29. Sekdami Evangelijos palyginimu galime sakyti, jog įvairiomis formomis žmonių pasaulyje pasireiškianti kančia egzistuoja taip pat tam, kad išlaisvintų žmoguje meilę, tą nesavanaudišką savojo “aš” dovanojimą dėl kito, kenčiančiojo labui. Žmogiškosios kančios pasaulis tarytum nuolat šaukiasi kito, žmogiškosios meilės pasaulio; ir tam tikra prasme žmogus turi dėkoti kančiai dėl tos nesavanaudiškos, jo širdyje pabundančios ir veiksmais pasireiškiančios meilės. Žmogus, kuris yra “artimas”, negali abejingai praeiti pro kito kančią dėl fundamentalaus žmonių solidarumo, bet dar labiau dėl meilės artimui. Jis, kaip ir samarietis iš Evangelijos palyginimo, turi “sustoti” ir “parodyti gailestingumą”. Pats palyginimas išreiškia gilią krikščioniškąją tiesą, kuri taip pat yra visuotinai pripažinta ir kaip žmogiškoji tiesa. Ne be priežasties net ir kasdienėje kalboje kiekviena pagalba kenčiančiam ar vargstančiam yra vadinama “gerojo samariečio” darbais.

Bėgant amžiams tokia veikla įgavo institucines formas ir sudaro darbo sferą, kurioje dirba atitinkamų profesijų žmonės. Kaip ryškiai gailestingąjį samarietį atspindi gydytojo, slaugės ir panašios profesijos! Atsižvelgdami į “evangelinę” jų reikšmę, mes linkę manyti, jog tai yra ir pašaukimas, ne tik profesija. Institucijos, iš kartos į kartą vykdžiusios “samarietišką” tarnybą, dar labiau išplėtojo bei specializavosi mūsų laikais. Tai neabejotinai rodo, kad šiandien žmonės kreipia didesnį dėmesį ir yra atidesni artimo kentėjimams, kad stengiasi šias kančias vis geriau suprasti bei jų išvengti. Jų galimybės bei specializacija šioje srityje taip pat nuolat auga. Turėdami visa tai prieš akis, galime sakyti, jog Evangelijos palyginimas apie samarietį tapo vienu iš esminių moralės kultūros bei visuotinai žmogiškos civilizacijos elementu. O visiems tiems, kurie savo žiniomis bei galimybėmis įvairiai tarnauja kenčiančiam artimui, galime tarti tik gilaus dėkingumo žodžius.

Šie žodžiai skiriami visiems tiems, kurie nesavanaudiškai tarnauja kenčiančiam artimui savo noru įsipareigodami suteikti “gailestingojo samariečio” pagalbą, skirdami tam nuo savo profesinio darbo likusį laiką bei energiją. Tokią spontanišką “gailestingojo samariečio” ar karitatyvinę veiklą galima vadinti socialiniu darbu, ją taip pat galima apibūdinti ir kaip apaštalavimą, jeigu ji vykdoma turint aiškius evangelinius motyvus ir ypač jeigu siejama su Bažnyčia ar kita krikščionių bendruomene. Savanoriška “gailestingojo samariečio” veikla vykdoma tam pritaikytoje aplinkoje arba per specialiai šiam tikslui sukurtas organizacijas. Labai svarbu išlaikyti tokį darbo pobūdį, ypač jeigu imamasi didesnių uždavinių, kuriems įgyvendinti būtinas bendradarbiavimas ir techninių priemonių naudojimas. Ne mažiau vertinga ir individuali veikla, ypač geriau pasirengusiųjų susidurti su įvairiomis žmogiškomis kančiomis, kurias palengvinti galima tik individualia ar asmeniška pagalba. Pagaliau šeimos pagalba reiškia ir artimo meilės darbus pačioje šeimoje, ir šeimų savitarpio pagalbą.

Sunku išvardyti visas Bažnyčioje bei visuomenėje egzistuojančias “gailestingojo samariečio” darbų formas bei sritis. Reikia pripažinti, kad jų yra labai daug, bet taip pat reikia džiaugtis, kad jų dėka pamatinės moralinės vertybės, tokios kaip žmonių solidarumas, krikščioniškoji artimo meilė, suformuoja socialinio gyvenimo bei žmonių santykių rėmus ir savo ruožtu kovoja su įvairiomis neapykantos, prievartos, žiaurumo, paniekos kitiems ar tiesiog “nejautrumo”, kitaip tariant, abejingumo savo artimui ir jo kančioms, formomis.

Čia turime pabrėžti didžiulę svarbą tinkamų nuostatų, kurias reikia pritaikyti auklėjant. Šeima, mokykla ir kitos mokymo institucijos – net vien dėl humanitarinių tikslų – turi atkakliai stengtis pažadinti ir padidinti tą savo artimui ir jo kančioms jautrumą, kurio simboliu tapo gailestingasis Evangelijos samarietis. Akivaizdu, jog Bažnyčia turi elgtis taip pat ir, jeigu įmanoma, dar labiau sustiprinti šiame palyginime bei visoje Evangelijoje Kristaus nurodytas motyvacijas. Štai ką mums byloja palyginimas apie gailestingąjį samarietį, taip pat ir visa Evangelija: kiekvienas žmogus turi jausti, jog jis yra asmeniškai kviečiamas kančioje liudyti meilę. Institucijos yra labai svarbios ir būtinos, tačiau jokia institucija negali atstoti žmogaus širdies, jo užuojautos, meilės ar iniciatyvos akistatoje su kito žmogaus kančia. Ši tiesa akivaizdi kalbant apie fizinę kančią, tačiau dar labiau – susidūrus su įvairiomis moralinėmis ir pirmiausia sielos kančiomis.