalba apie tokį džiaugsmą Laiške
kolosiečiams: „Aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus”
(88). Džiaugsmo šaltinis randamas nugalint kančios
nenaudingumo suvokimą, kuris kartais labai giliai
įsišaknijęs žmogaus kančioje. Tas suvokimas ne tik
užvaldo žmogų iš vidaus, bet, atrodo, paverčia jį
našta kitiems. Žmogus jaučiasi pasmerktas priimti pagalbą
ir globą iš kitų ir tuo pačiu metu pats sau atrodo
esąs visiškai nereikalingas. Atradus išganingą
kentėjimo vienybėje su Kristumi prasmę šis depresinis pojūtis
perkeičiamas. Tikėjimas, jog tampama Kristaus kančios
dalyviu, atneša vidinį tikrumą, kad kenčiantysis „papildo,
ko dar trūksta Kristaus vargams”; įsitikinimą, jog Atpirkimo
darbo dvasiniu matmeniu jis, panašiai kaip Kristus, pasitarnauja savo
brolių ir seserų Išganymui ir vykdo nepamainomą
tarnystę. Kristaus Kūne, kuris be perstojo gimsta iš
Atpirkėjo kryžiaus, būtent persmelktas Kristaus aukos dvasia kentėjimas
yra nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių,
kurios būtinos pasauliui išganyti. Kentėjimas labiau negu bet
kas kitas atveria kelią malonei, perkeičiančiai žmonių
sielas. Kančia labiau negu bet kas kitas žmonijos istoriją
pripildo atpirkimo galios. Toje „kosminėje” kovoje tarp dvasinio
gėrio ir blogio jėgų, aprašytoje Laiške
efeziečiams (89), žmogaus kentėjimai, suvienyti su
atperkamąja Kristaus kančia, yra ypatinga parama gėrio
jėgoms ir atveria kelią šių išganingųjų
jėgų pergalei.
Taigi Bažnyčia visuose
kenčiančiuose Kristaus broliuose ir seseryse regi tarsi daugialypį
jo antgamtinės galios subjektą. Kaip dažnai į juos
kreipiasi Bažnyčios ganytojai ir būtent iš jų siekia
pagalbos ir paramos! Kančios evangelija rašoma be paliovos. Ji nuolat
kalba paradoksaliais žodžiais: dieviškosios galios versmės
ištrykšta būtent iš pačios žmogiškosios
silpnybės. Kristaus kančios dalininkų kentėjimuose yra ta
ypatinga pasaulio Atpirkimo begalinio lobio dalelė, ir jie gali
dalytis šiuo lobiu su kitais. Kuo labiau žmogus gąsdinamas
nuodėme, kuo svaresnės šiandienio pasaulio nuodėmės
struktūros, tuo iškalbingesnė pati žmogaus kančia. Tuo
labiau Bažnyčia jaučia poreikį pasaulio išganymui
pasitelkti žmogiškųjų kentėjimų vertę.
|