30. Palyginimas apie gailestingąjį samarietį, kuris, kaip minėjome, priklauso kančios Evangelijai, visuomet lydėjo Bažnyčios ir krikščionybės istoriją, ėjo drauge su žmogaus ir žmonijos istorija. Šis palyginimas liudija, kad Kristaus apreikšta išganinga jo kančios prasmė jokiu būdu negali būti tapatinama su pasyvumo nuostata. Visiškai atvirkščiai. Evangelija yra pasyvumo kančios akivaizdoje neigimas. Pats Kristus tokioje situacijoje tampa itin aktyvus. Taip jis įvykdo mesijinę savo misijos programą, kaip kad sako pranašas: “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (⁹³). Kristus su kaupu įvykdo šią mesijinę savo misijos programą: jis vaikšto “darydamas gera” (⁹⁴), ir jo darbų nešamas gėris tampa itin akivaizdus susitikus su žmogiškąja kančia. Gailestingojo samariečio palyginimas darniai atitinka paties Kristaus elgesį.

Šis palyginimas galiausiai pačia savo esme įsilieja į jaudinantį paskutiniojo teismo pasakojimą, aprašytą Mato evangelijoje: “Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane” (⁹⁵). Teisiesiems, kurie paklaus, kada jie visa tai jam padarė, Žmogaus Sūnus atsakys: “Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (⁹⁶). Priešingas sprendimas lauks tų, kurie elgėsi kitaip: “Kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte” (⁹⁷).

Be abejo, galima būtų tęsti sąrašą kančių, kurios sužadino žmonių jausmus, užuojautą, pagalbą ar to nepadarė. Abi Kristaus pareiškimo dalys apie paskutinįjį teismą nedviprasmiškai rodo, kaip svarbu dėl amžinojo gyvenimo, į kurį pakviestas kiekvienas žmogus, “sustoti” prie savo artimo kančios, kaip kad sustojo gailestingasis samarietis, “pasigailėti” jo ir jam padėti. Mesijinėje Kristaus programoje, kuri taip pat yra ir Dievo karalystės programa, kančia pasaulyje egzistuoja tam, kad išlaisvintų meilę, kad pažadintų meilės darbus artimui, kad visą žmonių civilizaciją pakeistų į “meilės civilizaciją”. Šioje meilėje išganinga kančios prasmė visiškai išsipildo ir pasiekia savo galutinį matmenį. Kristaus žodžiai apie paskutinįjį teismą padeda mums tai suprasti su visu evangeliniu paprastumu bei aiškumu.

Šie žodžiai apie meilę, apie meilės darbus, susietus su žmogiškąja kančia, mums dar kartą leidžia surasti visus žmogiškuosius kentėjimus grindžiančią atperkamąją Kristaus kančią. Kristus sako: “Man padarėte”. Jis pats yra tas, kuris kiekviename žmoguje patiria meilę, jis yra tas, kuris priima kiekvienam be išimties kenčiančiam žmogui teikiamą pagalbą. Jis pats yra tame kenčiančiame žmoguje, nes jo išganinga kančia buvo kartą visiems laikams atverta kiekvienai žmogiškajai kančiai. Ir visi kenčiantieji yra kartą visiems laikams pakviesti “[dalyvauti] Kristaus kentėjimuose” (⁹⁸), lygiai kaip visi yra pakviesti savo pačių kančia “papildyti”, “ko dar trūksta Kristaus vargams” (⁹⁹). Kartu Kristus mokė žmogų daryti gera savo kančia ir daryti gera tiems, kurie kenčia. Šiuo dvejopu aspektu jis iki galo atskleidė kančios prasmę.