VII. GAILESTINGASIS SAMARIETIS
 

28. Su kančios Evangelija tiesiog organiškai susijęs palyginimas apie gailestingąjį samarietį. Šiuo palyginimu Kristus nori atsakyti į klausimą: “O kas gi mano artimas?” (⁹⁰). Iš trijų žmonių, ėjusių keliu iš Jeruzalės į Jerichą ir pamačiusių gulintį pusiau gyvą, plėšikų apnuogintą bei sumuštą vyrą, būtent samarietis pasirodė tikrasis aukos “artimas”: taigi “artimas” yra tas, kuris vykdo artimo meilės įsakymą. Dar du žmonės ėjo tuo pačiu keliu; vienas buvo kunigas, kitas levitas, abu jie “pamatė, bet praėjo kita kelio puse”. Tačiau samarietis, “užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, <…> aptvarstė [žaizdas]”, tada “nugabeno į užeigą ir slaugė jį” (⁹¹). Išvykdamas jis dar kartą parodė savo susirūpinimą patikėdamas kenčiantį žmogų užeigos šeimininkui ir pažadėdamas atlyginti jo išlaidas.

Palyginimas apie gailestingąjį samarietį priklauso kančios Evangelijai. Jis nurodo, koks turi būti mūsų kiekvieno santykis su kenčiančiu artimu. Mes negalime abejingai “praeiti kita kelio puse”, turime “sustoti” prie jo. Gailestingasis samarietis yra kiekvienas, kuris sustoja prie kito žmogaus kančios, kad ir kokia ji būtų. Šis sustojimas reiškia ne smalsumą, o pasirengimą pasitarnauti. Tai tarsi tam tikra vidinė širdies nuostatos emocinė išraiška. Gailestingasis samarietis yra kiekvienas, kuris yra jautrus kito kančiai, tai žmogus, kurį jaudina kito nelaimė. Kristus, pažįstantis žmogaus vidų, pabrėždamas jausmus, nori parodyti, jog jie yra svarbūs mūsų santykiui su kito žmogaus kančia. Todėl būtina ugdyti širdies jautrumą, liudijantį apie mūsų užuojautą kenčiančiam. Kartais ši užuojauta būna vienintelė ar pagrindinė mūsų meilės ir solidarumo su kenčiančiuoju išraiška.

Tačiau gailestingasis samarietis iš Kristaus palyginimo nesustoja vien tik iš gailesčio ar užuojautos. Šie jausmai tik paskatina jį veikti ir suteikti sužeistajam pagalbą. Taigi gailestingasis samarietis yra tas, kuris padeda kančioje, kad ir kokia ji būtų. Padeda kiek galėdamas veiksmingiau. Jis įdeda visą širdį ir negaili lėšų. Galima net sakyti, kad jis atiduoda pats save, savąjį “aš”, atverdamas šį “aš” kitam žmogui. Čia mes paliečiame vieną iš esminių krikščioniškosios antropologijos vietų. Žmogus gali “save visiškai surasti tiktai nuoširdžiai pats save dovanodamas kitam” (⁹²). Gailestingasis samarietis yra tas, kuris gali būtent taip save dovanoti.